Pasitikėjimo lygis tarp Pekino ir Vašingtono pasiekė žemiausią lygį nuo 1979 metų, kai JAV prezidentas Jimmy Carteris atvertė pirmąjį diplomatinių santykių lapą tarp JAV bei komunistinės Kinijos. Tarptautinių santykių analitikai sutaria, kad Azijos regionas virsta „kovos“ centru besikeičiančioje geopolitinėje pasaulio sąrangoje.
Kinijos ir JAV santykių ekspertas Orville‘as Schellas teigia, jog Amerikos politiniam įsitraukimui į Kiniją, kuris truko beveik 50 metų, atėjo galas. O Honkongo Baptistų universiteto profesorius Jeanas-Pierre‘as Cabestanas išskirtinai pabrėžia, kad šiedvi šalys šiuo metu atsidūrė prie naujojo šaltojo karo slenksčio.
Augančią JAV ir Kinijos konfrontaciją pasaulis labiausiai ėmė aptarinėti po Donaldo Trumpo pradėtų prekybos karų, tačiau ji vyksta įvairiais lygiais: politiniu, ideologiniu ir netgi kariniu. Regiono ateitis neaiški, tačiau aišku viena — tai paveiks visą pasaulį.
Agresyvią ekspansiją lydi agresyvi karinė plėtra
Politiniu ir kariniu lygmeniu Kinijos pagrindinis uždavinys aiškus — pašalinti JAV iš Azijos ir tapti galingiausia regiono jėga. Kinija aktyviai dirba siekdama sumenkinti JAV saugumo įsipareigojimus Pietų Korėjai, Japonijai, Filipinams ir Pietryčių Azijos valstybių asociacijos (ASEAN) šalims.
Azijos valstybės, kurios buvo linkusios priklausyti nuo Kinijos infrastruktūros plėtros projektų, tokių kaip „Viena juosta, vienas kelias“ (One Belt And One Road) bei reikalingų vystymuisi resursų, po COVID-19 priklausomybę nuo Pekino pajus dar stipriau.
Pavyzdžiui Indonezija, kuri su 270 mln. gyventojų yra ketvirta pagal dydį valstybė pasaulyje — aktyviai dalyvauja Kinijos infrastruktūros plėtros projektuose. Taip pat Indonezija šiuo metu artimai bendradarbiauja su Kinija siekdama pažaboti koronaviruso plitimą regione. Pekinas užtikriną pagalbą, medicininę įrangą bei įvairias prevencines ir saugumo priemones. Toks bendradarbiavimas, tikėtina, ne tik išliks, tačiau ir augs Azijos valstybėms mėginant laviruoti tarp JAV ir Kinijos.
Per kelis dešimtmečius Kinijos kariuomenei pavyko sukurti vienas iš galingiausių jūrų pajėgų, kurios yra rimta problema ne tik Azijos regiono šalims, ypač Taivanui bei Japonijai, bet ir JAV kariniam laivynui. Sumenkindama JAV vertę kaip saugumo garantą Azijos ir Ramiojo vandenyno regione, Kinija atvėrė kelią net ir teritorinei ekspansijai Pietų Kinijos jūroje.
Dešimtmečiais Kinija ir kitos pakrantės šalys varžėsi dėl koralų salų, seklumų, rifų. Tačiau tik Kinijai pavyko užtikrinti pergalę. Nepaisant Kinijos pažadų Amerikai nemilitarizuoti Pietų Kinijos jūros, iš palydovo padarytų nuotraukų aiškiai matyti, kad kinai šio regiono salose pastatė uostų, kilimo ir nusileidimo takų, o Paraselio salose įrengė bunkerių bei dislokavo raketų.
Ore ne kitaip nei jūroje — 2013 metais Kinijai įsteigus savo pirmąją oro gynybos identifikavimo zoną (OGIZ) virš Rytų Kinijos jūros, JAV buvo priversta pasiųsti du bombonešius, kad jie perskristų šią zoną be leidimo ir parodytų, jog nors Kinija ir gali vykdyti savavališką teritorinę ekspansiją, kad ir simbolinę, tačiau tai nereiškia, kad į šiuos veiksmus rimtai atsižvelgs tarptautinė bendruomenė.
Vis dėlto dauguma šalių, net ir pati Amerika, savo civiliniams orlaiviams įsakė žaisti saugiai ir prisitaikyti prie naujų taisyklių. Šiandien Kinija laukia tinkamo laiko, kada galės pritaikyti OGIZ ir virš Pietų Kinijos jūros. Tai leistų Kinijai ne tik sekti daugumą užsienio orlaivių skrendančių per šią zoną, bet ir naudojant sekimo lėktuvus ar naikintuvus stebėti Spratlio ir Paraselio salynus, kurie priklauso ir kitoms Azijos šalims. Nors oro gynybos identifikavimo zona nesuteikia šaliai teisės ją visiškai kontroliuoti savavališkai, tačiau tai reiškia, jog šalis imasi vykdyti zonos monitoringą, stebėti visus tą zoną kertančius lėktuvus — tai pareiškimas, kad už šitą teritoriją yra prisiimama atsakomybė.
Kinijos galios demonstravimas regione nesunkiai atpažįstamas Baltijos jūros šalims, mat yra analogiškas Rusijos taktikai — po Švedijos pakrantes plaukiojantys rusų povandeniniai laivai, Danijos ir Baltijos šalių oro erdves kertantys rusų naikintuvai ir panašūs incidentai mūsų žiniasklaidoje aprašomi kone kasmet.
Tuo tarpu Kinijos karo laivai ir naikintuvai kerta Taivano teritoriją. Būta net Kinijos laivo atakos, kurios metu Kinija paskandino Vietnamo žvejų laivą. Kinijos žvejybiniai ir pakrančių apsaugos laivai neatsiklausę kerta Indonezijos ir Vietnamo išskirtinių ekonominių zonų teritorijas. Birželio 16 dieną įvyko susirėmimas tarp Indijos ir Kinijos karių pasienio Himalajų kalnuose. Tokių Kinijos agresyvią plėtrą ir priekabiavimą regione demonstruojančių veiksmų skaičius auga kone visą pastarąjį dešimtmetį.
Šie veiksmai gali paskatinti sukurti visiškai naują antikinišką koaliciją, kuri, siekdama užtikrinti regiono saugumą, būtų priversta pripažinti JAV lyderystę regione. Jei tai įvyktų, taikus sambūvis tarp Kinijos ir JAV regione taptų kone neįmanomas. Šiame scenarijuje, kuris kasdien tampa vis labiau tikėtinas, neaišku tik tai, ar konfrontacija peraugs į naująjį šaltąjį karą, ar bus neišvengta ir karinio konflikto.
Verta prisiminti, kad tuo pačiu klausimu buvo nuspalvintas ir visas šaltojo karo periodas tarp JAV ir Sovietų Sąjungos, kuris kulminaciją pasiekė 1962-aisiais metais per vadinamąją Kubos raketų krizę. Šiandien žinome, kad branduolinio karo buvo išvengta tik dėl to, kad sovietų povandeninis laivas prie Kubos krantų nesurinko trijų laivo karininkų palaiminimo jį pradėti. Būtų užtekę, kad Vasilijus Aleksandrovičius Archipovas, kaip ir kiti du jo kolegos būtų ištaręs vieną žodį — „taip“ ir neaišku, kaip būtų pasisukusi pasaulio istorija. Praėjus mažiau nei 60 metų nuo Kubos krizės, mes vėl artėjame prie panašios kryžkelės. Kita jūra, kitas komunistinis režimas, kita branduolinė valstybė, kitas regionas, tie patys istorijos viražai.
Karas ne tik laivais, bet ir investicijomis
Daugumai Azijos šalių ekonominis bendradarbiavimas su Kinija yra naudingas, bent jau trumpalaikėje perspektyvoje, nors šalys didžiąja dalimi ir išlieka priklausomos nuo JAV kaip saugumo garanto. Šioms šalims visiškas atsitraukimas nuo Kinijos būtų ypatingai brangus, sudėtingas ir pavojingas. Dėl šios priežasties šalys priešintųsi JAV pastangoms greitinti visapusišką atsiejimo procesą, mat norima Kinijos pinigų investicijų pavidalu, tačiau taip pat bijoma įvairių Kinijos veiksmų, suvokiant, kad tos investicijos labai stipriai nutaikytos būtent į infrastruktūros projektus, labai stipriai fokusuojantis ir į saugumo, bei aukštųjų technologijų sritis.
Baimė provokuoti Kiniją yra aiškiai suprantama. Kinija yra ypatingai linkusi naudoti asimetrinį ekonomikos šoką kaip užsienio politikos taktiką darant spaudimą šalims. Pavyzdžiui, šalies valdžia uždraudė bananų importą iš Filipinų dėl teritorinių nesutarimų 2012 metais, kas itin skaudžiai paveikė Filipinų ūkininkus, nors nukentėjo ir pačios Kinijos vartotojai. Ši taktika naudojama iki šiol. Neseniai įvykę kinų boikotai tikslingai nusitaikė į Australijos jautieną arba NBA varžybų transliacijas. Tai galbūt nėra gyvybiškai svarbios prekės ar paslaugos, tačiau tokiais būdais, taip pat naudodamasi COVID-19 situacija siekia parodyti visai tarptautinei bendruomenei, kad ekonominė priklausomybė yra ne tik prekybos ir bendrų ekonominių interesų klausimas, tačiau ir puikus įrankis daryti spaudimą laisvoms šalims keisti jų politiką, jei tik Kinija to įsigeidžia. Sparčiai išaugęs Kinijos vidaus vartojimas naudojamas daryti spaudimą per importo politiką ne ką mažiau, nei per eksportą.
Vėlgi sunku neįžvelgti paralelių tarp Sovietų Sąjungos ir Kinijos. Laisvose šalyse sunku aukoti piliečių ekonominius interesus dėl imperialistinės užsienio politikos, mat piliečiai tiesiog nesitaikstytų išsirinkdami kitokius atstovus valdžioje. Tuo tarpu Sovietų Sąjunga pasitelkdavo darbo stovyklas, kalėjimus, o galiausiai net ir negebėdama užtikrinti elementarių produktų žmonėms, tiesiog bet kokį nusiskundimą laikydavo priešiška sąjungai propagandą.
Kinija analogiškai naudoja savo kalinius darbo jėgai. Jei valgėte, pvz. pigius kiniškus česnakus, labai tikėtina, kad jie buvo apdoroti Kinijos kalėjimuose. JAV ūkininkai jau seniai skundžiasi, kad negali konkuruoti su prekėmis, kurios kuriamos nemokama darbo jėga. Taip pat mažai žinomas faktas — Kinijos perkama darbo jėga iš Šiaurės Korėjos. Savotiška kinietiška Europos Sąjungos „Erasmus“ programos interpretacija konclageriams. Galiausiai net jei Kinijos vartotojai tiesiog nukenčia, bet to reikalauja komunistų partijos nubrėžta užsienio politika — Kinija to tiesiog nesibodės imtis. Ir lygiai kaip ir Sovietų Sąjungoje, šalyje su griežčiausia laisvo žodžio kontrole ne tik pasaulyje, tačiau ir visoje pasaulio istorijoje, prieš kurios sekimo instrumentus ir Sovietų Sąjunga atrodo kaip mažytis pionierių pokštas, nėra jokių demokratinių instrumentų Kinijos visuomenei kažką keisti. Nebent rizikuojant savo laisve, o kartais ir gyvybe.
Politinė įtaka ne atsiribojant nuo tarptautinės bendruomenės, tačiau pardavinėjant jai savo valdymo modelį
Kol JAV laikosi vienašališkos politikos, o likęs pasaulis gyvena slogiomis ekonominės krizės prognozėmis, Kinijos prezidentas Xi Jinpingas perima dominavimą tarptautinėse institucijose: Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) bei Jungtines Tautas (JT), kurios svariai prisideda prie pasaulio stabilumo palaikymo. Kinija šiuo metu yra antra didžiausia finansinė paramos tiekėja JT. Reikia nepamiršti ir to, kad Kinija sistemingai naudojosi ir tokiomis vakarų valdomomis daugiašalėmis institucijomis kaip Pasaulio prekybos organizacija (PPO), siekdama sustiprinti savo interesus ir įtaką. Taip pat iki šiol bando įgauti didesnę kontrolę Pasaulio banke (PB) ir Tarptautiniame valiutos fonde (TVF). Taigi lieka esminis klausimas, kiek toli Kinija su tokiais svertus savo rankose nueis mėgindama savo „autoritarinį kapitalistinį“ modelį iškelti kaip pranašesnę alternatyvą liberaliai demokratijai.
JAV aiškios pozicijos stoka taip pat prisideda prie neapibrėžto ekonominio vakuumo Azijos regione. Nors Trumpo administracija nurodė, jog regione sieks sukurti naują „Ekonomikos gerovės tinklo“ susitarimą, tačiau kol kas neaišku, ar šis susitarimas bus reglamentuotas vienašališku „America First“ požiūriu, kuris iki šiol apibrėžė ir kitas JAV politikos kryptis. Jei taip, Azijos valstybės bus vangiai linkusios pasirašyti šį susitarimą.
Patekę į kritikos ugnį dėl koronaviruso pandemijos kilmės, PSO vaidmens bei Honkongo autonomijos statuso, Kinijos valdžios pareigūnai šiuo metu yra atsidūrę „gaisrų“ gesinimo režime, ir čia išryškėja trečiasis lygmuo — ideologinis.
Ideologinė konfrontacija tarp šių dviejų supervalstybių atliks stiprų vaidmenį naujojo šaltojo karo akivaizdoje. Pasak buvusio Indijos ambasadoriaus Kinijoje Vijayaus Gokhale, šiuo metu Kinijos valdžios požiūris yra dvejopas: visų pirma, „parduoti“ pasauliui Kinijos istoriją — pabrėžiant jos sėkmę kovojant su koronavirusu ir užglaistant padarytas esmines klaidas. Ir, antra, netiesiogiai atakuoti tuos, kurie siekia juodinti šalies įvaizdį.
Tačiau šis atkaklus Kinijos bandymas „parduoti“ savo paties modelį gali demokratines šalis susivienyti išlaikant savo ideologinę sistemą. Demokratiniai principai — pagarba žmogaus teisėms, piliečių laisvėms ir įstatymų viršenybei yra universalios vertybės, kurios iki šiol sulaukia plataus palaikymą tarp azijiečių, ypač jei tai lyginame su autoritarizmu. Galbūt Pekino modelis — kur autoritarinė partija vienašališkai nusprendžia iškelti ekonominę plėtrą aukščiau už laisvą politinį pasirinkimą – gali pasirodyti viliojantis, bet tai negali būti plačiai naudojimas modelis. Šis modelis priklauso nuo Kinijos unikalios kultūros ir istorijos ir jis gali veikti tik Kinijoje.
