Politikai reikia vieno – drąsos kalbėti

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Šitas įrašas gali nustebinti tuos, kurie įpratę prie šiek tiek kitokio mano svarstymų stiliaus. Čia lyg ir per daug asmeninių impresijų, patirčių, kitaip sakant, viso to, ko vengti primygtinai liepia žanras, kuriame esu stipriausia — analitinė žurnalistika. Vis dėlto, kaip ne kartą sakiau, absoliučiai netikiu objektyvia žurnalistika, tad būsiu šališka. Kalbėsiu tai, ką matau per Maldeikienės akinius. 

Jeigu norite šaltų aiškių klausimų ir tokių pat atsakymų, mano įrašų nebesekite. Jeigu jums įdomu, ką pamačiau per savo 9 metus aktyvioje politikoje, tris dešimtmečius dėstytojo kėdėje bei dešimtmetį darbo Lietuvos žurnalistikoje — prenumeruokite mano naująjį tinklaraštį. Ten rasite tiek įžvalgų apie dienos aktualijas, tiek istorinių analogijų, tiek — ir tai bus bene rimčiausia mano būsimos veiklos dalis — ilgesnių įrašų, atskleidžiančių to ar kito didesnio įvykio turinį, kontekstą bei pasekmes. 

Dar trys savaitės, ir mano darbas Europos parlamente baigsis. Laukiu tos dienos, kai grįšiu namo ir nebereiks galvoti apie lėktuvus. Šitie man tikrai įgriso. Net pačiai įdomu, kiek reikės laiko, kol vėl, kaip anksčiau, svajosiu apie tolimus skrydžius ir naujas vietas.

Ko labiausiai ilgėsiuosi Briuselyje? Žinoma, muzikos. Myliu Vilniaus Filharmoniją, kur neretai leidžiu vakarus jau 50 metų. Lankausi labai dažnai, o paauglystėje bei ankstyvoje jaunystėje ir porą trejetą kart per savaitę. Tada dar buvo dvi salės, o tėveliai, kurie neduodavo pinigų naujiems rūbams, be diskusijų sukrapštydavo tuomet santykinai pigiems bilietams. Ir klausiau aš visko — nuo mylimo Bacho iki Šionbergo, kurio tuomet nesupratau absoliučiai, bet gi geras tonas reikalavo vaidinti, kad patinka. Paauglystė žavi žinojimu, kurį, deja, vėliau sutraiško sąmoningas gyvenimas.  

Dabar, kai turėjau galimybę beveik penkerius metus klausyti geriausių pasaulio atlikėjų ir puikios muzikos už nedidelę, matuojant Lietuvos matu, kainą, tos gyvenimo dalies labai trūks. 

Paskutinius tris koncertus “Bozare” (taip vadinasi didžioji klasikinės ir ne tik jos muzikos salė Briuselyje) pasidėsiu giliai širdies kamputyje. Vakarykštis Bachas, kitos savaitės Rachmaninovas su mano mylimiausiu 2-uoju koncertu fortepijonui ir Šostakovičiaus 10 simfonija bei, tarsi desertui, pažintis su charizmatiškąja Anoushka Shankar užbaigs ne tik paskutinįjį muzikos Briuselyje sezoną, bet ir mano darbinę karjerą. 

Jau balandžio 26 dieną būsiu tiesiog dar viena Lietuvos pensininkė be jokių darbinių įsipareigojimų ir privalomų valandų, skirtų dažnai tokioms mechaniškoms užduotimis. Ir tai reiškia turėsiu gerokai daugiau laiko skaitymui, mąstymui ir rašymui. 

Žinoma, galvosiu ir kalbėsiu visų pirma apie politiką, juolab kad pernai balandžio pabaigoje prisijungusi prie Tėvynės Sąjungos-Krikščionių demokratų partijos padariau ir paskutinįjį žingsnelį, kuris suteikia galimybę apžiūrėti ir vertinti politiką iš pačių įvairiausių perspektyvų. 

O jei taip, tai ir grįžkime prie politikos, kuri, kad ir kaip vertintumėme, yra didžiausias žmonijos civilizacinis išradimas. Politiką, kuri tikrai ne mokslo, o meno rūšis, pagimdė kitas menas — menas mąstyti arba filosofija.

Ir taip dabar jau galime pereiti prie pagrindinio šios dienos klausimo, kurį, matyt neatsitikinai, suformulavo būtent filosofas. Prieš gerą savaitę meno mąstyti atstovas Paulius Gritėnas retoriškai klausė: “Koks sveiko proto žmogus norėtų tapti politiku”. 

Toks klausimas Lietuvos viešojoje erdvėje skamba dažnokai. Man atsakymas aiškus savaime. Būtent sveiko proto žmogus nori būti politiku, nes taip jis įgauna realią galimybę saugoti ir konstruoti terpę, kurioje gyvena. 

Klausimą, koks sveiko proto žmogus norėtų tapti politiku, pats P. Gritėnas palieka atvirą,  pabrėždamas, kad klausimas esąs provokuojantis ir retorinis. 

Vėlgi, o ką ir kodėl toks klausimas turėtų provokuoti? Ir kodėl šis klausimas retorinis? 

Ieškodamas atsako autorius atsigręžia į istoriją, nes, pasak jo, “sėkmingus politinius sprendimus vertiname per praėjusių amžių politikų darbus, klausdami, kur mūsų naujieji čerčiliai ir reiganai”. 

Dar kartą nesugebu suvokti, kodėl ieškant atsakymo į ganėtinai trivialių klausimą, kas yra sėkmingas dabarties politikas, reikia pradėti pinti minčių gijas apie čerčilius ir reiganus. 

Manau, kad taip “istoriškai” mąsto ir taip vertina tik tie, kurie taip ir nesugebėjo mentaliai palikti jaukių Filosofijos fakulteto kiemelių ir gražių jo auditorijų. 

Abu minėtus etalonui prilygintus politikus gerbiu. Tai tikrai iškilios asmenybės, kurios sugebėjo istorijos tėkmę pasukti jų pasiūlytu keliu. Kaip ir kiekvienos iškilios asmenybės atveju, jų veikla ir tos veiklos padariniai vertinami labai įvairiai. 

Vis dėlto sėkmingais politikais jie tapo ne dėlto, ką jie realiai padarė ar ko nepadarė, o dėl to, kad jie laimėjo rinkimus. 

Kiekvienas rinkimus laimėjęs dabarties politikas, visai taip pat, kaip jų broliai praeityje, yra sėkmingas. Patinka tai kam ar nepatinka, aš esu labai sėkminga politikė, laimėjusi visus tris įvairaus lygio rinkimus, kuriuose dalyvavau.

Ar mano darbas turės pasekmių ateityje, parodys laikas, bet tai jau bus visai kitas klausimas.

Visai taip pat nepolitikas Gitanas Nausėda yra labai sėkmingas politikas, nes sugebėjo sukurpti viziją, kad jam rūpi visų gerovė, ir taip prezidento rinkimuose įveikė, rimtai vertinant, gerokai rimtesnius politikus. 

Beje, tą jo formuotą stipraus ekonomisto ir žmogaus, kuris suvienys šalį, iliuziją labai palaikė didžioji dalis šalies politinio proceso stebėtojų – nuo filosofų iki žurnalistų. Pastarieji taip džiaugėsi jo politiniu iškilimu, kad net nepasivargino nors šiek tiek pasidomėti ano realiais darbais. Gi toks aukštas, gražus, bankininkas (?) ir net renka knygas. Tad koks skirtumas, ką realiai daro ir kokių teismų dėka įsitaisė gyventi draustinyje, ar ne?  

Pagrindinis klausimas, o ką skaito ir kaip mąsto, kur ves šalį tas ar kitas politikas, kaip visuomet liko anapus aptarimo. 

Istorija, žinoma, kada nors vėliau įvertins, kas išties lėmė šalies sėkmę ar nesėkmę. Atsakas labai priklausys nuo tų, kurie turės galimybę formuoti viešąją nuomonę. Tai irgi trivialios tiesos. 

Savo ilgame rašinyje P. Gritėnas išskiria kelis momentus, kurie, jo galva, dabarties politikus, priešingai nuo jų istorinių brolių, paverčia tiesiog kenčiančiais rūpintojėliais. 

Pirma, jie esą beveik neturi privačios erdvės ar privatumo ir jaučia nuolatinį viešumo spaudimą.

Antra, bet koks jų nusišnekėjimas, įžeidus, užgaulus ar tiesiog neapgalvotai suformuluotas įrašas, pasisakymas visada gali pasklisti ir sugriauti karjerą.

Trečia, skaidrumo reikalavimas atima iš politikų pilkąją erdvę, kurioje jie esą ramiai gali svarstyti visokius klausimus.

Ketvirta, dabar esą „politikams tenka vis daugiau užduočių išspręsti tam tikrą problemą politinio sprendimo būdu, politinėse institucijose, politinėmis priemonėmis“.

Taigi, apibendrina autorius, „šiuolaikinis politikas savo politiko kaukę turi užsidėti 24 valandoms“.  

Nuraminu visus, kurie norite tapti politikais ir manote, kad esate apdovanoti sveiku protu. Eikite į politiką drąsiai. Visi P. Gritėno kaip dabarties politikos bėdos minėti dalykai egzistavo visada. Paskaitykite kad ir Antikos autorius.

Asmeninė patirtis aiškiai sako, kad jokių kaukių užsidėti 24 valandas nereikia.

Pirma, viešumas, ypač heiterių minos prasilenkiant gatvėje ar net Bažnyčioje per Mišias yra dalykas ne toks baisus, kaip atrodo. Jeigu sunku, tiesiog nueini ir pasikalbi su profesionaliu psichologu. Būna, kad ir kunigas tokius suramina. 

Antra, ramiai rašau komentarus, kurie vertinami kaip įžeidūs, užgaulūs, etc, etc, etc. Rašau, nes ilgai mąstau ir po to maksimaliai aiškiai formuluoju tai, ką noriu pasakyti. Tai niekaip neveikia mano karjeros, priešingai, jai padeda, — rinkėjai žino, ko iš manęs tikėtis, o tiems, kuriuos atstovauju, svarbu, kad aš visad kalbėsiu tiesiai. 

Žinau, manęs labai nemėgsta kai kurie intelektualai, tiesa, įtariu, kad jie tiesiog pavydi, nors aš jiems siūlyčiau nebijoti ir aiškiai sakyti tai, ką nori pasakyti. Tada ir jiems pasiseks.

Trečia, jokios pilkos zonos svarstant politinius klausimus būti negali. Išskiriu tik vieną zoną, — gynybos dalykus. Bet gi tuo profesionaliai užsiima nedidelė politikų dalis.

Ir, galiausiai, ketvirta. Kartoju: „politikams tenka vis daugiau užduočių išspręsti tam tikrą problemą politinio sprendimo būdu, politinėse institucijose, politinėmis priemonėmis“. Drąsiai sakau, nieko nesuprantu. 

Bendrai imant, vertinu P. Gritėno rašinius, neabejoju jo išsilavinimu ir gebėjimais. Bemaž visad jo rašiniai verti skaitymo. Konkrečiu atveju, tarkime, todėl, kad primintum sau nekurti klampių beprasmių pasažų, o į paprastus klausimus atsakytum visiems suprantamais žodžiais. 

Cituoju P. Gritėną: “…sunkinanti aplinkybė – tikrovės politizacija. Plečiantis socialiniam gyvenimui, vystantys kultūriniams procesams, į politinius klausimus įsitraukiant vis daugiau žmonių, atsirandant vis daugiau naujų politinių tapatybių ar interesų grupių, neišvengiamai kyla būtinybė reglamentuoti jų padėtį arba veiklą”. Skaitai žmogus, bandai suprasti, nieko nesupranti, bet girdi galvoje anglišką tekstą, kurį, matyt, autorius iš kur nors prastokai išsivertė arba sukurpė padedant dirbtiniam intelektui. 

Pati esu tokių nevykusių pasažų pridėliojusi ne vieną per savo ilgą gyvenimą. Ir cituoju čia ne tam, kad pasijuokčiau. 

Cituoju, kad pasakyčiau, politika yra menas gyventi viešumoje, menas komunikuoti, menas aiškiai kalbėti ir menas skaidriai mąstyti. 

O jau kas iš to gausis, priklauso rinkėjų.

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą