Recenzija: „Kabinetas 339“ — geriau nei Janutienė

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Trumpai: 

Knygos „Kabinetas 339“ reliatyvų pasisekimą lėmė socialiniai ritualai, o ne jos turinys. Ji buvo smarkiai reklamuota daugumoje žiniasklaidos priemonių, nemokamas kopijas gavo beveik visi šio to verti influenceriai (su dideliu liūdesiu bei sunkiai valdomu pavydu privalau pripažinti, kad į šitą kategoriją nepatenku). Žodžiu, rinkodaros ir viešųjų ryšių prasme buvo sužaista tiesiog virtuoziškai, nes „Kabinetas 339“ yra pradavinėjamas ne kaip knyga, o kaip statuso simbolis. Jeigu esi visuomeniškas, sąmoningas ir politiškai susivokęs žmogus, tu privalai tai pirkti, skaityti ir pamilti — maždaug tokią žinutę formavo daugelis feisbuko burbulų. Dar nebuvau gimęs, kai pasirodė Leonido Brežnevo „Mažoji žemė“, tačiau įsivaizduoju, kad panašiai buvo ir su ja — visi pirko, skaitė, springdami liaupsino, paskui tai atsidūrė giliausiam knygų lentynos kampe, dar vėliau — rūsyje ar ant aũkšto, o galiausiai tapo makulatūra arba prakurais — tokią įsivaizduoju būsiant „Kabineto“ ateitį ir nuoširdžiai abejoju, ar tą knygą kažkas atsimins jau po metų?

Išsamiai: 

Kuo vyresnis (senesnis) darausi, tuo mažiau radikalizmo užsibūna manyje. Jei anksčiau į rankas būtų patekęs raudonasis mygtukas, leidžiantis išjungti visą Lietuvos tradicinę žiniasklaidą, būčiau jį paspaudęs net nesusimąstydamas. Kažkada dievažijausi jokiomis aplinkybėmis nebendrausiąs su žurnalistais — tegu pasikaria. (Teisybės dėlei tai veikiau lėmė ne principai, o asmeninis narcisizmas — kol pasiūlymų nebuvo, tol ir nenorėjau.) Tradicinė žiniasklaida man atrodė esanti tokia korumpuota, tokia išsigimusi, kad, rodės, kelio jai atgal nebėra. Dabar į viską žiūriu atlaidžiau — šiandien man didesnę reikšmę turi ne tobulų sprendimų paieška, kuriuose dažniausiai glūdi bet kokio radikalizmo šaknys, o tai, ar vyksta judėjimas teigiama linkme, t. y. ne tai, ar tikslas pasiektas, o ar prie jo priartėta? 

Jeigu kalbame apie žiniasklaidą, tai turime pripažinti, kad šiandien žurnalistas, ko gero, yra viena nerespektabiliausių legalių baltosios apykaklės profesijų po politiko. Politikų nemėgsta visur — nuo Toronto iki Magadano, ir čia nieko nauja, tačiau žurnalisto profesijos prestižo metaforinės akcijos per pastaruosius porą dešimtmečių globaliu mastu krito labiau nei korporacijos „Enron“. Lietuvos ši globali tendencija neaplenkė — praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje žurnalistai buvo laikomi epochos herojais, jais buvo pasitikima labiau nei krepšininkais ir Katalikų bažnyčia sudėjus kartu, tėvams buvo didelė garbė, jeigu jų vaikai dirbo žiniasklaidoje, o žurnalistų, ypač garsių, honorarai būdavo tokie, kad tūlam to meto lietuviui tai nebūtų tilpę į smegenis. 

Šiandien — štai drąsus naujas pasaulis — žurnalistai gyvena už skatikus. Daugelis jų yra laisvai samdomi agentai, dirbantys su verslo liudijimais ar pagal autorines sutartis — jie nėra saugūs dėl savo darbo vietos, o jų socialinės garantijos labai menkos. Tiems, kuriems pasisekė gauti nuolatinį darbą redakcijose, tenkinasi tikrai ne pačiomis sultingiausiomis algomis — Birutės Davidonytės ir Dovydo Pancerovo žinomumo žurnalistui į rankas gauti apie tūkstantį eurų (plius minus keli šimtai) yra labai normalu. Lietuvos periferijoje tai gali atrodyti kaip itin geri pinigai, tačiau Vilniuje, kur puodelis paprasčiausios juodos kavos gali kainuoti pustrečio euro, ypač jei gyveni vienas, turi būsto paskolą ar nuomoji butą, tūkstantis eurų į rankas yra praktiškai minimali mėnesio alga. Negana neadekvataus atlygio, prastokų darbo sąlygų, tai dar tave už akių vadina propagandistu, purvasklaidininku ar filadelfijum. Beveik nulis prestižo, labai neadekvatus atlygis, sunkios darbo sąlygos ir amžina socialinė stigma — daug kas pasikeitė nuo paskutinio praėjusio amžiaus dešimtmečio. 

Bet žurnalistai toli gražu nėra niekuo dėtos laikmečio aukos. Esama priežasčių, kodėl taip nutiko: trumpas pokrizinis žiniasklaidos flirtas su pigiomis, greitomis sensacijomis, baigėsi šratinio šautuvo vestuvėmis. Gerus 5-7 metus mes išvis gyvenome Lietuvoje be tiriamosios žurnalistikos— per krizę tai tapo prabanga, todėl tyrimų skyriai buvo mažinti ir reorganizuoti taip, kad būtų tik imituojama tiriamoji žiniasklaida, o internetas, dramatiškai apvertęs visą pajamų struktūrą, nustūmė žiniasklaidą į šešėlį: prasidėjo prekyba informacija, užsakomieji straipsniai, viešinimo projektų įsisavinimai, VRK partijų finansavimo ir europarlamentarų lėšų čiulpimas — reikia pripažinti, kad šiais laikais gera kokybiška žurnalistika paprasčiausiai neapsimoka. 

Šešėliniai energetikos proksi karai 

Egzistuoja sąvoka — nematomasis frontas. Ja dažniausia yra apibūdinamos įvairios šnipų, diversantų ir partizanų operacijos, bet iš šitos sąvokos galima padaryti kalambūrą — nematomasis frontas, kada kariai nemato fronto, kuriame patys kariauja. Maždaug pirmas „Kabineto 339“ penktadalis yra skirtas energetikos temoms — jame daugiausiai yra aptarinėjamos peripetijos dėl Vilniaus ir Kauno atliekų deginimo gamyklų. Davidonytė ir Pancerovas nudirbo daug darbo, išrausė daug duomenų, numynė daug kilometrų įvairiais Seimo, vyriausybės ir ministerijų koridoriais, tačiau nepastebėjo reikalo esmės — dėl didžiulių valstybinių pinigų susimušė dvi įtakingos interesų grupės: tuometinė „Lietuvos Energija“ (dabar persivardijusi „Ignitis“) ir Augustino Rakausko „Senukų“ verslo imperija. 

Vartant knygos puslapius, labai aiškiai matėsi, kad su „Senukais“ sietinos struktūros galimai tekina informaciją „Delfi“, o prezidentūra ir, ko gero, „Lietuvos energija“ — „15min“, kitam naujienų portalui, kuriame būtent ir dirba Davidonytė bei Pancerovas. Keista, kad žurnalistai, dirbantys vienos didžiausių Lietuvos žiniasklaidos priemonės tyrimų skyriuje, net neapsvarstė idėjos, kad jų šaltiniai gali turėti savų interesų ir kad nebūtinai privalo egzistuoti „geriečiai“ ir „blogiečiai“, kai pliekiasi dvi ir daugiau interesų grupių. 

Skaitant „Kabinetą“, man kilo mintis, kad knygos autoriams logikos mokslas yra gan svetimas dalykas. Tarkim, knygoje keliama insinuacijų, kad Vytautas Bakas galimai atidirbinėja „MG Baltic“ grupei. O faktas, kad „MG Baltic“ padavė Baką į teismą už tai, kad jis pastaruosius lygino su organizuota nusikalstama grupuote, — tai diversijos, dūmų užsklandos ir ėjimai žirgais. Gal ir Adolfas Hitleris buvo slaptas Kremliaus agentas, jeigu jau taip? Paviešinus „MG Baltic“ korupcijos bylos išklotines, tik tingūs ir kvaili nesuprato, kokia primityvi tai organizacija — ji net kyšius paskolas perdavinėjo grynaisiais, per beprotišką gyvenimo skubą nespėjusi susiorganizuoti net paties paprasčiausio ofšoro. Žodžiu, tai tikrai nėra ta organizacija, kuriai būtų užtekę smegenų imituoti karą su Vytautu Baku, o juoba turėti su juo šiltus santykius — atsipeikėkit, Birute ir Dovydai! 

Reikia žurnalistų liustracijos 

Lietuvos žiniasklaida yra ypatinga tuo, kad daug šneka apie Vakarus bei jų gerąsias praktikas, tačiau sau niekada nieko iš ten neprisitaiko. Tarkime, Vakaruose žiniasklaida yra labai šališka: egzistuoja kairieji žurnalistai, dešinieji žurnalistai, pagal politinių pažiūrų spektrą pasidalijusios žiniasklaidos priemonės, bet šitų dalykų Lietuvoje nei kvapo. Šio teksto autorius iš atminties gali atgaivinti tik Artūrą Račą ir Audrių Bačiulį — žurnalistus, kurie yra viešai prisidavę savo politines afiliacijas, o iš žiniasklaidos priemonių – nebent „Minfo“ ir „Pro Patria“. Kas liko — maksimalus objektyvumo vaidyba, o dažnas žurnalistas net susiriesdamas dedasi neturįs anei jokių politinių pažiūrų. Tai ne tik komiška, bet paprasčiausiai pavojinga — jei neigsi savo šališkumą, nesąmoningai būsi superšališkas — visi tai matys, išskyrus tave patį. 

Jeigu būčiau Lietuvos imperatorius, įvesčiau tokią tvarką — visų žiniasklaidos priemonių, kurios nori dalyvauti viešuose pirkimuose, redaktoriams ir žurnalistams paliepčiau kartą per metus užpildyti anoniminius politinių pažiūrų klausimynus. Kažkam galėtų pasirodyti, jog taip atsirastų sąlygos piktnaudžiauti — kairioji valdžia, tarkim, galėtų selektyviai spausti dešiniuosius žurnalistus ir atvirkščiai. Mano atsakymas — piktnaudžiauti galima visur ir visada. Jei jau dažnai šnekame apie Vakarus, tai prisitaikykime pagaliau ir jų praktikas. Štai konkretus pavyzdys. Bari Weiss, dienraščio „The New York Times“ žurnalistė Joe Rogano podkaste ramiai pasisakė, kad yra centro kairės šalininkė, balsuoja už demokratus ir palaiko Bernie Sandersą — ir ką, nieko nenutiko, pasaulis nesugriuvo. O Lietuvos žurnalistai net įsižeidžia, jeigu juos apkaltini turint politines pažiūras. 

Aš asmeniškai pavargau spėlioti, ką telegrafuoja vienas ar kitas žurnalistas, kokios jo pažiūros, kam jis simpatizuoja rinkimuose? Šitas purvinas spektaklis su objektyviais ir nepriklausomais žurnalistais turi baigtis, nes skaitytojams iš to nieko gero, o pagrindinės naudos gavėjai yra patys žurnalistai – per rinkimų kampaniją dedantis neutraliais yra kur kas daugiau galimybių gauti politinės reklamos užsakymų. Juk socdemai konservatorių spaudoje paprasčiausiai nesireklamuotų —jokios prasmės, tačiau vadinamoje neutralioje žiniasklaidoje, kodėl gi ne? 

Kalbu apie tai ne šiaip sau, nes „Kabinete 339“ labai akivaizdžiai, tiesiog tūkstančio sprogstančių saulių ryškumu šviečia Pancerovo ir Davidonytės kankinanti kova su savimi, savo šališkumais ir išankstiniais nusistatymais. Kiekvienas turi teisę rinktis, bet man tie kordebaletai su objektyvumo imitavimu kažkuo primena sovietinį Naująjį žmogų, kuris turėjo nugalėti ir pavergti gamtą visoje planetoje ir savyje – tos visiško nešališkumo mizanscenos atrodo tokios pat juokingos ir apgailėtinos. 

Skvernelio įrašo beieškant 

Kabineto“ skyriùs, kuriuose aprašomos žurnalistų eskapados ieškant vyriausybėje pradanginto garso įrašo su galimai neskoningais ir skandalingais Sauliaus Skvernelio pasisakymais, skaičiau su pulsuojančia vena ant kaktos. Mane tiesiog smaugė pyktis matant, kaip aktyviai žurnalistai moka susivienyti ir daryti darbus, bet tiktai tada, kada jiems to labai reikia. Štai, tarkime, kada buvo paviešintas Dalios Grybauskaitės ir Eligijaus Masiulio susirašinėjimas — vadinamoji Tulpių pašto istorija — beveik niekas iš žurnalistų necyptelėjo, D. Grybauskaitei pareiškus visai tautai, kad prezidentūros serveriuose to susirašinėjimo nebuvo išsaugota. Čia kaip? Banaliausias elektroninio pašto serveris turi bekapo funkciją ir apskritai, kas per dyvai, kad Lietuvos Respublikos prezidentūroje dingsta laiškai!? Kas ten per duomenų apsaugos standartai ir balaganas, ypač turint omenyje, kad tais pačiais serveriais gali vaikščioti itin opi, įslaptinta informacija? O gal kažkas užsiiminėjo saviveikla ir naikino tuos laiškus?  

To niekada nesužinosime, nes jeigu iš žiniasklaidos yra atimama galimybė neatlygintinai gauti duomenis iš Registrų centro, tai visi vieningai suremia pečius ir stoja prieš valdžios savivalę. Tačiau kai reikia išaiškinti, ar valstybės vadovė pati pradangino įkalčius, ar gal kažkas prezidentūros kanceliarijoje savo nuožiūra naikino svarbią informaciją, ar tiesiog toje įstaigoje nėra pačių elementariausių duomenų apsaugos standartų, tai niekas subinės nepajudins ir klausimo nepakels. Negaliu apsakyti, kaip tai ciniškai atrodo iš šalies, kai dėl to, kad neprarastų nemokamų duomenų, žurnalistai gali nueiti kokius nori kryžiaus kelius, o patraukti už siūlo, kurio gale gali būti prezidento apkaltos procedūra, nedrįs niekas —tiek iš baimės, tiek iš kvailumo (vienodomis dalimis) — nes ordinai svarbiau už viešą interesą. 

Keturiolika eurų – už… ką!? 

„Kabinetą 339“ jau perskaitė visas internetas, ir apie jį buvo parašyta šimtai recenzijų, taigi peršasi klausimas, kodėl taip vėluojama į balių? Atsakymas – šios recenzijos autorius yra užaugintas pagal pačias rūsčiausias suvalkietiškas tradicijas: aš paprasčiausiai nemačiau reikalo mokėti 14 eurų (tik pasirodžius knygai — 17 eurų) už produktą, kuris savo kokybe dramatiškai skirsis nuo pasaulinės tiriamosios žurnalistikos leidinių. 

Jeigu gerai mokate anglų kalbą ir mėgstate tiriamosios žurnalistikos žanrą, už analogiškus pinigus galite nusipirkti Johno Carreyrou knygą „Bad Blood“ (ji, beje, jau išversta į lietuvių kalbą), Matto Taibbi „Hate INC.“ ir „Griftopia“ arba Glenno Greenwaldo „No Place to Hide“ — opcijų daug ir visos jos puikios. Net jeigu anglų kalba nėra geriausias draugas, tai 14-17 eurų kaina, mano galva, yra paprasčiausiai neracionali ir išlaužta iš piršto. Visų pirma dėl to, kad „Kabinetas 339“ buvo dalinai jau parašytas „15min“ tyrimų skyriuje — gal tik maždaug trečdalyje knygos buvo informacijos, kurios nebūtumėte radę skaitydami Davidonytės, Pancerovo ir Černiausko straipsnius. Keturiolika eurų už perdirbtą ir iš naujo perparduotą turinį yra ne šiaip daugoka, bet ir įžūlu, ypač turint omenyje, kad pati knyga nėra kietais viršeliais, išleista ne su pačiu geriausiu popieriumi ir dar su nemažai korektūros klaidų — vienoje pastraipoje Lianos Ruokytės pavardė keliskart iš Jonsson virto į Jansson ir atvirkščiai. 

Knygų srityje esu siaubingas profanas — labiau mėgstu audioknygas, nes klausyti man yra patogiau negu skaityti, tačiau nepaleidžia jausmas, kad redaktorius neatliko gerai savo darbo. Korektūra yra viena, tačiau išnašose aiškinti, kas yra Votergeitas, Lukašenka ar „The New York Times“, švelniai sakant, peržengia visa ribas. Viskas tvarkoj, jei skaitytojams primenama, ką reiškia vieno ar kito viceministro, „Lietuvos energijos“ funkcionieriaus ar prezidento patarėjo pavardė — visų jų tikrai nesupaisysi, bet aiškinti, kas yra Aliaksandras Lukašenka — tai jau atviras patronizavimas. Nežinau, ar tai lėmė manymas, kad knygą skaitys visiškai neišsilavinę kiauliniai iš gūdžiausios provincijos, ar redakcijos nepatyrimas, bet aš to nebūčiau daręs. Jeigu skaitytojas nežino, kas yra „The New York Times“, tai jau jo problema, ir man neateitų mintis, nusileisti iki tokio žemo lygio. 

Keturiolika eurų — tai mėnesis „Netflix“ ir „Spotify“, arba viena, o gal net dvi, jei pavyktų nurauti gerą akciją, puikių, tiesiog etaloninių užsienio tiriamosios žurnalistikos knygų. Smagu, kad „15min“ yra taip susirūpinę aplinkosauga ir tvarumu, tačiau perdirbinėti reikia skardines, plastiką, kartoną, o ne tekstus. Nežinau, gal tokia kainodara yra būdas užsidirbti iš pirminio ažiotažo, gal kažko nesuprantu, bet aš asmeniškai už „Kabinetą 339“ nemokėčiau daugiau kaip 7 eurų — tiek ji, man atrodo, tesanti verta. 

Knyga gimė negyva 

„Kabinetas 339“ daugiausia koncentravosi į šiandienos, padėkdie, Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio personą. Joje tikrai ryškiai atvaizduotas premjeras: aikštingas, prastai išsilavinęs, stačiokiškas, kerštingas, visiškai nesirūpinantis savo komanda ir savo bendražygius paliekantis ant ledo, daug žadantis, mažai darantis. Prisipažinsiu, aš pats nesu, švelniai sakant, pačios geriausios nuomonės apie mūsų puikųjį premjerą, todėl vien dėl savo išankstinių nusistatymų su malonumu valgiau ir mėgavausi Davidonytės ir Pancerovo pasažais, kuriuose S. Skvernelis, tarsi koks „The Benny Hill Show“ personažas, panėšėja į provincijos stuobrį, papuolusį į sritį, kuriai jo kvalifikacija yra gerokai per maža. Kita vertus, norėjosi daugiau išgirsti apie patį 339-ąjį kabinetą — Lietuvos Respublikos ministro pirmininko kabinetą, esantį Vyriausybės rūmuose, kuris šiandien priklauso valstiečiams, o ne tik tenkintis gravitavimu ties S. Skverneliu ir labai siauru septynioliktosios vyriausybės pjūviu. 

Šnekėkim atvirai – knyga jau pasenusi, o po 2020-ųjų metų Seimo rinkimų, ko gero, bus visai nebeaktuali. Šios recenzijos autorius nustebtų, jei kitą Seimo kadenciją S. Skvernelis taptų kažkuo daugiau nei eiliniu parlamentaru, o po 2024-ųjų metų išvis įstengtų tęsti politinę karjerą. „Kabinetas“ buvo pradėtas rašyti 2018 metais, dar iki prezidento rinkimų, kai, daugelio (tarp jų ir mano) nuomone, dar ne viskas buvo nuspręsta ir S. Skvernelis turėjo galimybių tapti valstybės vadovu. Atvira paslaptis, kad vieno knygos autorių, Dovydo Pancerovo, asmeniniai herojai yra Bobas Woodwardas ir Carlas Bernsteinas — „The Washington Post“ žurnalistai, išnarplioję Votergeito skandalą, — ir „Kabinetas 339“ buvo parašytas viliantis to paties – tapti pagrindu prezidento Skvernelio apkaltai, o gal net ir jo išvertimui iš posto. Nepavyko — Gitanas Nausėda visus (įskaitant ir patį save) nustebino, laukta apokalipsė neatėjo, o jai kaupti konservai prarūgo. 

Kitaip nerandu paaiškinimo, kodėl šioje knygoje beveik neminimas Ramūnas Karbauskis? Būtų panašu, jei kažkas parašytų knygą apie Trečiąjį reichą, kurioje dėmesio centre atsidurtų Hermannas Göringas, o Hitleris būtų paminėtas tik probėgšmais – maždaug buvo ten toksai ir kažką nulėmė. Jeigu viskas taip ir bus, kaip prognozuoja šio teksto autorius, t. y. S. Skvernelis tuoj nueis nuo didžiosios politikos scenos ir greitai bus pamirštas — tai reikia konstatuoti, kad „Kabinetas 339“ buvo parašytas ir išleistas visiškai veltui. R. Karbauskis, kuris disponuoja dideliais finansiniais resursais, taip greitai niekur neprapuls —netolimoje ateityje, jis, kaip Viktoras Uspaskichas 2012 metais, galbūt net su triumfu grįš į Seimą? Žiūrint iš ilgesnio laikotarpio perspektyvos, veikiau vertėjo kalbėti apie R. Karbauskį, be kurio S. Skvernelio nebūtų nė buvę? O gal ši knyga jau rašoma? Gal buvo planas kirpti knygą į dvi dalis: apie Skvernelį ir apie Karbauskį, kad iš „15min“ tyrimų skyriaus būtų išspaustos visos sultys?  

Bet buvo verta 

Reikia pripažinti, jog, mano nuomone, aš daugiau vertės randu šampūno etiketėje negu „Kabinete 339“, kuris išėjo pusiau skustas, pusiau luptas — naivokos, abejotinos kompetencijos ir ne pačios geriausios erudicijos komandos parašyta knyga. Aš ją skolinausi, nes savo pinigų už tokią chaltūrą tikrai nebūčiau mokėjęs. Pardavinėti adaptuotą, lengvai papudruotą ir smarkiai perdirbtą turinį — tai kažkoks automobilių turgaus perekūpų elgesys, kai vieną daiktą bandoma iškišti už kitą. Vis dėlto mano verdiktas toks – gerai, kad ši knyga buvo parašyta, ir ją reikėtų pirkti. 

Turbūt jaučiatės apgauti, nes visa recenzija — tai nenutrūkstamas negatyvas, tačiau, kita vertus, reikia pripažinti, jog tai bene vienintelė žurnalistinio tyrimo knyga, pastaruoju metu pasirodžiusi Lietuvoje. Tokia knyga, kurios nebūtų parašiusi Rūta Janutienė. Taip, Davidonytė ir Pancerovas neparuošė gero produkto, ypač už tokius pinigus, bet tendencijos linkmė teigiama. Žiniasklaidą privalome remti, nes jeigu tikimės viską gauti už dyką — tai neturėtume stebėtis, kodėl žurnalistams taip rūpi vieši pirkimai ir sensacijos? Reikia būti sąžiningiems ir teisingiems — nepulti liaupsinti vidutiniško produkto ir pirkti jo už per didelius pinigus, nes tai niekada nesibaigs: pasirodys „Kabinetas 340“, „Kabinetas 341“, „Kabinetas 342“, ir taip tęsis tol, kol šita rinkos niša nebus nuvaryta į žemę. Maža to, kaskart knyga bus vis prasčiau parašyta, nes iš tikrųjų nėra ko labai stengtis, jei liaupsės ir pardavimai garantuoti.  

Mano nuomone, pirkti šią knygą bus pagrįsta, kai praeis ažiotažas, prasidės akcijos ir ji atpigs iki racionalesnių 6-9 eurų. Kita vertus, jos autoriams reikia duoti aiškiai suprasti, kad nors už jų įdėtas pastangas ir turime būti dėkingi, bet jiems dar reikia mokytis iš Vakarų žiniasklaidos. Dievas mato, jums yra kur augti — sveikindami užmojį imtis tiriamosios žurnalistikos, nepamirštame ir stebuklingojo pendelio — stumtelėjimo aukštesnių, Vakarietiškų standartų linkme. 

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą