Šitas tekstas nieko nepaaiškins apie JAV rinkimus

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Dvi temos — antroji pandemijos banga ir Jungtinių Valstijų rinkimų drama yra visiškai užvaldžiusi Lietuvos žiniasklaidą. Pastaroji tema ypatinga tuo, kad 90 proc. tekstų apie JAV rinkimus yra niekam tikę, nes nors entuziastingas domėjimasis šia tema akivaizdžiai išaugo, mes beveik nieko nežinome apie pačią Ameriką. 

Lietuva ir šiaip nelabai domisi aplinkiniu pasauliu — mes kiek matome Europos, Šiaurės Amerikos beveik nematome, o Azija, Afrika, Pietų Amerika ir Okeanija mums išvis neegzistuoja — Lietuvai pasaulis yra kelių šimtų kilometrų dydžio. Todėl dažnas vietinis žurnalistas ir, deja, žmogus su raidėmis „dr“ šalia savo pavardės, paprasčiausiai nesugeba rišliai paaiškinti, kas vyksta JAV, nes ta šalimi yra domimasi tik per prezidento rinkimus, ištinkančius kas ketverius metus,  o tarp jų — nors ir tvanas! Tingumas ir arogancija tarsi kovido užkratas plinta per lietuvišką žiniasklaidą ir akademiją, užmušdamas bet kokį smalsumą pasiaiškinti, kaip pasakytų patys amerikiečiai, kas verčia Jungtines Valstijas tiksėti? 

Visų pirma labai verta atsižvelgti į didžiuosius istorijos ciklus. „Didieji istorijos ciklai“ skamba didžiai rimtai, tačiau gan dažnai — tai tik pompastiškų akademikų pompastiškų knygelių pompastiškų prezentacijų pompastiškuose forumuose konstruktai, kai iš istorijos išsirankiojus tai, kas sutampa su autoriaus išankstiniais nustatymais, yra sukuriamas visa tai pateisinantis didysis pasakojimas. Tačiau tie pasakojimai išsivaikšto po žiniasklaidą, akademiją ar tiesiog visuomenę, ir naratyvas tampa kūnu. Todėl tie „didieji ciklai“ yra labai ambivalentiški konstruktai — labai svarbūs ir labai nereikšmingi vienu metu.

Žiūrint į šiuos ciklus, išryškėja priežasčių bei pasekmių grandinė. Devyniasdešimtieji Jungtinėms Valstijoms buvo begalinio optimizmo amžius: jų naudai baigėsi šaltasis karas, visi pinigai, kurie buvo pumpuojami pasiruošimui karams su Sovietų Sąjunga ir jos satelitais, dabar galėjo būti skirti JAV ekonomikai kelti, kosmosui užkariauti ar globaliam humanitarizmo judėjimui plėsti. 

Tačiau žadėtas klestėjimas neatėjo.

Amerika deprofsąjungavosi, deindustrializavosi, o milijonai žmonių iškrito iš vidurinės klasės. Viską turėjo ištaisyti dutūkstantieji — naujosios technologijos ir globalizmas žadėjo sukurti tokią gerovę, kokios pasaulis dar nėra regėjęs. Gerovė buvo sukurta, tik ne Amerikos skurdiesiems ir vidutiniokams — tai vyko Kinijoje, Indijoje, taip pat Vašingtono, Niujorko, San Francisko, Los Andželo ir kitose pasiturinčio elito gyvenamose pakrantėse, — visur, tik ne ten, kur to labiausiai reikėjo. 

Dutūkstantasiais ir respublikonai, ir demokratai sulaukė savo akimirkų, kada rodėsi, jog jų viltys tuoj tuoj išsipildys — svajonė buvo vos per ištiestos rankos atstumą. Tai buvo Irako ir Afganistano karai — pasaulinio militaristinio keinsizmo avantiūros, kurios turėjo užtikrinti JAV energetinį saugumą ir pagaliau sutvarkyti Viduriniuosius Rytus — ten turėjo būti išeksportuota amerikietiškoji demokratija ir kapitalizmas, sukurtos naujos rinkos ir įgyvendintos visos fanatiškiausios reiganizmo bei neokonservatyvizmo svajonės.

