Pirmas tekstas yra https://www.europoszinios.lt/delione-anapus-atsakymu-i-neuzduotus-klausimus/.
Tragiškas praėjusio sekmadienio įvykis, kai kaimyninėje šalyje piratiško antpuolio metu iš lėktuvo buvo pagrobti du jauni žmonės, vėl aktualizavo istorijoje nuolat pasikartojantį klausimą, kaip gimsta diktatoriai.
Tiek kaimyninės Baltarusijos, tiek Rusijos vadovai valdžią — bent pradžioje — gavo per teisėtus rinkimus.
„Nesuteptas“ objektyvus tyrėjas
Manau, kad mažai kas tuo metu galvojo, jog menkai žinomas Boriso Jelcino kabineto valdininkas ar istorijos mokytojas, ilgai dirbęs kolūkių pirmininku ir galiausiai šalies parlamente užsitarnavęs kovotojo su korupcija vardą, vieną dieną taps autoritariniais vadovais, kurie sparčiu žingsniu savo valstybes ves į totalitarizmo liūną.
Vis dėlto visada anapus panašių istorijų rasime du dalykus: mirusią žiniasklaidą ir mokslą, panirusį į intelektualinę komą.
Žiniasklaida miršta, kai nustoja uždavinėti nepatogius klausimus. Ji miršta, kai žurnalistas yra tiek menkai išsilavinęs, kad neturi įgūdžių adekvačiai pasiruošti pokalbiui, neišmano svarstomos temos ir negeba greit reaguoti į pokalbio metu kylančius prieštaravimus, neaiškiai suformuluotas mintis bei tiesiog faktines klaidas.
Mokslas — aptariamu atveju tai ištisa socialinių mokslų puokštė nuo politikos ir filosofijos iki sociologijos ir net psichologijos — miršta, kai jų atstovai savo pilietinę sąmonę ir sąžinę iškeičia į elementarų konformizmą.
Profesinė atsakomybė ir visada žmogų lydintys moraliniai sprendiniai tokiu atveju parduodami už patogią karjerą ar malonaus žmogaus, o gal vadinamojo objektyvaus tyrėjo „nesuteptą“ įvaizdį.
Pilkas glotnumas
Kai esi pilkas ir glotnus, žinoma, esi visiems malonus, bet ar tada esi tas, kuris geba parodyti skaitytojui, klausytojui ar žiūrovui veidą to, kuris eina valdyti?
Laida, kurios metu prezidentą apie Lietuvos užsienio politikos akiračius bei tarptautinės politikos iššūkius kalbino Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala iki šiandien, 2021 metų gegužės 27-osios, „YouTube“ kanale buvo peržiūrėta 312 kartų. Įrašas patiko šešiems žiūrovams, nepatiko — trims.
Dar iškalbingesnis faktas, kuris akivaizdžiai parodo, koks iš esmės neįtraukus buvo pokalbis, yra tas, kad po įrašu vos vienas anoniminis komentaras, kur kažkoks vel vel su gramatinėmis klaidomis aiškina, kad „Nu tai vat, neįsivaizduoju panelės šimonytės taip solidžiai ir protingai snekancios kokiame aukštų vadovų susitikime, panelei dar mokytis ir mokytis iš Nausėdos.“
Ko premjerei siūlo mokytis tas vel vel, žinoma, nepatikslinta.
Tezių mišrainė be turinio
Po šiuo įrašu komentaruose galite rasti visą pokalbio stenogramą. Mokantiems skaityti ir turintiems protinio darbo patirties stenograma pravers ir sekant mano argumentus, ir ieškant vietų, kur kas nors ką nors galėtų iš Gitano Nausėdos išmokti.
Kadangi manęs niekada nežavėjo atsitiktinio klaidžiojimo būdu sukabintų viena kitai prieštaraujančių tezių mišrainė, aš, priešingai nei anonimas, prezidento kalboje neradau jokio turinio, kuris mane sudomintų. Juolab kad G. Nausėdos kalbų stenogramas kaupiu ir analizuoju jau treji metai ir žinau, kad jose ieškoti turinio yra išskirtinai nedėkingas darbas.
Ir va čia grįžtu prie klausimo, kuris nuskambėjo įrašo pradžioje: kaip rinkimuose nugalėję atrodytų lyg ir normalūs žmonės tampa diktatoriais? Ir pakartoju atsakymą — tereikia, kad tie, kurie privalo aiškinti, analizuoti ir kalbėti, tylėtų.
L. Kojala yra jaunas, ambicingas, dažnai viešumoje pasirodantis politologas. Su malonumu perskaičiau jo pirmąją knygą „Europa? Pokalbiai su prezidentais, ministrais, patarėjais ir taksistais apie mūsų ateitį“. Nė trupučio neabejoju jo profesinėmis kompetencijomis, o ir jo įžvalgos ar įrašai tviteryje ar „LinkedIn“ yra pakankamai taiklūs.
Padėti „taksistams“
Vis dėlto pažiūrėkime, kaip savo išsilavinimą ir kompetencijas L. Kojala išnaudojo, kad padėtų visiems „taksistams“, kitaip sakant mums visiems, suprasti, ką mąsto G. Nausėda.
Pabandykime suvokti bendrą prezidento svarstymų lauką ir — tai šiuo atveju įdomiau —moderatoriaus, kaip jis pats prisistatė, užduotų (o dar svarbiau — neužduotų) klausimų logiką.
Taigi, ar jam pavyko įvykdyti jo paties anonsuojant renginį išskirtą pažadą, jog pokalbio su prezidentu metu bus susitelkta ties tarptautinės politikos iššūkiais?
Nuo studijų laikų žinau, ir ta nuomonė per pastaruosius 40 metų tik stiprėjo, jog kalbant apie tarptautinę politiką bandome įžvelgti globalų pasaulio politinių jėgų ir galių pavidalą, išskirti esminius įtampos židinius, įvertinti politinius, ekonominius, ideologinius, saugumo bei technologinius pokyčius, kurie ta ar kita forma apibrėžia geopolitinių įtampų lauką.
Dėmesys, kuris tenka atskiram elementui, priklausomai nuo prelegento matymo gali skirtis. Vis dėlto daugiau mažiau logiškas atsakymas į bet kurį užsienio politikos klausimą suponuoja ir anapus atsakymų aiškiai matomas minėtų elementų sąsajas.
Vizijos neįgyvendins viena
Dar ir dar kartą skaitau stenogramą. Klausantis beveik valandos trukmės svarstymų į akis krenta išskirtinai siauras aptariamų klausimų ratas bei atvirai bejėgiški prezidento atsakymai į sudėtingesnius, platesnio išmanymo reikalaujančius klausimus.
Lietuvos užsienio politikos pagal G. Nausėdą akiračiai nesiekia toliau Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos ir bendrai Rytų partnerystės klausimų.
Net europinė dimensija pokalbyje regima tik per prezidento ambicijas užgrobti visą vidaus ir užsienio politikos lauką, tiesa, negebant rišliai suformuluoti, koks tokio aktyvumo tikslas.
Jau vien tai, kad Lietuvos užsienio politika prezidento galvoje virsta santykiais su kaimyninėmis valstybėmis, o ne Lietuvos vietos pasaulio kontekste išgryninime ir sąjungininkų sprendžiant mums svarbius klausimus paieška, iš esmės reiškia, jog kalbama ne apie politiką, o apie ambicijas.
Kad ir kaip žiūrėtum, net Rytų partnerystės vizijos Lietuva negali įgyvendinti viena. O ieškant sąjungininkų pradžioje privalu bent jau aiškiau apsibrėžti savo vietą politikos lauke ir galimų sąjungininkų paieškos vertybinį pamatą. Trivialios tiesos, net neabejoju, puikiai žinomos L. Kojalai.
Ambicijos prislopinti skeptikų balsus
Vis dėlto pokalbio metu šiek tiek platesnis kontekstas pasirodė vos poroje vietų. Dar blogiau tai, jog kada prezidentas lyg ir bandė atskleisti kortas, pokalbį vedęs politologas, prieš tai suformulavęs puikų klausimą, atsitraukė.
Konkretus tokio nevaisingo dialogo pavyzdys gali būti atsakymas į išties įdomų moderatoriaus klausimą, ar Rytų partnerystė dar turi prasmės įvertinus „pakankamai skeptiškai ir atvirai deklaruojamą Paryžiaus ir Berlyno požiūrį, kad tai nėra kelias į Europos Sąjungą“.
G. Nausėdos atsakymas, net įpratus prie to, kad jis praktiškai visada atsako ne į temą, šokiruoja.
Pasak prezidento, dabartinė Rytų partnerystės kryptis prasmės turi, o mūsų reikalas (nes kas gi tas prezidento minimas mes, jei ne Lietuva, ar ne?) „daryti viską, kad galbūt kartais ir tam tikrus skeptikus arba skeptikų balsus prislopinti“, o ir šiaip „reformos turi būti įgyvendinamos ir nebūtinai dėl to, kad kažkas prašo arba reikalauja iš išorės.“
Toliau eina ilgas pasažas apie postsovietines traumas. Ir dar įdomiau tai, kad galiausiai prezidentas be apeliacijų teigia, kad „jau kartą šalys [iš konteksto aišku, jog kalbama apie Ukrainą, Moldovą, Sakartvelą] pasirinko vakarietiškas vertybes“, tad „jos turi jų siekti“.
Laisvės iššūkiai ir pilnos parduotuvės
Konkrečiai, kurios šalys pasirinko tas europietiškas vertybes? Kokias konkrečiai europietiškas vertybes jos pasirinko? G. Nausėda kalba neįrodomus dalykus, o L. Kojala tyliai klauso.
Kad ir kaip vertintum, pats savaime siekis gyventi turtingiau nėra vertybė, ypač jeigu tą turtą turi sunešti kiti, konkrečiu atveju — Prancūzija ir Vokietija, ar ne?
Tad jeigu jau pokalbis būtų turėjęs rimtą moderatorių, jis neišvengiamai būtų buvęs priverstas pasidomėti, o tai kaip tuos paryžius ir berlynus galima „prislopinti“, kad jie savo piliečių gerovės sąskaita sutiktų atsisakyti didesnės pajamų dalies dėl korumpuotos Ukrainos. Kad Ukraina korumpuota, beje, sutinka ir prezidentas.
Akivaizdžiai komiški ir tiesiog primityvūs buvo ir pasažai apie jaunąją kartą, kuri nebeprisimena kokiame marazme mes gyvenome sovietiniu laikotarpiu“, ypač kai to marazmo įveika sutapatinama ne su demokratijos ir laisvės iššūkiais, o su pilnomis parduotuvėmis.
Graudu girdėti, jog prezidento dukroms sovietinė tikrovė pateikiama ne per sulaužytus žmonių gyvenimus ir pilką totalitarinę realybę, o per sovietinių parduotuvių nuotraukas.
Keista, žinoma, kad tos prezidento dukros tiek mažai žino ir skaito, kad sovietinių parduotuvių lentynos joms kelia nuostabą, bet palikime tai tėvo G. Nausėdos sąžinei.
Jokio tarptautinio konteksto
Vis dėlto pasažus apie parduotuvinę sovietinę tikrovę būčiau nutylėjusi, jeigu ne mane labai nemaloniai šioje vietoje nustebinęs L. Kojalos krizenimas ir prisipažinimas, kad ir jis jau nelabai žino, kaip tos parduotuvės atrodė.
Žmogus, kurio darbas yra išmanyti Rytų Europos istoriją ir politinę ekonomiją, tiesiog privalo žinoti, kaip atrodo planinės arba deficito ekonomikos rinkos, ir kad pirmiausia ne parduotuvėse ten vyksta prekių judėjimas.
Šio prisistatymo metu įvairiuose kontekstuose žodį vertybės prezidentas pakartojo šešis kartus. Vis dėlto konkrečia vertybe, atrodo, jis tesugebėjo įvardyti pilnas parduotuvių lentynas.
Kad ir kaip vertintum, ilgame pokalbyje praktiškai neįmanoma rasti jokio rimtesnio tarptautinio konteksto. Nutylėti Lietuvai išskirtinai svarbūs pokyčių JAV administracijoje klausimai.
Turkijos ir Europos Sąjungos įtampos, kurios yra itin reikšmingos Lietuvai vertinant iš nacionalinio saugumo perspektyvos, irgi apeitos.
Imperinės Rusijos ir jau minėtos Turkijos ambicijos ar santykių su Kinija pertvarka, vykdoma Vyriausybės rankomis, taip pat nesulaukė nei moderatoriaus, nei prezidento dėmesio.
Siauri akiračiai
Akiračiai pasirodė esą labai siauri, o juokeliai apie tuščias parduotuves negali būti rimtos tarptautinės politikos analizės pakaitas.
Visą virtinę kitų konkretesnių klausimų — apie „vertybinę konsolidaciją“ su Lenkija, santykių su Baltarusija, Rusija iššūkius, Rytų Partnerystės įtampas bei prezidento europinės dienotvarkės viziją paliksiu kito ketvirtadienio įrašui.
