Kinijos komunistų partijos (KKP) įvairių struktūrų veikla yra prastai dokumentuota. Tad šio režimo tyrėjams neretai tenka skaityti tarp eilučių ir gretinti bei sisteminti informaciją surinktą iš įvairiausių straipsnių, pranešimų, privačių pokalbių. Vieningojo fronto darbas (tongzhan gongzuo, 统战工作, angl. United Front Work) yra kaip tik viena tokių institucijų.
Pirmasis Revoliucinis vieningasis frontas buvo sukurtas Kinijos pilietinio karo pradžioje (1927-1937). Tuomet jo veikimas buvo sutelktas Kinijos teritorijoje. 1979 metais Deng Xiaopingo atkurtas Frontas ėmė daugiau dėmesio skirti tarptautinei veiklai. Oficiali paskirtis — suteikti platformą visoms nekomunistinėms visuomenės jėgoms. Iš tikrųjų Frontui vadovauja Kinijos komunistų partija (KKP) per Vieningojo fronto darbo departamentą (VFDD) ir naudoja jį kaip platformą kontroliuoti visas nekomunistines jėgas ir daryti joms įtaką. Jis prižiūri aštuonių legaliai pripažintų Kinijos partijų veiklą ir Visos Kinijos pramonės ir komercijos federaciją. 2018 metais Valstybinė religijos reikalų administracija ir Užjūrio kinų reikalų biuras, iki tol nepriklausomos, bet su Vieninguoju frontu glaudžiai susijusios institucijos, tapo Fronto vidiniais padaliniais. Valstybinė etninių reikalų komisija irgi tapo jam pavaldi. Taip pat jam tiesiogiai pavaldi Taikaus susivienijimo skatinimo taryba, siekianti Taivano prisijungimo prie KLR, lygiai kaip ir įvairiuose pasaulio universitetuose veikianti Kinijos studentų ir mokslininkų asociacija, kurios padaliniai gauna KKP instrukcijas per ambasadas ir konsulatus.
Atėjus į valdžią visa ko pirmininkui gensekui Xi Jinpingui VFDD buvo perstruktūruotas, ir jo veikla gerokai suaktyvėjo. Daugelį metų ignoravę šią instituciją komentatoriai ir apžvalgininkai pastaruoju metu ėmė jai skirti daugiau dėmesio. KKP kišimasis į kitų valstybių reikalus pasidarė toks, kad nematyti jo tiesiog nebeįmanoma.
Kam šis revoliucijos laikų reliktas reikalingas šiandien?
Iš tikrųjų šiame Fronte esama daug frontų. Pačioje Kinijoje skirtingi padaliniai atsakingi už darbą su etninėmis mažumomis, religijomis, verslu, įvairiais visuomenės sluoksniais. Tikslas yra neutralizuoti galimą opoziciją KKP valdžiai bei jos vykdomai politikai, pajungti savo naudai įvairių socialinių sluoksnių ir skirtingų profesijų žmones nepriklausančius Partijai.
Specialūs padaliniai yra skirti darbui su Honkongu, Makao, Taivanu, Tibetu ir Sindziangu. Šių padalinių ypatingoji misija yra nuslopinti nepriklausomybės siekius, naikinti vietinės tapatybės suvokimą ir siekti pritarimo Pekino vykdomai politikai.
Užsienyje ypatingas dėmesys skiriamas kinų išeivijai. Spaudimą patiria ne tik užsienyje gyvenantys KLR piliečiai, bet ir etniniai kinai, turintys kitų valstybių pilietybę. Visgi neturėtume tapatinti visų kinų su Kinijos valstybe. Nors kai kurie jų tikrai yra KKP agentai, didelė dalis išeivijos yra kaip tik nuo režimo pabėgę žmonės. Komunistai tiek dėmesio jiems skiria kaip tik todėl, kad tai yra viena iš jų legitimumui pavojingiausių jėgų. Tad, nepamiršdami reikiamo apdairumo, neturėtume vengti kontaktų su kinais. Juo labiau, kad daugeliui jų, ypač studentams, tie keleri metai užsienyje yra vienintelė proga pažinti kažką kita nei propaganda, kuria jie maitinami namuose.
Vieningojo Fronto darbai pasaulyje
KKP užsienyje siekia trijų pagrindinių tikslų: a) užsitikrinti palaikymą konkrečiais tarptautinės politikos klausimais (pvz.: Kinijos pretenzijos Pietų Kinijos jūroje arba prekybos sutarčių pasirašymas); b) silpninti Vakarų pasaulį ardant vienybę tiek ES viduje, tiek ir transatlantiniuose santykiuose; c) kurti pozityvų KLR įvaizdį, jos ekonominį socialinį modelį pateikti kaip lygiavertę alternatyvą liberaliai demokratijai.
Politinės įtakos Europoje fronte darbuojasi kelios skirtingos veikėjų grupės. Pirmiausia Partijos ir Vyriausybės atstovai taikosi į politinį elitą, partijas, diplomatus. Antroji grupė, ministerijų atstovai ir investuojančių įmonių, bankų darbuotojai. Trečioji grupė – propagandos darbuotojai, įvairios KKP finansuojamos medijos, socialiniuose tinkluose rašantys ir komentuojantys „troliai“. Pavyzdžiui, Kinijos centrinės televizijos padalinys „China Global Television Network“ (CGTN) kuria laidas įvairiomis Europos kalbomis, turi savo kanalą „YouTube“. Ketvirtoji grupė siekia patraukti žurnalistus ir intelektualus, mokslininkus, kad jie remtų Kinijos pozicijas. Už tokią paramą komunistai, žinoma, nelieka skolingi, nors kartais pavyksta rasti ir idealistų…
Ekonominio bendradarbiavimo projektai, tokie kaip Naujasis Šilko kelias, puiki platforma daryti įtaką, ir, jei reikia, spaudimą. 16+1 formatas, kuriame dalyvauja ir Lietuva, taip pat yra nebloga terpė užmegzti ryšius su verslo ir vyriausybių atstovais. Kita KKP organizacija, Centrinio komiteto Tarptautinių ryšių departamentas, aiškiai veikia šiose programose. Mat jos direktorius, Song Tao, aktyviai dalyvauja formuojant Šilko Kelio ir 16+1 politiką.
Per įvairias draugijas, asmeninius ryšius arba per finansavimą siekiama daryti įtaką medijoms, švietimo įstaigoms, vyriausybėms, bankams, korporacijoms. Dažnai tokią įtaką sudėtinga įrodyti, tad bet kokia kritika gali būti nesunkiai atmesta kaip nepagrįsta.
„Stebuklingasis ginklas“
Komunistai Kinijoje turi gerai apgalvotą strategiją, kaip išlaikyti valdžią. Vieningasis frontas yra vienas esminių šios strategijos elementų. Jo pagrindas – lenininė idėja, kad reikia bendradarbiauti su mažesniais priešais, kad įveiktum didesnius priešus. Taip dar Antrojo pasaulinio karo metais komunistai buvo sudarę vieningą frontą su Gomindanu (Kuomintang) kovai su Japonija ir tokiu būdu keleriems metams užsitikrino, kad nebus persekiojami valdžios.
Prezidentas ir visa ko pirmininkas Xi Jinpingas Vieningojo fronto darbą yra pavadinęs „stebuklinguoju ginklu“. Mao kadaise jį vadino vienu iš trijų slaptų ginklų, padėjusių komunistams užimti valdžią (kiti du ginklai: kariuomenė ir partijos organizacija). 2017 metais XIX suvažiavimo metu Xi Jinpingas kalbėjo, kad šis „darbas“ yra svarbus Partijos sėkmei. Nuo to laiko Vieningojo fronto darbo departamente buvo įsteigta daugiau naujų skyrių — dabar jų priskaičiuojama dvylika, o jam priklausantys kadrai pradėti skirti į svarbias valstybines pareigas. 2015 metais Centro komitetas pirmą kartą surengė konferenciją skirtą Vieningojo fronto darbui ir prezidentas Xi įsteigė „vadovaujančiąją grupelę“, kurios pirmininku, be abejo, paskyrė save. Vadovaujančios grupelės (领导小组, lingdao xiaozu; angl. leading small groups) yra savotiški „grupiniai vadovai“, už įvairias vyriausybės, partijos arba kariuomenės veiklas atsakingi ad hoc organai prie Politbiuro. Jų tikslas yra koordinuoti, konsultuoti, formuluoti gaires ir pagrindinius principus. Tad tokios grupelės suformavimas Vieningojo fronto darbui rodo, kad jo statusas ir įgaliojimai pakylėti į naują lygmenį.
Konfucijaus institutai
Akademinė erdvė yra viena iš pamėgtų Vieningojo fronto veiklos sferų. Viso pasaulio universitetuose darbuojasi vadinamieji Konfucijaus institutai. Formaliai jų misija yra dėstyti kinų kalbą, kultūrą bei istoriją pradinio, vidurinio ir aukštojo mokslo institucijose. Tačiau yra ir kitų užsiėmimų: propaguoti oficialų Pekino naratyvą ir pakirsti Vakarietiškus akademinius principus, t. y. institucinę nepriklausomybę ir minties laisvę. Šiuos institutus finansuoja vienas VFDD filialų, KKP Propagandos departamentas, o juos prižiūri Kinijos ambasados ir konsulatai. Konfucijaus institutų programa pradėta 2004 metais, kai Liu Yandong, buvusi vicepremjerė ir Politbiuro narė, vadovavo VFDD. Vėliau ši ponia tapo Institutų „motininės“ įstaigos, Tarptautinės kinų kalbos tarybos, žinomos kaip Hanban, pirmininke.
Institutai ne tik moko kinų kalbos, rengia kinų kalbos egzaminus, vadinamus HSK, bet ir finansuoja moksleiviams bei studentams keliones ir stovyklas Kinijoje, parūpina stipendijas studijoms KLR universitetuose. Jie mielai finansuoja ir įvairias programas, steigia Konfucijaus vardo „auditorijas“, t. y. finansuoja patalpų įrengimą ir išlaikymą. Pinigų stokojantys universitetai neretai nesvarsto galimų pasekmių. Iš vieno Vilniaus universitete dirbančio dėstytojo teko išgirsti, kad Dalai Lamos portretą jie ryžtasi pakabinti tik rūsyje esančiame kabinete. Pekino patvirtinta istorijos versija per kalbos vadovėlius ir kitas mokymo priemones skinasi kelią į viešąją erdvę Europoje. Taip pat prižiūrima, kas kalbama Taivano klausimu.
Nutildyti bet kokias diskusijas Pekinui opiomis temomis ir pasiekti, kad laisvų demokratinių kraštų žmonės imtų patys save cenzūruoti — yra vienas iš svarbiausių Vieningojo fronto uždavinių. Įdomu tai, kad Konfucijaus institutai nėra savarankiškos įstaigos, jie įsikuria kaip universitetų padaliniai ir yra valdomi dviejų direktorių, vieno iš Kinijos, kito iš vietinio personalo. Tačiau sutarčių tekstai retai kada yra viešai prieinami. Institutų įstatuose yra reikalavimas priimančiai institucijai „neteršti Konfucijaus instituto reputacijos“. Tai reiškia, kad viską, kas neatitiks Partijos versijos, galima pateikti kaip pasikėsinimą į gerą Instituto vardą.
Kai kurie universitetai galiausiai atsisakė Konfucijaus institutų, pavyzdžiui, JAV ir Švedijoje. JAV yra buvę bylų, iškeltų Konfucijaus institutams dėl žmogaus teisių pažeidimų. Mat darbo sutartyse jie neretai reikalauja, kad darbuotojas nepraktikuotų Kinijoje persekiojamų religijų, tokių kaip Falungong.
Vilniuje toks institutas veikia. Peržvelgus jo internetinę svetainę, neatrodo, kad jiems Lietuva labai rūpi. Išskyrus kinų kalbos kursus ir pavienius renginukus meno ir kultūros temomis ten, regis, nieko nevyksta. Bet ar tikrai nieko? Ir kaip tai, kas ten vyksta, susiję su akademine veikla? Gal pats laikas ir pačiam Universitetui, ir politikams pasidomėti, ką šis darinys veikia.