Viskas baigėsi smarkiai subjurusiais santykiais su Europa, nesuskaičiuojamais trilijonais dolerių, iššvaistytų karams, kurių pasekmės buvo visiškai priešingos — Vidurinieji Rytai buvo destabilizuoti, o vakarietiškos demokratijos ir rinkos santykiai taip ir neįsitvirtino. 

Demokratai turėjo Obamos revoliuciją, kada jaunas, švarus, visiškai ne isteblišmento kandidatas, kupinas energijos bei šviežių idėjų, tiesiog suspardė respublikonus prezidento rinkimuose, perėmė Senato kontrolę ir užsimojo Amerikoje sukurti beprecedentę progresyvizmo utopiją. Tik bėda – vos išrinktas Barakas Obama davė išrišimą 2007 metais Didžiąją recesiją sukėlusiems Volstryto funkcionieriams, pradėjo dar daugiau karų Viduriniuose Rytuose, sugriovė Siriją, Libiją, Jemeną, deportavo nelegalių migrantų daugiau už Donaldą Trumpą ir tiesiog – nelabai pateisino į jį įdėtų vilčių

Ir štai mes atsibundame 2020-taisiais, su visomis neišspręstomis devyniasdešimtųjų bei dutūkstantųjų problemomis, plius krečiant globaliai COVID-19 pandemijai, plius vis rimčiau įsisukant klimato kaitai — metaforos apie šiaudus ir lūžusias kupranugarių nugaras peršasi pačios. Šiomis dienomis Amerika dega — dėl tos pačios klimato kaitos dega Kalifornijos miškai, o dėl įsisenėjusių socialinių ir ekonominių problemų Black Lives Matter judėjimo protestuotojai ištisus miestus verčia karo zonomis. Praeitų epochų optimizmas ir lūkesčiai peraugo į akį rėžiantį visuotinį nihilizmą.

Ketverius metus demokratai tampėsi su sąmokslo teorija, jog Donaldas Trumpas ir jo komanda per 2016 m. rinkimų kampaniją susimokė su Rusija. Beveik visą tą laikotarpį buvo žadama, jog tikrai bus atrasti ir paviešinti faktai, kurie būtinai sudarys labai rimtą pagrindą skelbti apkaltą Trumpui. Tą liniją stūmė ir garsino demokratams prijaučiančios žiniasklaidos grupės — į kairę angažuota Amerika laukė dramatiškos atomazgos: Baltuosiuose rūmuose yra įsitaisęs pats šėtonas, o jam nugalėti pasiųstas archangelas Robertas Muelleris — senas teisėsaugos funkcionierius, kuris buvo to paties Trumpo atleistas ir turėjo ypač daug motyvacijos iškapstyti viską, kas pakenktų jo skriaudėjui. Iš respublikonus turėjusios susprogdinti bombos išėjo pigi kiniška petarda, kuri padarė pšššššš — nepaisant labai didelių pritempimų, tyrėjams taip ir nepavyko atskleisti jokių sąmokslų.

Per ketverius metus iš daugeliui amerikiečių beveik sakralinių Baltųjų rūmų — tyrumo, integralumo ir respektabilumo bastiono — Trumpas padarė Arabijos šeicho asmeninį sultonatą, kur svarbesnes pozicijas užėmė giminės, draugai, apažįstami ir šiaip ypač lojalūs prielipos — tie, kas turėjo savo minčių ir drįso jas reikšti, šioje administracijoje nelabai išsilaikydavo.

Visą Amerikos užsienio politiką tikrąja to žodžio prasme Trumpas atidavė savo žentui Jaredui Kushnerui — nekilnojamojo turto vystytojui su teisės bei viešųjų ryšių patirtimi, kuris su užsienio politika turi maždaug tiek pat bendra kaip Aušra Maldeikienė su olimpiniu sportu. Kitaip tariant, Donaldas Trumpas iš JAV prezidento institucijos padarė ketverius metus trunkantį šou, net nelabai gerą — vieną iš tų realybės šou su ypatingai atstumiančiais dalyviais, kuriuos veda Vidas Bareikis ir per kuriuos groja Jurgio Didžiulio muzika.

Kol didieji protai (įskaitant ir šio teksto autorių) šneka apie ciklus ir paradigmos pokyčius, paprasti amerikiečiai galvoja apie kur kas žemiškesniu dalykus. Kodėl, pavyzdžiui, mes, kurie 1969-aisias sugebėjome išlaipinti žmones mėnulyje su trigonometrinėmis liniuotėmis, dabar nesugebame susiremontuoti savo kelių ir tiltų? Kodėl Brazilija gali suskaičiuoti savo rinkimų rezultatus, o Amerikoje jau antrą dešimtmetį tiek JAV prezidento, tiek vietos valdžios, tiek Senato ir kituose rinkimuose bei referendumuose nuolat pasikartoja perskaičiavimo ir ginčijamų rezultatų dramos? Ir galiausiai — kodėl abidvi pakrantės taip staigiai turtėja, nepaisant visų krizių ir recesijų, o Jungtinių Valstijų vidurys to atsigavimo beveik nemato nuo pat Clintono laikų?

Joe Bidenas ir Donaldas Trumpas yra du vienas kito verti kandidatai — abu korumpuoti, daugybę kartų apsimelavę, su labai tamsiais praeities skandalais ir galiausiai — labai pavargę, su sparčiai blėstančiomis idėjomis, gebantys tik pagal fonogramą mosuoti kumščiais, palydint tą groteskišką vaizdą milenialsų marketingistų sugalvotais komjaunuoliškais šūkiais.

Tai ypač liūdna, nes Demokratų partijos pirminiuose rinkimuose buvo kaip niekad daug šviežių ir įdomių kandidatų į Baltųjų rūmų vadovo postą — Bernie Sandersas, Elizabeth Warren, Tulsi Gabbard, Andrew Yangas, kurie nekalbėjo piarščikų elito parašytomis tezėmis, neatsiribojo nuo savo tautos, šnekėjo apie tai, kas išties skauda Amerikos žmonėms, ir buvo pasirengę ieškoti bendro konsensuso, nes Jungtinėms Valstijoms labai reikalingas socialinis proveržis.

Tačiau nepaisydamas nieko respublikonų ir demokratų isteblišmentas padarė savo — vieni populistą, tautos prezidentą sugebėjo išdresuoti ir paversti korporatyvinių patricijų klasę aptarnaujančiu jurodivu, o kiti visiškai užmiršo savo tradicinį rinkėją, susikoncentravo į išsilavinusių, pasiturinčių ir pagyvenusių baltaodžių priemiestinį segmentą, galutinai nukirsdami atstovavimo ryšius su mažumomis ir dirbančiųjų klase. O viso to rezultatas — du kandidatai į JAV prezidentus, kurie buvo tokie nesimpatiški, kad amerikiečiai, kaip tauta, nesugebėjo nuspręsti, katras iš jų jiems esąs mažiau simpatiškas? Problema renkantis tarp mažesnio ir didesnio blogio yra ta, kad vis tiek renkiesi iš blogio. 

Šiandien, kaip atrodo, JAV prezidento rinkimus laimėjo Joe Bidenas. Kad ir kuo šita gana prastai parašyta, bet ryškiaspalvė pjesė baigtųsi, Amerikos laukia ketveri metai su prezidentu, kuris turės legitimumo problemų — jo oponentai niekada nepraleis progos įgelti, kad rinkimai buvo „pavogti“.  

Politiškai angažuota visuomenės dalis nepajėgs atsiplėšti nuo šio konflikto, kad apsidairytų aplinkui ir pamatytų savo tikrąsias problemas, o trys ketvirčiai Jungtinių Valstijų, gyvenančių nuo algos iki algos toliau kentės. 

Didžioji šių rinkimų tragedija buvo ne ta, kad juos laimėjo ne tas kandidatas, o ta, kad tie nebylūs balsai, kurie turi labai neapibrėžtas karjeros perspektyvas ir nėra užsitikrinę jokio finansinio saugumo — nelaimės atveju jie tiesiog negalės sukrapštyti net 400 dolerių — liks toliau neišgirsti. 

Kairysis ir dešinysis elitas ir vėl konstruos, platins ir audrins sąmokslo teorijas, o pasaulio politika toliau primins prastą rusišką televizinę dramą. 

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą