Ar jums įdomu sužinoti, ką Maldeikienė mąsto apie krepšinį, golfą ar kerlingą, kuris turi gražų lietuvišką vardą akmenslydis? Ar tikrai domitės, ką apie vėžio gydymą mąsto būrėja Petrutė iš Pabaisių kaimo ar ką apie filosofiją išmano kokia nors giliuose ežeruose plaukiojanti žuvis? Manau, kad tie, kurie rimtai klausote mano ketvirtadienio minčių, atsakysite labai paprastai: „Įdomu būtų nebent dėl juoko, kuris, kaip žinia, ilgina gyvenimą.“
Madinga pakili demagogija
Pastarosiomis dienomis prie minėtų temų, kurios nuo seno domina kiekvieną mokantį kalbėti ir rašyti, bet negebantį skaityti, juolab analizuoti, prisidėjo ir užsienio politika.
Feisbuko visų klausimų specai labai gerai žino, jog dabartinės Vyriausybės užsienio politika griauna valstybę, o užsienio ministerijos galva turėtų būti tuoj pat pašalintas. Jo ne tik pavardė netinkama, bet — kaip baisu! — jis esą nutraukia draugiškus Lietuvos santykius su visais pasaulio pakraščiais.
Visažinystės laukas jau peržengė ir feisbuko rėmus. Štai verslininku ir politiniu veikėjumi (?) pristatomas Vidmantas Martikonis nacionalinio transliuotojo portale, remiasi didžiai moksline prielaida, jog „dar niekada skruzdė neprivertė paklusti dramblio“.
Vis dėlto jo apibendrinimai, kaip įprasta tokio lygio kalbose, nepagrįsti jokiais faktais ar argumentais, išskyrus politinio veikėjo nuoširdų pasipiktinimą. Ir tai aiškiai parodo, jog šis žmogus kuo jau kuo, bet politika, juolab užsienio politika, nesidomi. Tiesa, jis neblogai įvaldęs dabar madingą pakilią demagogiją, tad drąsiai rėžia, jog „dabartinė isteriška Lietuvos užsienio politika ima kenkti Lietuvos žmonėms“, o „į tokią situaciją Lietuvą įstūmę politikai turi prisiimti atsakomybę“, nes jiems esą „niekas nesuteikė įgaliojimų kovoti su beveik visu pasauliu“.
Kartais sunku suprasti, kodėl tas ar kitas žmogus taip drąsiai demonstruoja absoliutų neišmanymą ir negebėjimą bent prabėgomis pasidomėti rinkimų programomis. Kaip ir dauguma tų, kurie balsavo už vieną iš trijų dabar valdančiąją koaliciją sudarančių partijų, galiu tik patvirtinti, jog valdantieji nuosekliai vykdo savo užsienio politikos rinkimų pažadus, o įgaliojimus jiems taip daryti suteikė rinkėjai ir Konstitucija.
Neįrodomos nesąmonės
Daug rinkėjų, tarp jų ir aš, nuoširdžiai džiaugiasi, kad po poros dešimtmečių komjaunuoliškai pragmatiškos stagnacijos, Lietuva turi užsienio politiką. Taigi kalbant apie tai, kad dabartinė užsienio politika esą kenkia Lietuvos žmonėms, elementari pagarba sau, jau nekalbant apie oponentus, verstų paminėti, kokiems konkrečiai žmonėms ir kodėl ji kenkia. Tikiuosi, kad kritikai geba suvokti, jog minėti diskusijos kriterijai yra bet kokio prasmingo pokalbio loginė ašis.
Nesiplėtosiu apie visą eilę neįrodomų nesąmonių, kurias tas buvęs ir gal esamas visų įmanomų pakraščių liberalas, nevalingai išrėkia. Vien tai, kad jis vertybes painioja su švietimo ar sveikatos apsaugos kokybe, rodo jo mąstymo kokybę. Tad sustosiu tik prie jo minimo dabar populiarėjančio Kinijos klausimo, ir taip pratęsiu praėjusios savaitės mintis.
Kinijos klausimas (o greičiau Kinijos problema) yra netikėtas tik tiems, kurie absoliučiai nesidomi užsienio politika. Priešingai nei teigia minėtas savivaldybės lygio politinis veikėjas, iki šiol bent jau viešai neskelbęs jokių tekstų užsienio politikos klausimais, Europos Sąjunga ir ypač JAV tikrai nevengia tiesioginės konfrontacijos su Kinija.
Besikeičianti ES pozicija
Kadangi dar Donaldo Trumpo administracijos pradėtas prekybinis karas su Kinija, kurį tęsia ir dabartinis prezidentas, Lietuvoje žinomas geriau, stabtelėsiu ties ES pozicija. Drįstu teigti, jog pastaruoju metu ji keičiasi iš esmės.
Žiūrint retrospektyviai, Briuselio ir Pekino strateginė partnerystė užsimezgė 2003 metais, kai buvo suformuota daugiau nei 60 įvairaus formato, tarp jų ir nusiginklavimo, dialogo grupių. Ilgainiui minėtų pasitarimų turinys virto ES ir Kinijos 2020 strateginio bendradarbiavimo dienotvarke. Joje ypač akcentuojami klimato kaitos, tvarios plėtros, energijos, urbanizacijos, vandens ir žiedinės ekonomikos klausimai.
Vyksta ir pastovus dialogas apie žmogaus teises, ypatingai akcentuojant žodžio ir tikėjimo laisvę, tiesa, šiose srityse pažanga itin menka.
2019 metais ES institucijos paskelbė bendrą strateginę apžvalgą apie Briuselio ir Pekino santykius. Joje konstatuojama, kad ES palaiko ryšius su kumunistine milžine, tačiau Kinija apibrėžiama kaip varžovė — angliškai, „systemic rival“. ES diplomatinėje kalboje taip vadinami politiniai priešai.
Įšaldytas procesas dėl investicijų
Priešpaskutinę praėjusių metų dieną po daugiau nei septynerių metų darbo ir 35 derybų raundų ES lyderiai ir Kinijos vadovai pasiekė principinį sutarimą dėl plačios apimties investicijų.
Nuo pirmos dienos buvo labai abejojama, jog šį dokumentą patvirtins Europos Parlamentas. Klausimas dar labiau paaštrėjo, kai šių metų kovo mėnesį ES kinų lyderiams pritaikė sankcijas už uigūrų mažumos žmogaus teisių pažeidimus. Po to ėjo atsakomasis Kinijos žingsnis, kai analogiškos sankcijos pritaikytos keletui europarlamentarų. Nuspėti pabaigą buvo nesudėtinga: gegužę ES asamblėja didele 599 balsų prieš 30 persvara (dar 58 parlamentarai susilaikė) dėl įvestų sankcijų investicijų sutarimo aprobavimo procesą įšaldė.
Ekonominio bendradarbiavimo srityje dabartinės Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovybės veiksmai visiškai atitinka bendrą ES poziciją. Palikdama 17+1 bendradarbiavimo su Kinija platformą, Lietuva taip pat rėmėsi ES pozicija su Pekinu kalbėtis ne atskirose grupelėse, o bendrai visos Sąjungos vardu.
Nuosekli pozicija
Lietuvos pozicija remti Taivaną irgi yra absoliučiai nuosekli, ypač įvertinus vis didesnę paramą Taivanui visoje ES bei išskirtinai sparčiai gerėjančius JAV ir Taivano santykius, ypač ginkluotės srityse. Taigi ir šiuo atveju palaikydama savo strateginius sąjungininkus, Lietuva veikia nuosekliai ir racionaliai.
Raudant dėl pamintų verslo, kuris investavo Kinijoje, interesų, irgi verta remtis ne vien savo svajomis, bet ir rimtomis analitinėmis medžiagomis (beje, yra net lietuvių kalba, jeigu anglų per sudėtinga) bei politinėmis įžvalgomis.
Lietuvos verslininkai, neminint politikų ir žurnalistų, pernelyg retai skaito (jei skaito) rimtą analitinę literatūrą. Politikos veikėjui, kuris dar ir verslininkas, trukdo ne valdžia, ypač tokia valdžia, kuri nuosekliai palaiko strateginius Lietuvos ekonominius ir saugumo partnerius. Jam trukdo jo neišmanymas ir nežiniuko arogancija.
Jeigu prieš rašant (arba investuojant Kinijoje, kas žino?) būtų domimasi ne tik pelno eilutėmis, bet ir įvertinamos geopolitinės rizikos, verksmų būtų mažiau.
Koks galutinis Kinijos tikslas?
Bendradarbiavimo su Kinija proponentai prieš skaičiuodami Kinijos investicijas į fintechus Lietuvoje ar Lietuvos ūkininkų jautienos eksportą į Kiniją, privalėtų sau ir visuomenei atsakyti į vieną ganėtinai paprastą klausimą. Koks galutinis Kinijos tikslas — kova su Vakarų pasauliu ar taika ir gerovė visiems?
Atsakant būtina įvertinti, kad Kinija jau nuo 1994 metų kuria didžiausią (ir brangiausią) pasaulyje propagandos aparatą, diegia aklą paklusnumą vienintelei valdančiai komunistų partijai, nuolat atvirai kursto priešiškumą visam Vakarui pasauliui ir pačiai demokratijos idėjai.
Pernai Kinija, kurią Lietuvoje vis dar bandoma pristatyti kaip išskirtinai stiprią valstybę, Nestabilių valstybių reitinge (Fragile State Index) užėmė 86 vietą. Tai didžia dalimi nulėmė augančios Kinijos represijos prieš Honkongo aktyvistus, tibetiečių priespauda, uigūrų persekiojimas, kuris dažnai įvardijamas kaip šios musulmonų mažumos genocidas. 2020 metų Pasaulio spaudos laisvės reitinge (World Press Freedom Index) Kinija užima 177 vietą.
Tuo tarpu karinės ginkluotės srityje Kinijos situacija gerokai stipresnė. Šiuo metu Kinija įsipainiojusi į rimtus ginčus dėl sienų su Indija ir Butanu. Ji nė neslėpdama savo ketinimų graso visai eilei Rytų ir Pietų Kinijos jūrų salų ir kaimyniniam Taivanui.
Pastarasis, kuri komunistinė Kinija laiko savo dalimi, de facto yra nepriklausoma demokratinė valstybė. Kinija suformavo didžiausią pasaulio kariuomenę bei turi antrą pagal apimtį karinį biudžetą. Ji yra ir branduolinė valstybė.
Prognozuoti ateitį
Apibendrintame Normandijos reitinge (Normandy Index), kuris matuoja valstybių grėsmę saugumui ir demokratijai pasaulyje, Kinija užima 103 vietą, ir yra vertinama kaip labiau pavojinga nei vidutiniškai Azijos Ramiojo vandenyno regionas, kuriam ji priskirta.
Pakartosiu tai, ką minėjau praėjusią savaitę. Geopolitiniai žaidimai labai dažnai yra klampūs ir sunkiai išpainiojami — vis dėlto gera politika turi vieną esminę savybę: išlošia tas, kas mąsto iš ateities perspektyvos ir, prognozuodamas tą ateitį, geba matyti ne vien ekonominius santykius, bet ir platesnes — kultūrines, įtakų ir ideologijų pokyčių, naujų netikėtų tikrovės judesių kryptis.
