Seniai seniai, vos tik įpusėjus dvidešimtajam amžiui, kada dar internetas buvo tik blyksnis JAV gynybos departamento akyse, grupė kompiuterių mokslininkų prognozavo, jog dauguma pasaulio skaičiavimo mašinų bus sujungtos į vieną bendrą apsikeitimo informacija tinklą. Mokslininkai ir futurologai kalbėjo apie erdvę, kuri egzistuoja tik vienetuose ir nuliuose, — virtualią erdvę, kuri negrįžtamai pakeis pasaulį. Gūdžiame interneto neolite buvo piešiami utopiniai paveikslai, jog jo vartotojai, gavę priėjimą prie neišsemiamų žinių klodų, pasidarys superinformuoti, hipersąmoningi, o prietarai ir tamsybė išnyks Naujosios skaitmeninės apšvietos spinduliuose.
Visa tai nustojo veikti 2021 m. sausio 6-ąją. Žvarboką popietę šimtai protestuotojų šturmavo Vašingtono Kapitolijų – kone svarbiausią valdžios pastatą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Nemaža dalis tų žmonių buvo QAnon sekėjai. Tai yra visų sąmokslo teorijų motina, parodanti, kas nutinka, kai tūkstančiai internetinių konspiracijų mutuoja ir apsijungia į vieną, didelę, nebesuvaldomą laviną. Į QAnon telpa viskas: naujoji pasaulio tvarka, apokaliptinis krikščioniškasis fundamentalizmas, antivakcinavimas, raudonosios bei geltonosios panikos, žmonių hibridai, transdimensiniai pedofilai. Tai bedugnė, kuri būtinai pažvelgs į jus atgal, jei į ją per ilgai žiūrėsite. Iš daugumos interneto aušros šauklių pažadų liko šnipštas — žinių demokratija pavirto dezinformacijos idiokratija. Internetas iš atviro žinių sklaidos įrankio virto savotišku labirintu, kuriame visi ras savo hermetišką realybės tunelį. Jeigu norite matyti tik tą informaciją, kuri išimtinai patvirtina tik jūsų išankstinius nusistatymus, tai internetas yra ta vieta, kur tai galima lengviausiai įgyvendinti. Žmonės gali turėti savo alternatyvius faktų pasaulius ir nė karto nesusidurti su alternatyviomis nuomonėmis. Jeigu ir išlenda kažkas, kas su savo erezijomis griauna jūsų išpuoselėtą pasaulio vaizdą, tai gana kelių paspaudimų ir viskas — jūsų privati aidų kamera išlieka švari.
Viso šito ugnies viesulo epicentre stovi interneto visažiniai. Tai žmonės, kurie nėra būtinai autoritetingi ar profesionalūs, tačiau puikiai mokantys imituoti kompetenciją. Vienas kitas tarptautinis žodis, šen ar ten mestelėtas profesionalus terminas ir svarbiausia – visagalio paskutinės instancijos autoriteto kalbėjimo tonas. Šitie žmonės, kad ir kokia būtų jų ideologija — plokščiažemystė, etnonacionalizmas ar sėdmaišininkystė, turi bendrą bruožą. Jie niekada, jokiomis aplinkybėmis neprisipažįsta klydę. Interneto visažiniai gali ramiai veltis į ginčus srityse, kuriose ničnieko nesupranta, netgi su savo dalyką gerai išmanančiais profesionalais, ir nematyti, jog tai problema. Jie krenta į šizofreniškas demagogijas, kuriose patys painiojasi, jų sparnuotos frazės virsta memais, iš kurių šaiposi pusė interneto, bet visažiniai toliau laikosi savo. Vienintelis šitų personažų ginklas — marios laisvo laiko ir gebėjimas per naktis skaldytis komentarų paklodėmis. Tai nenugalima strategija, nes dauguma žmonių turi darbus, šeimas ir kitus įsipareigojimus, todėl nepajėgia atlaikyti monotoniško sofizmo atakų. Interneto visažiniai nėra išrankūs — pergalė yra pergalė, kad ir pasiekta ūmia veltėdyste.
Kuo interneto visažiniai skiriasi nuo tikrų ekspertų? Ekspertai labai aiškiai suvokia savo ribas — jie gerai žino savo žaidimų lauką, o iš jo išėję, būtinai įspėja, kad komentuoja tai, ko gerai neišmano. Interneto visažiniai — visiškos priešingybės. Jie komentuoja viską: istoriją, ekonomiką, inžineriją, chemiją, mediciną, politiką, meną, mokslą, švietimą, viešuosius ryšius, rinkodarą, filmus, muziką, gynybą — tai tikrieji renesanso žmonės, iki giliausių niuansų tobulai išmanantys viską, ką tik kompulsyviai šaunasi komentuoti. Visažiniai dažnai mėgsta mosuoti savo pačių darytais tyrimais — esą jie skaitė ir domėjosi. Nes kam tie mokslai, universitetai, praktikos, darbinė patirtis ir kvalifikacijos? Pakanka savaitėlę kažką paskaityti internete ir viskas — tu jau ekspertas! Internetiniai visažiniai, nepaisant jų politinių pažiūrų, dažnai yra latentiniai bolševikai. Visos tezės apie melžėjas ir valstybės valdymą yra apie juos. Antielitizmas yra dažna jų priedanga — neva nieko tie ekspertai neišmaną, o aš viską žinau, nes turiu internetą. Dėl to nėra nei vienos problemos, kurios interneto visažinis negalėtų tuojau pat išspręsti. Jų leksikone nėra žodžių „galbūt“, „turbūt“, „tikriausiai“, ir labai dažnai kalbama autoritetingu „klausyk, asile, aš tokius kaip tu…“ tonu.
Nieko keista, jog interneto visažinis yra patologinis narcizas. Dėl dėmesio jis pasakys ir padarys viską — visažinių nežemina jokie isteriški pasidraskymai ir spiegiančios moralinės panikos. Jie kaip tie vaikai, kurie rėkia, mušasi, stumdosi, daužo, laužo ir svaidosi daiktais, nes neigiamas dėmesys irgi yra dėmesys. Ilgainiui tie patys vaikai, kurie nemoka būti tarp žmonių, labai dažnai išauga į interneto visažinius. Tai labai froidiška, bet nuo to nepabėgsi, — žmonės gana dažnai praleidžia visą likusį savo gyvenimą stengdamiesi kompensuoti tai, ko negavo ankstyvoje vaikystėje. Šitie žmonės yra viena iš priežasčių, kodėl informacijos amžiaus utopiniai pažadai taip ir neišsipildė. Internetas, turėjęs tapti galingu savišvietos įrankiu, virto bedugne kloaka, iš kurios galima be sustojimo semti nesibaigiančius kliedesius. Tai atradę interneto visažiniai nebeatsisuko atgal.
Interneto visažinis nebūtinai yra plokščiažemininkas, antivakseris ar ufologas — legionas žmonių su skiepus palaikančiais rėmeliais socialinių tinklų nuotraukose be sustojimo vapa tai, ko patys gerai nesupranta. Jų skiriamasis bruožas yra kone priverstinis greitas reagavimas į viską, ką tik pamato, — faktai palauks, nes aš turiu nuomonę! Štai kas nutinka, kai rimtai patikime, jog visos nuomonės yra vertingos ir visas jas reikia išklausyti. Ne, nevertingos, ne, nereikia! Žmonių, kaip ir nuomonių, paprasčiausiai esama per daug, į visas jas neįmanoma atsižvelgti, todėl prioritetas turėtų būti teikiamas toms, kurios yra grįstos faktais, žiniomis ir/arba patirtimi, o ne puse peržiūrėto vaizdo klipo iš interneto. Mėginimai pataikauti visiems beveik visada priveda prie vieno ir to paties — bendrojo gėrio erozijos. Galbūt tu esi tragiška asmenybė, galbūt tave giliai traumavo vaikystėje arba galbūt tu turėjai nelaimę gimti ypatingai skurdžioje bendruomenėje, kurioje negavai normalaus išsilavinimo, todėl neturi jokios išminties ar impulsų kontrolės, — labai tave užjaučiame. Tačiau gyvename pasekmių pasaulyje — jei žmogus padaro nusikaltimą, mums nėra svarbu, kokia buvo jo vaikystė, nes mes, siekdami bendrojo gėrio, jį baudžiame ir stengiamės atkurti teisingumą. Tas teisingumas ne visada būna teisingas, bet renkantis tarp visuomenės ar individo gerovės, pirmasis pasirinkimas reikalauja mažiau aukų negu antrasis.
Žinoma, labai ironiška skaityti komentarą, kuriame šaipomasi iš interneto visažinių tuo pat metu aiškinant, kaip į tai reikėtų reaguoti? Metanaratyvai yra smagus daiktas, tačiau juokai jau seniai pasibaigė. Kai jau po antrų rinkimų iš eilės svarbiausioje pasaulio demokratijoje abidvi didžiosios partijos daro viską, kad atšauktų jų rezultatus, kai medikai yra griežtokų taisyklių verčiami toleruoti nuo alternatyvios medicinos kenčiančius pacientus, kai prie Lietuvos Respublikos Seimo iškyla kartuvės, nes begemotas bijojo skiepų, o visai tai yra informaciniai fenomenai, kuriuos išnešiojo interneto visažiniai, laikas stabtelėti ir susimąstyti. Taip toliau tęstis negali, nes tai neišvengiamai veda į anarchiją ir terorą gatvėse. Nepaisant keliamo pavojaus, interneto visažinių neverta nei drausti, nei represuoti. Jie tik to ir laukia, kad galėtų pasiskelbti kankiniais. Prisiminkime – neigiamas dėmesys irgi yra dėmesys. Reikšminga dalis interneto visažinio karjeros yra tuščios peštynės komentaruose, o šių „duonos ir žaidimų“ būtinai ateina pasižiūrėti jų sekėjai. Be nuolatinių mūšių, dalis auditorijos juos paliks, o likusią dalį visažiniai patys nuvis nuo savęs savo hiperaktyvia agresija. Užvis svarbiausia – nepamiršti išjungti ekrano, gyventi savo gyvenimus ir palikti interneto visažinius virti savo pačių purvinose sultyse, nes laimingi žmonės socialiniuose tinkluose nesėdi.
