Kvailių ir tinginių eros pabaiga?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Trumpai:

Koronavirusas daug ką pakeis mūsų pasaulyje — tai faktas, dėl kurio mažai kas ginčijasi. Klausimas tik ką, kada ir kaip stipriai? Pasibaigus pasaulinei pandemijai, mūsų lauks naujas pasaulis, naujos tvarkos — tai vėlgi faktas. Šiame tekste bandysiu papasakoti apie dvi būdo savybes — kvailumą ir tinginystę, kurios senajame pasaulyje klestėjo ir dauginosi kaip vaisinės muselės, o naujajame joms vietos, ko gero, nebeliks — guositės, mieli kvailiai ir tinginiai, tik in memoriam!

Išsamiai:

Šio teksto autorius pradžioje norėtų pažymėti, jog tai, ką jis toliau mėgins prognozuoti, jam nei patinka, nei nepatinka, — to hipotetinio būsimo pasaulio niekas čia nesišaukia, tai panašiau į sinoptiko darbą: uragano artėjimas jam nėra nei kažkas gera, nei kažkas bloga, tiesiog turi jį pamatyti ir pranešti, kad jis ateina. Antra — aš visada primygtinai rekomenduoju niekada jokiomis politinėmis, geopolitinėmis, ekonominėmis ar socialinėmis prognozėmis aklai netikėti ir visada išlaikyti sveiką skepsį — jose gali būti tiesos, tačiau iš esmės jos visada tėra tik mokyti spėjimai, kuriuos labai reikšmingai veikia sėkmės faktorius.

Nustūmę šias pratarmes į šalį, neriam į miglotas ateities prognozes. Kodėl kvailių ir tinginių era? Todėl, kad daugelio valstybių politinės socioekonominės sistemos jau ilgus dešimtmečius veikia pataikaudamos žemiausiam intelektualiniam bendrajam vardikliui. Toli ieškoti nereikia – štai vienas būsimasis medikas man neseniai skundėsi, kad jam, kaip specialistui, teks nusileisti ir jis privalės pataikauti hipotetinei supermamytei, kuri gydosi levandų aliejais, ir kokios nors garsios influencerės reklamuojamomis apyrankėmis nuo užkalbėjimų. Niekas nesako, kad žmones reikia kaip sovietmečiu gydyti priverstinai, tačiau valstybiniu lygiu mokslą ir mediciną sulyginti su pseudomoksliniais pezalais yra jau labai rimta.

Tos kvailių ir tinginių visuomenės simptomų yra daug – pradedant nuo pranešimų ant orkaičių nedžiovinti drabužių, vaikų ar naminių gyvūnų ir baigiant tuo, jog mažai kam trukdo neįtikėtinai didelė lengvabūdiškų ir neinformuotų rinkėjų kritinė masė.

Pirmasis skambutis

Pirmas signalas, kad pasaulyje kažkas rimtai keisis buvo 2007-2008 m. Didžioji recesija — iki jos mums, ypač gyvenantiems Vakarų pasaulyje, liejosi nesibaigiantis pinigų lietus. Gerai pamenu prieškrizinius laikus ir savo buvusius klasiokus, kurie mokykloje Irano nuo Irako neskirdavo, tačiau, tampydami plytas ir maišydami cementą statybose, užsidirbdavo tiek, kad galėdavo sau leisti savaitgalį nulėkti į Palangą, ten ištaškyti 10 tūkst. litų (čia dar tais laikais, kai už šimtą litų buvo galima prisipilti beveik pilną baką degalų) ir pernelyg nesinervinti, nes tų pinigų yra, buvo ir bus. Tačiau balius baigėsi — visi tie petskeliai ir perestukinai, staiga tapę naujosios pinigų epochos herojais, beveik pernakt prarado viską, ką turėjo, buvo priversti masiškai emigruoti, taikytis su darbininkiškais, menko prestižo darbais, kad būtų iš ko mokėti būsto paskolas ir maitinti šeimas. Politika ir ekonomika yra višta ir kiaušinis, todėl pokyčiai ekonomikoje atsispindėjo ir politikoje, ypač liberaliose demokratijose. Senoji gvardija – neoliberalai, naujieji demokratai, naujieji leiboristai ir neokonai nuėjo į antrą planą, o pirmais smuikais pradėjo griežti iki šiol nežinomi karės ar dešinės radikalai ir populistai. Puikus to pavyzdys 2008 m., kai JAV prezidento rinkimus pavogė populistas ir radikalas Barackas Obama, ir 2016 m. – kai tas pat vaidmuo teko Donaldui Trumpui.

Dėl visko kaltinu praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio euforiją, kai griuvo geležinės uždangos ir žlugo blogio imperijos, o kartu su jomis dingo ir egzistencinės, pasaulinių karų grėsmės. Atrodė, kad dabar jau žmonijos pažanga bus nebesustabdoma ir išsilaisvins visi kūrybos gaivalai. Francisas Fukuyama išdidžiai paskelbė apie istorijos pabaigą, ir buvo tik laiko klausimas, kada pasaulyje įsigalės liberalios demokratijos — paskutinė ir aukščiausia valdymo forma. Turėjo ateiti taikos, laisvės ir klestėjimo metas, kuri niekada nesibaigtų. Tarp tada ir dabar nutiko visko — tūkstantmečių sandūroje Vakaruose sprogo „DotCom“ – informacinių technologijų burbulas, Rytus pasiglemžė Rusijos monetarinė ir Azijos finansų krizės, paskui ištiko Rugsėjo vienuoliktoji, JAV ir reikšmingą dalį pasaulio bloškusi į savotišką kolektyvinio afekto būseną ir privertusi haliucinuoti apie pasaulinio terorizmo grėsmes, dar vėliau užgriuvo minėta Didžioji recesija, eurozonos ir pabėgėlių krizės. Per pastaruosius 30 metų buvo visko, tačiau, jeigu šiuos dešimtmečius lygintume su analogiška laiko atkarpa tarp 1914-ųjų ir 1945-ųjų metų, paskutiniai dešimtmečiai atrodytų kaip nekalti vaikų žaidimai. Atitinkamai galima prisiminti dar vieną labai neramią epochą, kuriai, deja, dėl kažkokių šio teksto autoriui nesuvokiamų priežasčių meinstryminėje kultūroje yra skiriama itin nedaug dėmesio — du dešimtmečius tarp 1963-ųjų ir 1984-ųjų metų. Šiuo laikotarpiu ištiko Kubos raketų krizė, buvo nužudytas vienas JAV prezidentas, o kitas — pašautas, Europą krėtė socialiniai neramumai, protestai ir bombų sprogimai, o jos ministrai, politikai ir kiti svarbias viešais pareigas einantys žmonės buvo bauginami, grobiami ir žudomi. Senojo žemyno gatvėse vyko brutalios kovos tarp raudonųjų ir rudųjų brigadų, Didžiojoje Britanijoje reguliariai dingdavo elektra, šiluma, vanduo ir prekės iš parduotuvių, Viduriniuosiuose Rytuose ėmė kilti islamistinio fanatizmo banga, Rytų, Pietryčių Azija degė karuose, genociduose, žmogžudiškuose totalitarinių režimų socialiniuose eksperimentuose, Afrika ir Lotynų Amerika tapo Amerikos ir Sovietų Sąjungos mūšio lauku, o pasaulis radikalėjo.

Regis, Voltaire‘ui yra priskiriama frazė, jog istorija viso labo esanti vyksmas, kai šilkinės šlepetės leidžiasi laiptais žemyn, o sunkūs kerziniai batai griaudėdami kyla laiptais aukštyn (History is only the pattern of silken slippers descending the stairs to the thunder of hobnailed boots climbing upward from below). Kaip pirštu į akį – sunkūs laikai gimdo ramybę, o ramybė neišvengiamai subyra į sunkius laikus. Panašu, kad įsisuka dar vienas eilinis istorijos ciklas, ir niekas nežino, kokio jis bus sunkumo. Dabar galima matyti tik besiformuojančia kryžkeles, tačiau šnekėti, kas ir kaip jomis vaikščios ir ar apskritai vaikščios, dar labai anksti.

Kur dėsis kvailiai ir tinginiai?

Apie pasaulį po koronos kalbėti anksti – labai daug nežinomųjų, tačiau jau darosi aišku, kad bus sunku: labai pasiseks, jeigu susidursime tik su pasauline ekonomikos krize — viso labo recesija, o ne depresija. Gali būti tarptautinių konfliktų, net ir karinių, vienus geopolitinius blokus gali ištikti griūtis, o kiti blokai susiformuoti — įmanoma viskas. Tokiais sunkmečio, nerimo ir visuotinio neapibrėžtumo laikais kvailumas ir tinginystė yra dvi nuodėmės, galinčios pražudyti.

Žmonija išgyveno taip ilgai, nes puikiai moka adaptuotis – patyrę sunkumų ir juos nugalėję, žmonės dažnai pakoreguoja kasdienį elgesį, susitaikydami su prevencinėmis priemonėmis, turinčiomis apsaugoti nuo buvusių negandų. Pasaulis pasikeitė po Rugsėjo vienuoliktosios – anksčiau į lėktuvus buvo galima įsinešti skysčių, peilių, o pasų kontrolė būdavo greita — niekas nekamantinėdavo, kas sudėjo tavo lagaminą, pareigūnai neprašydavo nusiauti batų, nečiupinėdavo ir netrindavo jūsų jokiomis servetėlėmis. Po koronaviruso pandemijos, kuri galutinai pasibaigs tik tada, kaip taikliai pažymėjo ekonomistas Vaidas Navickas, kai bus išrasta ir paleista į apyvartą vakcina, mes greičiausiai savo kasdienį gyvenimą pasunkinsime papildomais biologinio saugumo protokolais. Be paso, vairuotojo pažymėjimo ar tapatybės kortelės, mes greičiausiai dar turėsime sveikatos pasus, arba ta informacija bus prikabinta prie paminėtų tapatybės dokumentų — nuo to priklausys, ar jus įleis į lėktuvą, traukinį, ar galėsite dirbti maisto, medicinos ir vaikų ugdymo srityse, ar galėsite patekti į masinius renginius. Tai savo ruožtu reiškia, jog įvairūs antivakseriai, užkalbėtojos, žiniuonys, pseudomokslininkai biohakeriai ir jų sekėjai gali tapti beteisiais žmonėmis, tokiais kaip uigūrai Kinijoje ar kurdai Turkijoje.

Antras galimas pokytis — jei viešosios informacijos platformos (naujienų portalai, socialiniai tinklai, audio/video turinio dalijimosi platformos etc.) buvo ir yra valomos nuo radikalios politikos žinučių, tai, pasibaigus pandemijai, įvairūs pseudomoksliniai vapėjimai iš serijos „išmirkykite higieninį įklotą jode, prisidenkite juo veidą ir jokia korona jūsų nepaims“ gali būti lygiai taip pat nuožmiai valomi kaip nesantaikos kurstymas, o už tai gali grėsti administracinė, ar net baudžiamoji atsakomybė. Trečia, — visai galimas daiktas, kad daug dėmesio bus skirta preventyvinei medicinai, kad pakiltų bendras populiacijos sveikatos lygis ir mūsų organizmai lengviau kovotų su naujais užkratais, o tai reiškia didesnius akcizus tabakui ir alkoholiui, paskatas ir sankcijas dėl antsvorio, per mažo judėjimo t. t. Galiausiai reikia pripažinti, kad bus naujienų, kokių mes dabar negalime net įsivaizduoti – ateitis moka stebinti.

Kad ir kokie nauji saugumo protokolai mūsų laukia, panašu, kad būti atviru idiotu ar tinginiu ne itin apsimokės. Nenorėsite patys skiepytis ir skiepyti savo vaikų — mes jus arba skiepysime priverstinai, arba prireikus ir su policija atvesdinsime (jei kalbame apie daugiau mažiau autoritarinius režimus), arba jūs paprasčiausiai neturėsite judėjimo laisvės, jūsų vaikų nepriims į darželius ir mokyklas, galbūt turėsite mokėti kokį nors antivakserio mokestį, nebepateksite į koncertus, krepšinio, ar futbolo rungtynes, tiesiog būsite minkštojo institucinio smurto pagalba įkalinti savotiškuose getuose (labiau tikėtina liberaliose demokratijose). Dar laukia labai praktinių implikacijų — ateinančiu ekonomikos sunkmečiu mes vaikščiosime labai plonu ledu, kuris su kiekvienu žingsniu grėsmingai braškės po kojomis, o pačių neatsargiausiųjų lauks tamsus, šaltas kapas ežero dugne.

Degantys sėdmaišiai

Baigėsi tie laikai, kai tau nereikėjo savęs reguliuoti ir taikyti impulsų kontrolės, kai net neišeidamas iš namų galėjai gauti paskolą, už kurią buvo galima čia pat užsisakyti naujausią „iPhone“, nes tavo senajam — tai juk kažkoks mezolito laikų reliktas! — jau daugiau nei metai, ir kurį tau kurjeris atveždavo tą pačią dieną. Naują pirkinį galėjai kartu su didžiule maisto ir gėrimų puota atšvęsti net nepakildamas nuo klozeto. Nebebus ir to sėdmaišinio ekonomikos sektoriaus, kuris misdavo iš įvairiausių valstybinės paramos schemų, ar nesibaigiančios grandinės naivių investuotojų įtraukinėjimo — visi tie startuoliai, NVO, judumo, sanglaudos bei atsakingo vartojimo institutai, ko gero, eis po paraliais, nes naujoji ekonomika tokio skaičiaus parazitų neišlaikys — pasauliui reikės kasininkių ir krovikų.

Politika bus kitokia, ypač Lietuvoje — nebebus galima rinkti prezidentų ir parlamentarų pagal šitas patinka, šitas nepatinka algoritmą, nes ta tauta, kuri Naujajame pasaulyje balsuos už tą prezidentą tik dėl to, kad šis moka angliškai ir gerai atrodo televizoriaus ekrane, bus pasmerkta greitam ir skausmingam žlugimui. Ateina laikai, kai sąmoningumas ir savarankiškumas yra ne šiaip pasirinkimas — iš serijos „gerai būtų, jeigu būtų“, o būtina išgyvenimo strategija. Panašu, kad aklas, tuščias, savanaudiškumą teisinantis individualizmas irgi gali nueiti į tolimesnį planą, o į pirmą iškils bendruomenės poreikiai — liberaliems judėjimams teks keistis, taikytis prie naujų laikų arba jie paprasčiausiai neišgyvens.

Apskritai, tas tinginių ir kvailių visuomenės segmentas, pastaruosius 30 metų turėjo tikrai gerą laiką – jiems visi pataikavo, juos gynė, saugojo ir globojo, nes neoliberalizme kiekviena nuomonė yra svarbi ir negali būti geresnių ar prastesnių, o mokslas, žinios ir erudicija — visa tai socialiniai konstruktai, kuriuos galima puikiai imituoti. Basta, viskas, paskutinė stotelė – šilkinės šlepetės čiuožia žemyn ir aiškiai girdisi kaip tvirtai raišiojami sunkūs, kaustyti, darbiniai batai.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

2 komentarai

  1. Avatar
    Saulius Norvaisas on

    Dėl prielaidų, kodėl istorijos eiga buvo tokia ir ne kitokia, galima ginčytis, taip pat pataisyti „sveikatinimą“ vietoje „preventyvinė medicina“ ir kt.. Tačiau kalbant apie atstovaujamąją demokratiją, mano prognozė yra visiškai kita – jos palaipsniui neliks. Gana ilgą istorijos laikotarpį atstovaujamoji, o kai kur (ypač Šveicarijoje) ir tiesioginė demokratija įkūnijo socialinį progresą, bet, kaip ir kiekvienas hierarchinės visuomenės institutas, palaipsniui išsigimė ir, atsiradus naujoms socialinėms technologijoms, beviltiškai paseno. Tai, kad demokratija vis dar nepasitraukia nuo scenos, gali būti paaiškinama institucine inercija, kuri būdinga kiekvienai visuomenei.

    Taigi, kam rinkti atstovus, jei gali kompetentingi asmenys, būdami savo srities ekspertais, tiesiogiai ieškoti paprastų ir sudėtingų problemų sprendimų ir už tai gauti atlygį tiksliai pagal indėlį, o aktyvioji visuomenės dalis gali priimti tokius sprendimus, kurie yra tvarūs ir reikšmingi tiek nedidelei bendruomenei, tiek ir plačiajai visuomenei? Svarbiausia, jog taip išvengiama ne tik tarpusavyje persipynusių politinių ciklų, kurie alina visuomenę, bet ir politinių gaidžių ir politinių vištų peštynių, kuriomis mėgaujasi žiniasklaida.

    • Avatar
      Saulius Norvaisas on

      Dėl prielaidų, kodėl istorijos eiga buvo tokia ir ne kitokia, galima ginčytis, taip pat pataisyti „sveikatinimą“ vietoje „preventyvinė medicina“ ir kt.. Tačiau kalbant apie atstovaujamąją demokratiją, mano prognozė yra visiškai kita – jos palaipsniui neliks. Gana ilgą istorijos laikotarpį atstovaujamoji, o kai kur (ypač Šveicarijoje) ir tiesioginė demokratija įkūnijo socialinį progresą, bet, kaip ir kiekvienas hierarchinės visuomenės institutas, palaipsniui išsigimė ir, atsiradus naujoms socialinėms technologijoms, beviltiškai paseno. Tai, kad demokratija vis dar nepasitraukia nuo scenos, gali būti paaiškinama institucine inercija, kuri būdinga kiekvienai visuomenei.

      Taigi, kam rinkti atstovus, jei gali kompetentingi asmenys, būdami savo srities ekspertais, tiesiogiai ieškoti paprastų ir sudėtingų problemų sprendimų ir už tai gauti atlygį tiksliai pagal indėlį, o aktyvioji visuomenės dalis gali priimti tokius sprendimus, kurie yra tvarūs ir reikšmingi tiek nedidelei bendruomenei, tiek ir plačiajai visuomenei? Svarbiausia, jog taip išvengiama ne tik tarpusavyje persipynusių politinių ciklų, kurie alina visuomenę, bet ir juos lydinčių politikų peštynių, kuriomis mėgaujasi žiniasklaida.

Palikite Atsiliepimą