Šią savaitę prisiminsim dėl dviejų įvykių — trečiadienį vykusio Berlyno sienos griūties 30 metų minėjimo bei ketvirtadienį priimtų pasiūlymų dėl rezoliucijos „Seksualinio švietimo kriminalizavimas Lenkijoje“.
Iš pirmo žvilgsnio kalbame apie labai skirtingo istorinio svorio reiškinius, tačiau pažvelgę įdėmiau aiškiai matome, kad juos vienija laisvės klausimas.
1989 m. lapkričio 9 dieną griuvusi Berlyno siena suvienijo ne vien miesto rytinę ir vakarinę dalis. Kartu su sienos griūtimi baigėsi šaltasis karas, prasidėjo Europos žemyno vienijimas ir — tai, mano galva, dar svarbiau — pradėjo eižėti totalitarinė antihumaniška vienodybės ideologija, bent jau vakarinėje sovietinio bloko dalyje diegta beveik penkiasdešimt metų.
Oficiozinė Berlyno sienos griūties minėjimo dalis, paremta Europos Parlamento ir Vokietijos lyderių kalbomis bei jaunos Belgijos muzikantės violončelės garsais (graži aliuzija į Mstislavo Rostropovičiaus koncertą, vykusį griūvant Berlyno sienai), apytuštėje Europos Parlamento salėje buvo sutikta maloniais lygiais aplodismentais. Atrodytų, nieko keista: trisdešimt metų gyvenimo „postistorijos“ laikais, kai demokratija tapo lyg ir savaime suprantamu dalyku, didelių emocijų nebekelia ir abejotina, jog skatina telktis ir kautis.
Bet ar tikrai viskas gerai mūsų namuose? Ar tikrai tyloje nesidaugina naujos grėsmės ir nepradeda klaidžioti naujos pamėklės?
Puse lūpų apie tai buvo užsiminta ir iškilmingose kalbose, kai, tarkime, Europos Parlamento pirmininkas Davidas Sassoli prisipažino „su didžiu nerimu stebintis, kaip į Europą sugrįžta vaiduokliai, kurie, manėme, seniai išnyko istorijos tėkmėje“. Jis apgailestavo, kad Europos demokratija, jos pamatinės vertybės ir principai, nėra nepakeičiami: juos privalu ginti „nuo vidinių grėsmių, tokių kaip antisemitizmas, ksenofobija, rasizmas, nacionalizmas“.
Kad jo kalbos turi pamatą, labai aiškiai galėjome pamatyti jau kitą dieną. Šį kartą jau pilnoje salėje, be kita ko, buvo balsuota ir už pasiūlymus rezoliucijai, kurios turinys tiesiogiai siejamas su laisvės samprata ir laisvės kaina.
Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nekaltas bandymas paremti ESĄ katalikiškų vertybių šeimų tikėjimą, kad jeigu apie ką nors nekalbi, tai to ir nėra, Lenkijoje jau virto įstatymo projektu, pagal kurį už lytinį švietimą mokytojams, medikams, žurnalistams ir net tėvams, kurie mano, jog vaikas turi gauti pasvertą informaciją apie visą pasaulį, kuriame gyvena, grėstų laisvės atėmimas.
Kartu su dar 470 kitų Europos parlamento narių (prieš pasisakė 128, ir 57 susilaikė) balsavau už rezoliuciją, kuri griežtai kritikuoja minėtą įstatymo projektą, pagal kurį jaunuolių lytinis švietimas Lenkijoje būtų prilygintas pedofilijos skatinimui ir pripažintas nusikaltimu. Sunku įsivaizduoti, bet kaimynų įstatymo projekte siūlomos baudžiamojo kodekso pataisos numato iki trejų metų įkalinimo bausmę asmenims, viešinantiems informaciją apie nepilnamečių lytinius santykius.
Džiaugiuosi, kad Europos Parlamentas aiškiai pasmerkė siekį Lenkijoje skleisti klaidingą informaciją apie lytinį švietimą, jį stigmatizuoti ir uždrausti.
Pats savaime peršasi ironiškas klausimas. Ar nusivedę savo vaikus į mišką, ano įstatymo kūrėjai užuot mokę juos atskirti baravykus nuo musmirių, tiesiog uždengtų vaikų akis, kad jie nematytų tų dalykų, kurių bijo tėvai. Bet kaip tada jie įsivaizduoja savo vaikų gyvenimą, ištrūkus iš beprotybės liūno? Kaip vaikai gebės skirti, kas yra kas?
Man ypač malonu, kad nors šį įstatymo projektą pateikė Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija (S&D), jį labai aiškiai parėmė ir Europos liaudies partijų (krikščionių demokratų) grupė (ELP), sugebėjusi atskirti fariziejiškas pseudokrikščioniškas baimės ir uždarumo idėjas nuo laisvo mąstymo, kuriuo neišvengiamai paremtas Evangelijos mokymas.
Priimta rezoliucija (ją galite perskaityti čia) ragina visas Europos Sąjungos valstybes užtikrinti išsamų ir jaunuolių amžių atitinkantį lytinį švietimą. Vaikas, kuriam stinga šios tikrai gyvybiškai svarbios informacijos, nėra saugus, jis lengvai pažeidžiamas ir tiesiog nesugebės atpažinti seksualinio išnaudojimo, smurto ir prievartos, jeigu jam, deja, teks susidurti su šiuo blogiu.
Akivaizdu, jog gerbti save ir kitus/kitas gali tik tas vaikas/jaunuolis, kuris turi pakankamai žinių ir apie dalykus, kurių taip bijo ir nenori matyti dalis tėvų, bijančių patys savęs. Kalbu apie primityvius lyčių stereotipus, homofobiją, smurtą dėl lyties.
Beje, pabrėždamas svarbų pilietinės visuomenės ir organizacijų vaidmenį šioje srityje, Europos Parlamentas pasiūlė tokioms organizacijoms skirti deramą finansavimą kitoje 2021-2027 m. daugiametėje finansinėje programoje ir kituose bandomuosiuose ES projektuose.
Klausimai dėl seksualinio švietimo kriminalizavimo, be kita ko, bus įtraukti ir į šiuo metu vykstančius klausymus dėl įstatymų teisės viršenybės padėties Lenkijoje.
