Saugant esmes

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Europos Parlamento mėnuo susideda iš savaičių, kurias užpildo nors ir susijusios, bet skirtingos politinės prigimties darbotvarkės. Nors Covidas kiek pakeitė darbų planus, tačiau esminė logika išliko.  

Tad standartinis mėnuo Europos Parlamente formuojamas iš keturių dalių: komitetų savaitės, politinių grupių savaitės, plenarinės sesijos bei vadinamosios žaliosios savaitės. Kiekviena jų turi savo darbus ir logiką.  

Vertinant iš Lietuvos Seimo darbo perspektyvos, bene lengviausiai suprantama plenarinė savaitė, kai parlamento nariai balsuoja už įvairius dokumentus — reglamentus, direktyvas, rezoliucijas, diskutuoja apie įvairias tiek europines, tiek tarptautines aktualijas.  

Komitetų savaitė taip pat turi analogą Lietuvoje. Visi europarlamentarai priklauso mažiausiai dviem komitetams, kurių viename dirba kaip pagrindinis, o kitame — kaip papildomas narys. Visada balsuojama tik už sprendimus, kuriuos priima pagrindinis komitetas, ten vyksta ir didžioji darbo dalis.  

Tiesa, parlamento narys paprastai lankosi ir tame komitete, kur jis yra papildomas narys, tačiau balsuoja tik tuo atveju, jeigu balsavime negali dalyvauti tos politinės grupės, kuriai priklauso, tikrasis narys. Taigi, jeigu posėdyje trūktų Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos (S&D) nario balso, jį gali pakeisti tik tos pačios S&D atstovas, bet ne, tarkime, Žaliųjų frakcijos/Europos laisvojo aljanso narys. 

Žalioji savaitė išties neturi jokio ryšio su klimato kaita ar žaliąja politika. Tiesiog taip vadinamos savaitės, kai Europos parlamento nariai dirba tose valstybėse, kuriose jie yra išrinkti: susitinka su rinkėjais, savo partijų žmonėmis ar interesų grupėmis.  

Galiausiai yra savaitės, kai pagrindinis dėmesys skiriamas politinės grupės vertybinių nuostatų gludinimui, svarstomų dokumentų analizei, vertinant juos iš politinės perspektyvos.  

Tada ne tik apibrėžiamos ir tikslinamos grupės vertybinės nuostatos, bet ir įvertinamos kitų politinių grupių pozicijos tuo metu svarstomais klausimais, sutariama, kokios nuostatos laikysis komitetų nariai vienu ar kitu klausimu, kur jie sutiks su kompromisais, o kokiais atvejais brėš raudonas linijas. 

Matyt todėl, kad ir šiaip politika man yra labai įdomus dalykas, būtent politinių grupių savaitės man yra įdomiausios.  

Ne išimtis buvo ir pastaroji. Juolab kad šį kartą tarp svarstytų klausimų — Europos ateities vizijos, Europos ir Kinijos santykių perspektyvų, išmokų ūkininkams lubų nustatymo — įsiterpė ir, vertinant iš Lietuvos perspektyvos, išskirtinai polemiškas krikščioniškos demokratijos ateities klausimas.  

Jei klaustume ir atsakytume itin trumpai, ar matau kokių nors sąlyčio taškų tarp europinės ir Lietuvos krikdemiškos politinės minties bei politinio veikimo, atsakyčiau — deja, ne.  

Lietuvoje turime bent kelias partijas, kurios labai noriai pabrėžia savo krikščionišką prigimtį, o mažiausiai dvi savo pavadinime net pasitelkia krikščionybės sąvoką. Viena jų Lietuvos konservatorių — Krikščionių demokratų partija, o kita — neseniai gimusi Krikščionių sąjunga.  

Kalbant apie bent jau kol kas rinkimus laimėjusios Tėvynės Sąjungos rinkimų platformą — tiek jos programą, tiek per rinkimus akcentuotus visuomenės gyvenimo reiškinius — ši skėtinė partija neturi aiškiai artikuliuotos krikdeminės dimensijos.   

Krikščionių demokratų savimonę konkrečiu atveju, atrodo, išsemia tam tikra išskydusi gėrio samprata bei būtinų šeimos užkeikimų nuolatinis kartojimas. Ten, kur ir turėtų prasidėti atitinkama politika, dedamas taškas. 

Kad ir kiek raustum, Evangelijos apmąstymo šiuolaikinio gyvenimo akivaizdoje nematyti. Tylomis apeinamas — o gal net nepastebimas? — ir kasdienių krikščionio pasirinkimų evangelinis vertinimas.  

O jei nėra klausimų, jei nėra ribų, deja, miršta bet kokia politika. Tad neverta stebėtis, jog palaipsniui krikdeminis Tėvynės sąjungos pradas užklojamas diskusija tarp liberalesnių ir nacionalistinių partijos flangų.  

Specialiai sekiau viešąją erdvę — net išties gilus mąstytojas Andrius Navickas (linkiu jam sėkmės rinkimuose, kur jis vis dar turi šansų) tylomis apėjo daugiausiai ginčų Lietuvoje keliančius šeimos apibrėžimo ar Stambulo konvencijos klausimus.  

Nors kada gi geriau, jei ne per rinkimų debatus, gali skelbti Evangelijos žinią ir parodyti, kaip Kristus kasdien ateina į mūsų gyvenimus, siūlydamas tiesos ir tikrovės, o ne sapnų ir vizijų kelią.  

Pabrėžiu, ne pasaldinto vandens, rožių pumpurais pabarstytą sėkmės kelią, o gyvenimo pilnatvės, tad ir jo iššūkių, bėdų, kančių kelią.  

Gebėjimu įžvelgti prieštaras ir neretai skaudžias dilemas, kurios glūdi anapus pašaukimo būti Evangeliją skelbiančiu krikščionimi, tikėtina, turėtų būti užpildytas ir skambiai Krikščionių sąjunga pasivadinusios partijos kvietimas.   

Deja.  

Kad ir kiek skaitytum tos partijos programą, nieko išskyrus drungną „nemeilės“ lauką su daugybe ore kabančių priesakų rasti nepavyksta. 

Tuščias pliurpimas, negebant užčiuopti žmogiškos egzistencijos kančios ir tos kančios įveikos kasdienybėje per meilę kitam ir kitokiam yra  priešingas Kristaus paliepimui būti gyvenimo druska. O tai reiškia skaudžiai graužti gyvenimo žaizdas, saugoti gyvenimo audinį kaskart jį atnaujinant.  

Negana to. Veltui tos partijos programoje, kaip, beje, ir visų kitų, kurios dedasi krikščioniškomis, ieškotum bent kokių nuorodų į tai, o ką tiems žmonėms dabar 2020 metais pandemijos kamuojamoje Lietuvoje reiškia būti Kristaus sekėjais.  

Nerasi krikščioniško atsako ir į tai, kaip Lietuva turėtų elgtis akivaizdoje triuškinančios skolų naštos, kuri buvo sukaupta vos per kelis mėnesius? Nerasi ir Bažnyčios dokumentų apmąstymo konkrečioje dabartyje, nors tai lyg ir būtų pažadas slypintis jau pačioje pavadinimo šaknyje.  

Vėlgi, vertinant iš lietuviškos perspektyvos, mano čia keliami klausimai gali atrodyti labai pritemti ir tarsi neįtikimi. Tačiau Vakarų Europos tradicijoje jie gyvi ir kaskart iš naujo reflektuojami.  

Šią savaitę svarstytoje Krikščionių demokratų ateities politinėje rezoliucijoje akcentuojamas vilties momentas krizių akivaizdoje.  

Konstatuojamoji dalis prasideda krizių, kurios ištiko Žmoniją, peržvalga. Tai ir ilgalaikė ekonominė krizė, kvestionuojanti globalizacijos privalumus. Tai ir ekologinė krizė, grasanti žmonijos ateičiai. Demografinė krizė. Galiausia įvairių krizių samplaikoje atsivėrusi gili politinė krizė, pakertanti pasitikėjimą, kad klausimai gali būti sprendžiami.  

Tai, kas buvo įdomiausia ir, matyt, svarbiausia — pats diskusijos pobūdis.  

Ne, skirtingai nei Lietuvoje, čia niekas nedėstė naivių šūkių ir nedalijo pažadų. Svarstyti ne tiek atsakymai, kiek bandyta suvokti, o koks PRASMINIS (pabrėžiu prasminis) posūkis galimas, kad žmonija rastų kelią dar vienoje istorijos kryžkelėje. Krikščionišką kelią.  

Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija (ELP) skelbia „tikinti, jog jos vertybės ir toliau yra stipriausias pradinis taškas, leidžiantis brėžti ateitį, nes apima tai, kas yra geriausia iš konservatyvizmo, liberalizmo, krikščioniškojo socialinio mąstymo būdo, o visa tai apjungusi kuria bendrą pasaulio vaizdą“.  

Šiame centristiniame vaizdinyje krikščioniškajai demokratijai tenka (cituoju) „ne etiketės, bet kompaso, padedančio rodyti kelią pasauliui vaidmuo“. 

O siekiant, kad tai nebūtų vien graži ištarmė, vertybės turi būti išverstos į dabarties kalbą kelyje į ateitį išsaugant tai, kas turi būti išsaugoma.  

Dokumente brėžiamos keturios tokio „saugojimo“ perspektyvos. 

Saugant gamtą, reikia nepamiršti, jog būtina išsaugoti žmogiškas gyvenimo sąlygas, mąstymo laisvę bei pagarbą fundamentalioms žmogaus teisėms. Čia išeities taškas — fizinė, protinė ir socialinė asmens apsauga. 

Saugant sąlygas ateities gerovei reikia saugoti darbo vietas, galimybę dirbti ir užsidirbti, bet ne pašalpas. Darbas žmogui yra gerokai daugiau nei vien galimybė gauti pajamų: darbas gyvenimui suteikia tikslą, prasmę, o svarbiausia — laisvę. 

Saugant kultūrą ir europietišką gyvenimo būdą, krikščioniška demokratija turi saugoti savitą asmens ir visuomenės sampratą, gimusią susitikus graikų filosofijai, romėnų teisei, judėjiškai ir krikščioniškai tradicijoms. Ir čia pirmiausia krikščioniui demokratui privalu besąlygiškai saugoti ir ginti sąžinės laisvę bei išraiškos laisvę, nes jomis remiasi asmens orumas. 

Galiausiai privalu saugoti politiką. Dabar nesiplečiant (apie tai kalbėsiu tikrai dar ne kartą) tai reiškia, jog privalu saugoti teisės viršenybę bei gyvybingą politinę bendruomenę, o tai reiškia ir saugoti demokratiją.  

Grąžinant prasmę politikai, reikia atkurti demokratijos esmę. Prieš 25 amžius gimusi Europoje ši politinė sistema reiškia, jog sprendimai, atsiradę per pilietinę diskusiją, žmonėms suteikia galią patiems save valdyti.  

Palieku jums spręsti, ar randant šiuo klausimus Lietuvos politikų galvose.  

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą