Kur dingo kraugeriai liberalai?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Ar dar prisimenate tuos neramius, o kartu smagius laikus, kai internete ir netgi už jo virte virdavo batalijos tarp represuotų ir visagalių, tarp pono ir tarno? Kai Užkalnio tekstai apie prakutusius darbštuolius ir tinginius varguolius dar kėlė jaudulį? Kai liberalai nekentė kairiųjų, o kairieji — liberalų? Kai šiedvi grupės dar nebuvo susijungusios.

Liberalizmas. Ta plati sąvoka, kėlusi ir vis dar kartkartėmis sukelianti aimę kruvinų diskusijų. Anot klasikinio suvokimo, liberalizmas – tai viena iš pagrindinių politinių ideologinių srovių, iškelianti pilietines laisves, išryškinanti rinkos ekonomikos svarbą ir kritikuojanti didesnį valstybės kišimąsi.

Būtent klasikinis ekonominis liberalizmas, plačiai remiamas ir besiremiantis tuo metu įtakingomis neoliberalų mokyklomis (skatinusiomis atsigręžti į klasikinį XIX a. liberalizmą) nepriklausomoje Lietuvoje nuo pat jos atsikūrimo ir tarpo. Dešimtasis praėjusios amžiaus dešimtmetis, laukinio kapitalizmo šalyje metas, buvo laikas, kai verslininkai, ką tik gavę įkvėpti gaivaus oro gurkšnį ir dar nesusipažinę su tokiais terminais kaip socialinė atsakomybė ir darni plėtra, nesugebėjo pažaboti savo alkio. Jie gana greitai ir dažnai ne pačiais švariausiais manevrais sukūrė ne tik po pusę Europos eksportuotus prekybcentrius ir mokesčių mokėti besikratančias sėkmingas varžtų parduotuves, bet ir iki šių dienų išlikusią, nemąžtančią turtinę diferenciaciją.

Tuo tarpu per paskutinius kelerius metus mūsuose nejučia įsivirtino amerikietiškasis (modernusis) liberalizmo suvokimas. Liberalai už Atlanto — tai ne kas kita kaip tie patys visad kažko zyziantys leftistai. Kraugeriško kapitalizmo kritikai, viešojo sektoriaus entuziastai, perskirstymo šalininkai ir Bernie Sanderso rinkėjai. Ideologinę slinktį įkūnijo ir pokyčiai versle: pamažėle būti prekybcentrio direktoriumi tapo nebe fasonas, stambus verslas net ir ėmęs imituoti socialaus žaidimo taisykles sunkiai kratėsi užtarnauto išnaudotojo veido, ėmė dominuoti smulkesnės, neseniai sukurtos ar staigiai šovusios į viršų, didesnę pridėtinę vertę kuriančios įmonės: fintecho, farmacijos ir kosmetikos, inžineriniai, dalijimosi ekonomikos ir kiti startuoliai, taip pat atėjusios užsienio kapitalo organizacijos.

Nesitenkindami vien trumpu itin redukuotu Lietuvos verslo augimo atveju, paieškokime atsakymo, dėl kokių dar priežasčių mūsuose galėjo nugrimzti nežinion ta aštresnioji liberalizmo pusė, kuri veliasi į klasines grumtynes, kurpia populiariosios žiniasklaidos ringams pamfletus, nesiliauja svaidytis laissez-faire burtažodžiu, o parblokšta bando atsiremti į nematomąją ranką. Kodėl ji atšipo kaip peilis, seniai matęs galąstuvą?

Negalima visko paaiškinti ir 2008 m. krizės korta. Taip, per ją buvo rimtai suabejota rinkos ekonomikos neklystamumu ir net tolesnio taikymo galimybe, tačiau tiek lietuviškas būdas ją spręsti (diržų veržimasis), tiek po krizės dar bent penketą metų netilęs liberalų partijų stipriai veiktas ekonominis diskursas, kuriame ne paskutiniu smuiku griežė ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI), neleidžia krizės laikyti esmine liberalų nuopuolio priežastimi.

Ar išvis dar pamenate tą Lietuvos laisvosios rinkos institutą? Kas jau primiršote ar išvis nežinote — tai tokia laisvajai ekonominei minčiai atstovaujanti įstaiga, paprastai pasisakanti už minimalios algos panaikinimą, mokesčių mažinimą, valstybės kišimosi į ekonomiką ir kitas sritis apribojimą ir t. t. Pacituokime patį institutą: „LLRI skleidžiamos idėjos ir darbai yra paremti austrų ekonomikos mokyklos principais ir vertybėmis“. Detaliau apie mokyklą galite pasiskaityti internete ar enciklopedijoje, bet vienas pagrindinių jų veiklos naratyvų — ekonomikoje, kaip ir, pavyzdžiui, fizikoje, veikia nenugalimi dėsniai. Kitaip sakant, daugumą ekonominių procesų ir problemų galima išspręsti formulių pagalba. Kodėl instituto nebesigirdi? Ar vien dėl to, kad jo ilgametis vadovas Žilvinas Šilėnas apleido laivą ir persikėlė į užatlantę, kur prisijungė prie panašią mintį skleidžiančios JAV organizacijos — Ekonominio švietimo fondo (Foundation for Economic Education)? Ar nepakeistam instituto prekės ženklui, tempiančiam sunkią, nepatogią austrų mokyklos naštą, tapo per sunku pataikyti į taktą su vietoje nestovinčia visuomene?

Pažvelgus į politiką iš lietuviškos perspektyvos, matyti, kad tiek jaunos liberalų partijos, tiek liberalai, kaip asmenybės, patyrė krachą. Užtenka paminėti kad ir Masiulį bei Zuoką, kurie būtent ir pakišo koją liberalizmo, kaip geriausios galimos politinės formos, idėjai. Tuo tarpu stuburo neturinčios naujai užgimusios ar kardinaliai atsinaujinusios partijos dar iki galo nežino nei kam atstovauja, nei kas ateis pabalsuoti už jas rinkimų metu. Taip pat iki šiol nėra aišku, kuo Lietuvoje liberalų mintis skiriasi nuo konservatorių. Tarkim, naujoji Laisvės partija, vedama Aušrinės Armonaitės, vengia aštriau pozicionuoti save lengvųjų narkotikų (kanapių) legalizavimo klausimu, paskandindama šį punktą programos glūdumoje. Sunku pasakyti, ar tai politinio skonio stokojančių lyderių problema, ar elementarus paskaičiavimas, kad būti Kažkuo su požiūriu Lietuvoje tiesiog neapsimoka.

Su laiku liberalai numetė šalin nepatogią, įtampą keliančią ekonomikos kortą. Liberalioji, nevaržomą laisvę įsimylėjusi ekonomika buvo palikta pašonėje, tikintis, kad tuo rizikingu ir paišinu darbu užsiims kažkas kitas (gal tas pats LLRI), vietoje ekonomikos pabalnojęs patogesnius šiandienai arkliukus – švietimo reformos būtinybę, gamtos išsaugojimą, lyties tapatumo laisvę.

Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis 2012 m. išleistoje monografijoje „Po pono ir tarno“ užčiuopia besiformuojančią takoskyrą tarp galios žaidimų anksčiau ir dabar, pastebi modernėjantį kapitalizmo veidą ir jame vykstančius, iš pirmo žvilgsnio, tik kosmetinius, bet svarbius pokyčius. Knygoje G. Mažeikis, remdamasis negatyviosios dialektikos darbais, iškelia šviežiai ir įdomiai skambančią mintį: poną šiais laikais pakeitė lyderis, o tarną — savanoris. Šių ir į jas panašių minkštųjų grupių susiformavimas pratęsia galios struktūrų tradiciją. Ši mintis kaip niekad tinka ir mūsų aptartiems pakitusio veido liberalams.

Taigi kaip vis dėlto su tuo liberalizmu Lietuvoje? Ar jo gaivališkasis pradas nunyko kaip nereikalingas šiandienai rudimentas, ar transformavosi į tobulesnę formą — iš lėto, bet užtikrintai švelnindamas savo mintį, glostydamas nieko neįtariančią auką, kuždėdamas švelnius žodelius? Tačiau ar ši dalies tapatybės auka nėra per didelė kaina, juk yra rizika pamesti idėjinę galią ir tapti nebeatskiriamu nuo kitų?

Matyt, tai parodys rinkimai ir toliau eisiantys liberalizmo viražai Lietuvoje.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą