Mes puikiai pažįstame tą personažą — ūsuotąjį bebrą. Jis, kaip rodo pavadinimas, yra vulgariai ūsuotas, apvalaino stuomens, neretai gerokai išraudusiu veideliu, atspindinčiu arielką, medžioklę ir pomedžioklines pirteles… Kolūkinio baroko pilaitė, juodi vokiški visureigiai šalia jos, viena pusė giminės dirba valstybės sektoriuje, o kita pusė — įtartinai sėkmingai verslauja privačiame. Ūsuotasis bebras yra jau nueinančios epochos atributas — gerai laikmetį jautęs nomenklatūros funkcionierius, laiku supratęs, kada reikia dirbti Lietuvai, renesanso žmogus, klestėjęs sovietmečiu, naujai atradęs save atkūrus nepriklausomybę, nepražuvęs ir giliau į Vakarus integruotoje dvidešimt pirmojo amžiaus Lietuvoje. Bet šitie žmonės jau sensta, eina į pensijas, po truputėli pradeda išmirinėti.
Rodos, esama pagrindo švęsti — košmaras baigėsi, bebrai nyksta, o kartu su jais ir korupcija su nepotizmu! Tačiau neverta skubėti džiaugtis, nes ūsuotąjį bebrą netrukus pakeis sėdmaišiukai ir sėdmaišytės. Elektroninę cigaretę čiulpiantis, madingai plaukus susivertęs, labai daug apie technologijas ir inovacijas šnekantis konsultantas iš madingo Vilniaus stiklainio kaip tik yra tas, kas ateityje pakeis visus tuos ūsuotuosius bebrus, ir nesileiskime apkvailinami jų retorikos apie skaidrumą, sąžiningumą ir toleranciją — šitie vaikiščiai yra, ko gero, dar plėšresni ir pavojingesni už jų ūsuotuosius pirmtakus.
Technologijų ir inovacijų sekta
Kiekviena epocha turi savo herojus. Sovietmečiu tai buvo politinio biuro funkcionieriai, ankstyvaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais — komersantai, o šiandien — sėdmaišininkai. Šituos žmones labai lengva supainioti su informacinių technologijų specialistais, bet tokiais jie niekada nebuvo, nėra ir nebus. Sėdmaišininkas šneka neatsišneka apie inovacijas ar technologijas, vartoja daug specifinio žargono, tačiau dažiausiai apie tai nieko neišmano — jie nemoka programuoti, negali lituoti, jų išsilavinimas (jeigu tokio esama) dažnai neturi nieko bendra su inžinerija ar technologijomis (dažniausiai tai — komunikacija arba politikos mokslai). Tikras sėdmaišininkas labai nemėgsta dirbti, nes, matote, jis esąs kūrėjas, jis matąs didįjį paveikslą, jis turįs viziją, ir jo darbas esąs optimizuoti ar kurti strategijas. Ne jam užsiimti pardavimais, rašyti programinius kodus, kurti prototipus ir šiaip kažkokiu proletarišku darbu teptis savo baltas ir švelnias rankeles. Tikroji sėdmaišininko stichija yra scena, pompastiška žinių ir inovacijų konferencija — sėdi jis su baltu mikrofonu ant ausies, o gražiai sumaketuotos skaidrės už nugaros iškilmingai seka pasauliui sėdmaišininko sėkmės istoriją.
Technologijos ir inovacijos šitoje subkultūroje atlieka keistoką vaidmenį — tai yra alfa ir omega, kurios gali išspręsti visas pasaulio problemas: nedarbą, skurdą, nelygybę, klimato kaitą. Kaip? Tiksliai niekas jums neatsakys, bet tikėjimas šiais fetišais yra toks stiprus, jog perauga į sekuliarią religiją. Technologijos ir inovacijos yra viso sėdmaišininko pasaulėvaizdžio centras ne šiaip sau — po 2008 m. kilęs didžiulis technologinio verslo bumas ir fenomenalios beveik pernakt uždirbtų milijardų sėkmės istorijos itin smarkiai įaudrino ir taip liguistą sėdmaišių avangardo fantaziją. Pagrindinė šių žmonių misija gyvenime — sukurti vienaragį, t. y. tokį technologijų verslą, kuris iš labai kuklios pradžios išaugtų į milžinišką transnacionalinę korporaciją, prilygstančią „Google“, „Facebook“, „Apple“ ar „Amazon“. Kaip tai pasiekti dažnas sėdmaišininkas neįsivaizduoja nė abstrakčiai, tad tiesiog kartoja du užkeikimus: technologijos ir inovacijos, tuo pat metu ieškodamas investuotojų, kurie nepagailėtų milijono kito jų idėjoms, neparemtomis verslo planais, juo labiau žiniomis ar patirtimi, o viso labo kokiomis penkiomis ar šešiomis gražiai sumaketuotomis skaidrėmis, kuriose nerasite nė vieno rišlaus sakinio.
Jeigu sėdmaišininkui ir pavyksta prisitraukti investicijų ar paramos, tai jis tas lėšas stebėtinai greitai ištratina erdviems, pagal paskutines Silicio slėnio madas suprojektuotiems biurams su terasomis bei loftais ir armijai pataikūnų nusisamdyti… Daugybė nežinia kam reikalingų skrydžių į San Franciską ir, be jokios abejonės, ypač didelis dėmesys strategijoms ir vizijoms — sėdmaišininkų startuoliuose yra įprasta rasti penkiolika strategų ir du inžinierius, nes šie žmonės žino prioritetus. Bet startuoliai yra tik dalis paveikslo, mat tie, kas nesugeba, moko. Jei nepavyksta verslauti, visada galima tapti konsultantu — vaikščioti po tas pačias konferencijas, už pinigus konsultuoti tuos pačius sparčiai į aklavietes lekiančius startuolius, mokyti viešąjį sektorių inovacijų ar optimizacijos, nepraleidžiant progos sudalyvauti viešuose pirkimuose studijai, ataskaitai ar strategijai parašyti.
Egzistuoja ištisas iš viešųjų pinigų parazituojantis konsultacijų sektorius, kuriame verslumo mokina tie, kurie nė dienos per gyvenimą nėra dirbę sąžiningo darbo, kuriame apie efektyvumą konsultuoja tie, kurie tepajėgia gaminti tonas niekinių ataskaitų, o kapitalizmui atstovauja tie, kurie neišgyventų be viešųjų pirkimų.
Sėdmaišiai atrieda, atidunda
Ekonomistas Raimondas Kuodis į visuomenę yra paleidęs memą „trinkelizacija“ — tai toks fenomenas, kai struktūrinių fondų lėšos yra paverčiamos trinkelėmis, šaligatviais, aikštelėmis bei kitokia mažai kam reikalinga infrastruktūra. Esminis šio fenomeno žodis — „įsisavinimas“. Būtent europiniai pinigai ir įsisavinimo kultūra yra tiedu dalykai, kurie suteikia galimybę egzistuoti sėdmaišininkui. Jokiomis kitomis aplinkybėmis ši žmonių klasė neišgyventų, nes būdamas sveiko proto niekas paprasčiausiai nemokėtų nuosavų pinigų (dažnai didokų) už ypatingai miglotos vertės paslaugą. Tai įmanoma tik dėl mažai prižiūrimų ir menkai vertinamų europinių pinigų. Sėdmaišis yra netgi pranašesnis už trinkelę, nes šiuo atveju dažnai kalbama apie intelektualų produktą su mažais kaštais ir didele marža, tačiau iš trinkelizacijos gali išeiti bent jau šaligatvis, o iš sėdmaišininkystės — tik apskritų apskritėlaitis nulis.
Būtent sėdmaišininkai sukluso ir kaip surikatos išlindo iš savo urvelių, kai ekonomikos ir inovacijų ministre buvo paskirta Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė. Lietuviškasis liberalizmas, ypač minėtoje partijoje, yra labai draugiškas sėdmaišininkystei — užtenka pasiskaityti Laisvės partijos nerišlių lozungų ir deklaracijų kratinio, kurį kažkas ryžosi pavadinti programa, jog taptų pakankamai aišku, kad sėdmaišių brigada artimiausius ketverius metus lepinsis Ekonomikos ir inovacijų ministerijos dėmesio ir pinigų lietumi. Sklando gandai, jog A. Armonaitė inovacijoms iš vyriausybės paprašys milijardo ar pusantro milijardo eurų. Nėra aišku, kaip suprantamas žodis „inovacijos“, kokioms konkrečiai priemonėms bus skiriami pinigai, tačiau šio teksto autorius, gana neblogai pažinodamas tokių iniciatyvų tikslinę auditoriją, autoritetingai gali pareikšti, jog veikiausiai bus atidaryta eilinė sėdmaišių šėrykla, sudeginsianti krūvą pinigų strategijoms, startuoliams, naujiems slėniams, centrams ir inkubatoriams. Madinguose Vilniaus priemiesčiuose atsiras ne ką mažiau madingų skandinaviško minimalizmo beigi tvariosios architektūros kotedžų su teslomis garažuose, ir tuo viskas baigsis — nebus nei inovacijų, nei technologijų. „Nei mėsytės, nei dešrytės — vien raudonos vėliavytės“, — kaip bylojo sovietmečio folkloras.
Daug kam gali pasirodyti, jog tokie pareiškimai yra pernelyg drąsūs, bet šio teksto autorius, kaip besireabilituojantis libertaras ir buvęs ilgametis ES struktūrinių fondų konsultantas, gana autoritetingai gali pareikšti, kad sėdmaišininkystė veikia ekonominės stabmeldystės principu — yra dievai (technologijos bei inovacijos), jiems nešamos aukos (pinigai) ir tada, jei dievai bus nusiteikę ir priims auką, ateis laimė. O jeigu auka nebus priimta, tai čia jau ne dievų ir juo labiau ne juos aiškinančių žinių (suprask — sėdmaišininkų), o mūsų visų problema, tad pinigai bus deginami ant aukuro tol, kol kažkas pavyks. Sėdmaišininkui nėra įdomus iš darbo rinkos iškritęs penkiasdešimtmetis, kuris dėl savo amžiaus niekaip nesugeba susirasti darbo (jau nekalbant apie gerai apmokamą). Į tai madingas berniukas ar mergaitė iš stiklinio Vilniaus dangoraižio bemat atrėžtų: „Tegu išmoksta programuoti!“ Tačiau empatija startuoliams tai jau niekad neišseks. Startuolius galima šerti valstybės pinigais nelyginant kokias foie gras žąsis.
Atlyginimų kėlimas mokytojams ir kietiems viešojo sektoriaus darbuotojams yra siaubingas pinigų švaistymas, o banalus ofisynas, pompastiškai pavadintas slėniu, už šimtus milijonus eurų yra būtent tai, ko reikia! Sėdmaišininkui žemesnieji visuomenės sluoksniai yra fui — ten daug homofobijos, ksenofobijos ir seksizmo. Kas gi gali norėti turėti su taisžmonėmis reikalų?! Niekieno nedomina, kad ta homofobija, ksenofobija ir seksizmas gimsta iš jų — privilegijuotųjų Vilniaus baltarankių technokratų socialinio sluoksnio, kuris sugeria milžiniškus valstybinius išteklius, ne itin ką įstengia iš to padaryti ir užgožia saulę gyvenantiesiems žemiau.
Šampaninis liberalizmas ir tiktokinis feminizmas
Milijardas ar pusantro mikroskopinėje Lietuvos ekonomikoje yra nemažas gyvenimus keičiantis pinigų kalnas — jame telpa mokytojų, dėstytojų bei mokslininkų algos, pasaulinės klasės dėstytojų iš užsienio honorarai, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų, perėjusių iš privataus sektoriaus į viešąjį darbo vietos, galiausiai kompiuteriai ir internetas kas dvyliktam Lietuvos moksleiviui, neturinčiam namuose nei vieno, nei kito.
Tačiau Laisvės partija apsisprendė — šituos pinigus reikia tučtuojau atiduoti Žinių elito plutokratijai — ten jiems ir vieta. Ir nieko čia nėra keisto, nes sėdmaišininkai yra kilę iš pasiturinčiųjų arba mažų mažiausiai aukštutinių vidurinės klasės sluoksnių. Jie ėjo į privačius darželius, mokyklas ir universitetus, jie turi daug užsieniečių draugų, jie gyvena prestižinių Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos rajonų itin hermetiškose bendruomenėse, pilnose į juos panašių žmonių, o su nepasiturinčiųjų klasėmis jie susidūrė nebent bendraudami su auklėmis ar namų tvarkytojais, kuriuos samdė jų tėvai. Klausantis Laisvės partijos retorikos, tai idealūs žmonės, tokie žmonės, į kuriuos reikia lygiuotis: gražūs, tvarkingi, civilizuoti. Maža to, už juos gi balsuoja!
Laisvės partija apsiskelbė pagrindine žmogaus teisių gynėja Lietuvoje, o jos lyderė A. Armonaitė nepraleidžia progos pakalbėti apie seksizmą, kurį ji pati kasdien didvyriškai kenčia. Tuo metu įvairios valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos jau ne vienus metus bando įspėti, kad bemaž didžiausią skurdo riziką Lietuvoje patiria vienišos mamos. Tačiau A. Armonaitės pasisakymų šiais klausimais yra siaubingai nedaug. 2020–2021 metų moterų streikai Lenkijoje iš prelegentės susilaukė kelių trumpučių viešų pareiškimų. Kur kas daugiau dėmesio sulaukė itin opus klausimas — ką gi reikėtų savo publikai įkelti į tiktoką?
Laisvės partijos priešrinkiminėje programoje žodis „skurdas“ įvairiomis formomis yra aptinkamas 10 kartų, „lygybė“ — 11, „inovacijos“ — 49, o „technologijos“ — net 68 kartus. Prioritetai gana aiškūs, tad nieko keista, jog vienintelė į skurdo ir nelygybės problemą nukreipta Laisvės partijos priemonė — tai narkotikų dekriminalizavimo klausimas. Didmiesčių elitas gali samdytis advokatus ir kautis su teisėsauga teismuose, tačiau jam substancijas pardavinėjantis jaunimas iš darbininkiškų rajonų, kuriam nusikalstamumas yra vienas iš nedaugelio socialinių liftų, to daryti neišgali, todėl būna prislėgtas visu įstatymų griežtumo svoriu. Čia kyla pagrįstas klausimas: jei ne puikiai (pripažinkime) šį klausimą kuruojanti Laisvės partijos seimūnė Morgana Danielė, ar būtų tai kam nors rūpėję, nes tiek A. Armonaitės, tiek daugelio jos bendrapartiečių (išskiriant tą pačią M. Danielę) argumentacija buvo grįsta ne socialinės lygybės, o libertariškais individo laisvės argumentais.
Naujieji Vasiukai naujiesiems bebrams
Teksto autoriaus nuomone, esminė problema yra ne ta, kiek ir kam Laisvės partija ruošiasi skirstyti pinigų. Politikai turi visišką teisę ir netgi visuomenės mandatą skirstyti valstybės išteklius taip, kaip jiems tai diktuoja jų ideologija. Didžioji problema yra ta, jog tai, ko nori A. Armonaitė ir jos sėdmaišininkų kohorta, paprasčiausiai neveikia.
Po minėto 2008 m. aukštųjų technologijų bumo slėniai, inkubatoriai ir technologijų parkai pradėjo dygti visur: Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Graikijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Baltarusijoje, Kenijoje, Pietų Afrikos Respublikoje, Meksikoje, Turkijoje ir Lietuvoje. Galiausiai net Šiaurės Korėja yra pareiškusi panašių aspiracijų. Kolektyviai tos iniciatyvos daugiau nepavyko nei pavyko, o apčiuopiamų rezultatų davė tik ten, kur veikė geros išsilavinimo sistemos.
To niekaip nesugeba suprasti nei sėdmaišininkai, nei jų lobistai Laisvės partijoje. Visi slėniai, parkai ir technopoliai — tai tik ilgalaikis turtas, kuris yra inertiškas, jeigu nėra žmonių, gavusių gerą išsilavinimą. Didžioji technologijų bei inovacijų paslaptis — tai ne betonas ir strategiškai išmėtyti sėdmaišiai, o žmonių protai, kurie ir yra tikrasis valstybės turtas. Aišku, Ekonomikos ir inovacijų ministerija mažai ką turi bendra su švietimu, tačiau tai tėra kūrybiškumo, apie kurį taip daug mėgsta šnekėti A. Armonaitė, klausimas. Esant norui, atsiranda ir būdas, kaip mėgsta sakyti amerikiečiai.
Šio teksto pradžioje buvo minėta, kad ūsuotuosius bebrus pamažu keičia sėdmaišininkai, ir panašu, jog pastarieji bus ne ką mažiau korumpuoti negu pirmesnieji, tačiau su esminiu skirtumu — bebrai žino, kas jie tokie yra. Iš skandalingų buvusių merų Viliaus Navicko ir Jurgio Krasnicko slapta darytų įrašų, kuriuose pastarieji keikėsi, darė spaudimą, su neslepiama bravūra niekino valstybės institucijas ir jautėsi visiškai nebaudžiami, matyti, kad ūsuotieji bebrai puikiai žino, ką daro, aiškiai suvokia savo veiksmus, bet savo poreikius kelia aukščiau už viešąjį interesą, nes jiems tiesiog tai labiau apsimoka.
Sėdmaišininkų prigimtis yra tokia pat korumpuota, nepotistinė ir savanaudiška, tačiau pridengta tauriomis racionalizacijomis, kuriomis jie patys šventai tiki. Toks fanatizmas, persimaišęs su nepalaužiamu įtikėjimu į savo teisumą, — tai velniškai pavojingas ir sprogus mišinys. Sėdmaišininkui valstybės valdymas ir viešasis administravimas tėra elementarus stalo žaidimas, kur viską lemia tie patys stebuklingi burtažodžiai: technologijos ir inovacijos. Sėdmaišininkas nemato, kad už jo figūrėlių esama žmonių likimų ir gyvenimų, jis nejaučia jokios atsakomybės už juos ir nesuvokia, kad žaidžia su itin trapia ekosistema, kuri lengvai sugriūna, bet sunkiai atsikuria. Liūdniausia, jog tai mažai kuo skiriasi nuo sovietinio komjaunimo. Tie vaikiščiai irgi turėjo atsakymus į visus klausimus, jie irgi degino visuomenės interesus ant savo aukurų, kol galiausiai jų ideologija žlugo, neatlaikiusi realybės spaudimo.
Įvairiose Rytų religijose yra tikima reinkarnacija ir sakoma, jog siela persikūnija tol, kol neišmoksta visų gyvenimo pamokų. Liberalų judėjimai Lietuvoje irgi yra reinkarnaciniai: Rolando Pakso vadovaujama Lietuvos liberalų sąjunga atgimė kaip Artūro Zuoko Liberalų ir centro sąjunga, o ši transformavosi į Lietuvos liberalų sąjūdį, kuris iš dalies atgimė kaip Laisvės partija. Visos šios reinkarnacijos buvo nulemtos didelių politinių, neretai korupcinės prigimties skandalų. Čia kyla pagrįstas klausimas, ar Laisvės partija sulaužys šiuos liberalizmo prakeiksmus, ar turės iš naujo pakartoti neišmoktą pamoką, kad atstovaudamas didmiesčių plutokratams ilgai neišgyvensi. Stebint šios partijos veiksmus, panašu, kad reinkarnacijos ratui teks apsisukti mažiausiai dar bent kartą.