Pasaulis šiuo metu geopolitiškai sutrikęs. Sunku valstybėms grūmoti pirštu Kinijai dėl demokratijos užtikrinimo Honkonge, kai tuo pačiu deriesi pirkti plaučių ventiliatorius, tačiau COVID-19 pandemija yra ryškus priminimas to, kaip svarbu šalims yra bendradarbiauti viena su kita sumažinant žalą globaliai ekonomikai bei užtikrinant pasaulinį saugumą. Taip pat visoje šioje situacijoje svarbu vaidmenį ir toliau išlaiko Amerika. Kiekvienas jos žingsnis užtikrinant partnerių bei sąjungininkų pasitikėjimą neturėtų būti paremtas vien Kinijos ekspansijos suvaldymu, tačiau palaikant laisvą ir atvirą Azijos ir Ramiojo vandenyno regioną.
Evoliucija vietoj revoliucijos
Viena aišku, kuo Kinijos komunistinis režimas skiriasi nuo Sovietų Sąjungos – tai savo akylumu, gebėjimu naudoti įvaizdžio politiką. Sovietų Sąjungą „reklamavo“ pokyčius per revoliuciją, tuo tarpu Kinija tai daro greičiau per evoliuciją. Kol Kinija reiškė visokeriopą draugystę su Rusija, už jos nugaros Kinija tyliai „valgė“ pačios Rusijos įtakos zonas. Byranti į šipulius Rusija, mėgindama išlaikyti savo supervalstybės įvaizdį, yra priversta vykdyti desperatišką politiką Kinijos atžvilgiu, nes daugiau neturi draugų.
Tuo tarpu Rusijos įtakos valstybės, žinodamos, kad už kalbų ir dujų, Rusija joms neturi ką pasiūlyti, vis labiau lenda į Kinijos glėbį. Šiandien Kinija valdo apie 30% naftos gavybos ir tiekimo infrastruktūros Kazachstane. yra viena svarbiausių Uzbekistano eksporto rinkų, Tadžikistane Kinija rūpinasi sienų apsauga — Kinijos įkurta Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija, kuriai priklauso ir Rusija, vis labiau tampa vieta, kur sprendžiamos ir Centrinės Azijos problemos. Taigi Šanchajus ten, kur tikėtumėtės Maskvos rankos.
Neturėtų stebinti ir tai, kad 2011 metais Kinija aktyviai įsivėlė į Sirijos konflikto klausimą, vakarams kontempliuojant intervenciją. Viskas buvo pateisinama pacifistine politika, taip aktyviai prisidedant prie JAV ir vakarų, kaip imperialistinio bloko įvaizdžio kūrimo. Ką slėpė tariamai pacifistinė politika šiandien matome. Vakarams užėmus vangias pozicijas Sirijoje — Vakarų intervencijas kritikuojančios valstybės pačios ėmė aktyviai dalyvauti regione. Vakarams atsitraukus iš Libijos — vakuumą užpildo Turkijos imperializmas. Amerikai mindžikuojant ant durų slenksčio su neįtikėtinai skambiais Trumpo pareiškimais, bet viena vangiausių JAV istorijoje užsienio politika, Kinija aktyviai jau seniai pranokusi Rusiją savo įtaka, pradeda graužti ir pačią JAV.
Tuo tarpu Rusijos begaline įtaka ir galia šiandien tiki tik buvusios Sovietų Sąjungos valstybės, tačiau ypatingai stebint vis pasyvesnes pozicijas iš Europos ir Amerikos. Keista Sąjunga išties, kai iš Vilniaus Rusijos galiai ateina daugiau liaupsių, nei iš Šanchajaus, kuris į Maskvą žiūri, tikėtina, tik kaip į naudingą idiotą. Tiesa, Lietuvoje per Prezidento rinkimus visi iki vieno kandidatai išreiškė Rusijos baimę ir poreikį bendradarbiauti su Kinija. Galbūt tai nebuvo tik intelektualinė tinginystė ir abejingumas tam, kas atrodo toli nuo Lietuvos sienų. Galbūt jau aišku, ko dabar reikia bijoti, mat ateina naujas šeimininkas.
