Metropolitas Kirilas Lietuvoje kovoja prieš Popiežių Pranciškų

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Pradžioje sveikinu jus su pavasariu, kuris Briuselyje jau šypsosi geltonais narcizų žiedais ir slepiasi melsvuose krokų šešėliuose. Lietuvoje irgi, sako, teka nueinančios žiemos upeliai. 

Vis dėlto, net pradėjus tokia linksma ir šviesia nata, kalbėsiu apie dalyką, kuris šiomis savaitėmis tiesiog susprogdino Lietuvos viešąją erdvę. Žinoma, turiu galvoje Stambulo konvenciją. 

Iš kur atsirado Stambulas?

Kodėl staiga lyg ir netikėtai klausimas, ar galima žeminti ir mušti žmogų, — o skaičiai rodo, jog tai dažniausiai moteris, skamba taip aštriai? Juk tikrai visi sutiks, kad smurtauti prieš žmones, juolab moteris, o neretai net kūdikio laukiančias būsimas ar nusenusias karšinamas mamas, tikrai negalima.

Aptariamas dokumentas, beje, ir vadinasi „Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo“.

Iš kur atsirado Stambulas? Na tiesiog 2013 metais Stambule susitikę šalių atstovai, tarp jų ir tuometinis mūsų užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, pasirašė tą dokumentą. Ir nuo tada trumpumo dėlei ši Konvencija ir gavo tokį vardą. 

Kaip ir kiekvienos Konvencijos atveju, tai trumpas ir labai abstraktus dokumentas, kuriuo siekiama, kad jam pritariančios valstybės atkreiptų dėmesį į problemą, stebėtų, kaip kinta situacija tuo ar kitu klausimu, priimtų atitinkamus ir/ar trūkstamus įstatymus, kurie leistų pagerinti situaciją. 

Kiek yra europiečio dvasios? 

Ar Konvencijos tiesiogiai keičia padėtį valstybėje? Žinoma, ne. Lietuva yra pasirašiusi ne vieną Konvenciją, tarkime, kad ir man geriausiai žinomą Neįgaliųjų teisių konvenciją. Nors ją ratifikavome jau seniai, daugelyje sričių vis dar nerandame laiko ir trūksta noro įgyvendinti pažadus pasirūpinti negalios paliestais žmonėmis.

Vis dėlto konvencijos įpareigoja kaupti duomenis, visuomenei, nevyriausybinėms organizacijoms suteikia teisę stebėti padėtį, nuolat ruošti ir teikti ataskaitas, kuriose vertinama, kas kinta, palyginti padėtį atskirose valstybėse ir panašiai. Kaip matot, nieko perdėm neįtikima. 

Tai kodėl dabar lyg ir netikėtai kilo toks šaršalas? Atsakymas į šį klausimą labai svarbus, nes jis rodo, kiek vis dėlto mumyse yra europiečio dvasios. 

Vakarų Europos valstybės nesipriešino

Stambulo konvencijos problema, kuri šiandien skaldo Lietuvą ir posocialistinę Rytų ir Vidurio Europą, tokia aštri, nes tai Konvencija, kuri tiesiogiai nurodo į žmogaus teises, o būtent pastarojo lauko dalykai ir yra suvoktos (pabrėžiu, sąmoningai suvoktos) europinės tapatybės dalykas. 

Ir jau tik išvestinis reikalas, ar kalbėsime apie savo politinius pasirinkimus, ar nacionalinių sandraugų formavimą, ar net savo katalikišką identitetą. Beje, jokios senosios Vakarų Europos krikščioniškos ir katalikiškos valstybės nesipriešino Stambulo konvencijai, kuri buvo ramų ramiausia palaikyta ir priimta. 

Kodėl būtent žmogaus teisės kuria europietišką identitetą? 

Gerovės valstybės vaisiai visiems

Labai paprastai tai galėtume paaiškinti kad ir gerovės valstybės logika. Matyt nesiginčysime, jog jeigu jau imamės kurti gerovės valstybę, tai svarbiausia, kad ta gerovė pasiektų visus, ar ne?

Mačiau šią savaitę ironizuojant, kad gerovės valstybės lozungas Lietuvoje palaipsniui esą virstąs gerovės prezidentūros šūkiu.

Nemanau, kad toks palyginimas teisingas ar korektiškas, vis dėlto jame užčiuoptas labai svarbus momentas — gerovės valstybė tik tada yra gerovės valstybė, kai jos vaisiai pasiekia visus.

Visų pirma silpniausius, neįgaliuosius, senukus, skriaudžiamas moteris ar kenčiančius vaikus, tuos, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių mažiau yra atstovaujami verslo ir politikos galios struktūrose. 

Kartoju, būtent todėl, kad bendrasis gėris kiek įmanoma plačiau pasiektų visus žmones, nepriklausomai nuo jų lyties, amžiaus, seksualinės orientacijos, rasės, odos spalvos ir panašiai, žmonija ir formuluoja konvencijas, kurias pasirašydamos ir vėliau ratifikuodamos valstybės pasižada savo nacionalinėje teisės sistemoje laikytis nubrėžtų principų. 

Vis dar esame okupuoti

Kodėl tad toks atrodytų gražus tikslas staiga postsocialistinėje Europoje sukėlė tokias audras? 

Priežasčių ne viena: tai ir vis dar nenukirpta sovietinio mentaliteto bambagyslė, ir Lietuvos Katalikų bažnyčios užsisklendimas, ir itin menkas Lietuvos politinių partijų įsitraukimas į Europinių politinių partijų šeimas, ir tiesiog intelektualinio potencialo stygius, kai net kova už geresnį gyvenimą sutraukiama, nužeminama iki ekonominio klausimo, visų pirma akcentuojant pinigus ar korupciją, o ne žmogaus savastį ir jo orumą. 

Gaila, bet būtent tai, kaip mes diskutuojame apie Stambulo konvenciją, labai tiksliai rodo, kad vis dar esame okupuoti. Ir ta nešventoji okupacinė trejybė — tai nacionalinis užsisklendimas, neišsilavinimas ir baimė. 

Tie, kurie kenčia — dvigubai brangesni

Pradėsiu nuo politikos. Kaip jūs manote, kokia politinė jėga buvo viena iš pagrindinių Stambulo konvencijos ratifikavimo Europos Parlamente iniciatorių? Taip, tai buvo Europos liaudies partijos grupė, kitaip sakant, krikščionys demokratai.

Kai užpernai rudenį Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją primygtinai reikalaujančią valstybes nares, tarp jų ir Lietuvą, galutinai ratifikuoti Konvenciją, iš balsavime dalyvavusių 641 parlamento nario už balsavo 500.

Krikščionių demokratų grupė absoliučia dauguma balsų 

palaikė konvenciją. Už balsavo ir visi keturi Lietuvos parlamentarai, dirbantys šioje grupėje, — Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė, Liudas Mažylis ir aš. 

Kodėl? Nes Stambulo konvencija ir kalba apie tai, kad Dievui visi jo kūriniai yra brangūs, o tie, kurie kenčia — dvigubai brangesni. Tie katalikai, kurie ten neva randa kažkokias nuorodas į daugybines lytis arba nemoka skaityti, arba nenori mąstyti, arba turi kitų, tikrai ne pačių švariausių intencijų. 

Priešinamasi viskam, kas įgalintų moteris

Lietuvoje labai energingai prieš Stambulo konvenciją kovojantys valstiečiai Briuselyje dirba Žaliųjų frakcijoje, kuri už Stambulo konvenciją pasisakė 100 procentu. Už balsavo ir abu Lietuvos žalieji valstiečiai — Bronis Ropė ir Stasys Jakeliūnas.

Beje, balsavime dėl šio dokumento nedalyvavo tik Viktoras Uspaskich ir Valdemaras Tomaševskis. Jų atveju tokia pozicija lyg ir suprantama, mat V. Tomaševskis dirba kraštutinės dešinės frakcijoje, kurioje, nors ir ne vieningai, bet priešinamasi viskam, kas įgalintų moteris. O kito pažiūros į moterų vietą pasaulyje žinomos jau labai seniai, ar ne?  

Grįžtant prie kito šaltinio, kuris labai aštrina diskusiją — Lietuvos katalikų bažnyčios laikysenos — klausimų ne mažiau. 

Galios žaidimai prieš Vakarų katalikus

Prieš porą dienų apie tai kalbėjau su Seimo nariu Andriumi Navicku ir katalike intelektuale Edita Janulevičiūte, nuoroda čia, tačiau akivaizdu, jog Lietuvos vyskupų konferencija vis dar gyvena okupacijos sąlygomis. 

Lietuvos katalikų hierarchai net neslepia, kad visa tai, kas vyksta Romoje ir pasaulio Katalikų bažnyčioje, jiems nėra svarbu, mat trukdo jų galios žaidimams.

Jie kviečia į kryžiaus karą prieš kitatikius ir akivaizdžiai žaidžia prieš Vakarų katalikus. Jų mąstymo ir kovos su bet kokia demokratija pamatas yra tas pats, kaip ir Rusijos stačiatikių bažnyčios.  

Liūdna, bet tenka konstatuoti, jog Lietuvos Katalikų bažnyčios hierarchams politinė kova prieš liberalią demokratiją tapo svarbesne už Kristų ir tikėjimą. 

Armagedono durys

Klausant jų raudų apie atsiveriančias Armagedono duris, deja, girdi tai, kas išties sakoma: Vakarai yra supuvę, mąstymas yra blogis, kritinis mąstymas yra nuodėmė, žmogaus teisės yra velnio išmislas, moteris nėra lygi vyrui. Na tokia „bjot značit liubit“ (muša reiškia myli) parodija. 

Atkreipiu dėmesį, kad kalbant apie dabar Lietuvoje kaistančias diskusijas, privalome regėti platesnį kontekstą. 

Konvencijos oponentų galvose šio dokumento ratifikavimas reiškia griuvusią tradicinę galios piramidę, ir jiems labai nepriimtinų Vakarų demokratijos principų pergalę. 

Akivaizdu, jog jie net negeba suvokti, kad jų teisė kalbėti ir kovoti už savo sampratas tiesiogiai kyla iš sąžinės laisvės, kuri ir yra liberalios demokratijos pamatas.

Lakmuso popierėlis

Vis dėlto atrodo, jog Lietuvos Katalikų bažnyčia intuityviai suvokia, jog kiekvienas žingsnelis, įtvirtinantis žmogaus teises, tuo pačiu pakerta jų siekį kurti valstybę su vertikalia valdymo forma, kurią jau suformavo Rusijoje Putinas ir šalia jo kaip moralės prievaizdas įsitvirtinusi Stačiatikių Bažnyčia.  

Stambulo konvencija tikrai kelia audras ne dėl išgalvotų daugybinių lyčių problemos. Lyties klausimas slepia gerokai žemiškesnius dalykus. Konvencija yra lakmuso popierėlis, kuris rodo, kurlink krypsta šalis: ar į Vakarų demokratijos, žmogaus teisių lauką ar Rytų švelnaus fašizmo vertikalės link. 

Kitaip sakant, sprendžiamas klausimas, ar einame su Romos popiežiumi Pranciškumi ar su Maskvos patriarchu kėgėbistu Kirilu. 

Minkštasis fašizmas

Yra dar vienas labai svarbus aspektas, tačiau laiko jam skirsime vėliau, nes jis yra anapus lietuviškų diskusijų dėl konvencijos — omenyje turime nuogąstavimus dėl grėsmės nacionaliniam saugumui. 

Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas savo feisbuko paskyroje šiomis dienomis pasidalijo apmąstymais, kurie iš esmės žodis žodin kartoja čia jau minėtą Rusijos pasionarų ideologiją. 

Ironiška, kad visokių solovjovų kas vakarą per Rusijos propagandinius televizijos kanalus skambanti ideologija, nukreipta į Rusijos išskirtinės galios ir valios valdyti pasaulį ambicijas, skamba iš žmogaus, užimančio tokias pareigas, lūpų. 

Kita vertus, L. Kasčiūnas pats atvirai deklaruoja vienu metu atstovaujantis ir krikščioniškajai demokratijai, ir tautiniam konservatyvizmui. Taigi atvirai išpažįstama, jog atstovaujama minkštajam fašizmui.

Gerbiu už drąsą, bet nežinau, kuo čia dėta Europos krikščionių demokratų partijos šeima, kuri tikrai nesutiktų su tokiomis ištarmėmis, ir Romos Katalikų Bažnyčia.

Tiesa, tai gerai paaiškina, kodėl prieš kelerius metus L. Kasčiūnas viešai sveikino ne Vokietijos krikdemus, o radikalios dešinės partiją „Alternatyva Vokietijai“. 

Popiežiaus prašymas

(galite pamatyti nuėję į puslapį https://lk.katalikai.lt/menuo. žiūrit į dešinįjį kapą ir matot mažutį video Popiežiaus intencijos : Bendroji – už moteris – smurto aukas, kad visuomenė jas apgintų, o jų kančios būtų išgirstos ir pripažintos. 

Pabaigai tiesiog be komentarų pacituosiu šio mėnesio Popiežiaus maldos intenciją.

Jis sako: „Šiandien vis dar yra daug moterų, kurios kenčia nuo smurto — psichologinio žodinio, fizinio, seksualinio. Kiek daug sužeistų, kenčiančių moterų! Įvairios smurto formos, kurias patiria daug moterų, yra visos žmonijos gėda ir nelaimė. Drąsių aukų, nutraukusių tylą, liudijimai yra pagalbos šauksmas, kurio negalime ignoruoti. Negalime nusigręžti į kitą pusę!“ 

Ar tikrai girdime Popiežiaus prašymą, melstis „už moteris, tapusias smurto aukomis, kad visuomenė išgirstų jų kančias, jas išklausytų ir apgintų?“ 

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą