Šiandien visa pasaulio žiniasklaida rašo apie Honkongą. Rašome apie jį ir mes. Bet ar tik todėl, kad ten jau pusmetį vyksta protestai ir susirėmimai su policija? Ar todėl, kad susirėmimų fone įvyko rinkimai ir visiems smalsu, kuo viskas baigsis? Ne, tai ne tik sensacinga naujiena iš karštojo taško, kurią įdomu išgirsti, ar tiesiog šiaip smalsu žinoti dėl bendro išprusimo. Tai, kas ten vyksta, turės labai rimtų pasekmių mums visiems. Mums — tai ir Lietuvai, ir Europai, ir visai tarptautinei situacijai.
2019 metų lapkričio 24 dieną Honkonge įvykusiuose vietos tarybų rinkimuose kiek daugiau nei tūkstantis kandidatų varžėsi dėl 452 vietų. Dar 27 nariai posėdžiaus ex officio, tai kaimo komitetų pirmininkai iš Naujųjų teritorijų. Šitie rinkimai faktiškai tapo referendumu, kuriame honkongiečiai išsakė savo palaikymą protestuotojams, demokratiniam judėjimui ir nepasitenkinimą tiek vietos valdžia, tiek Pekino politika.
Šiek tiek statistikos. Šiemet buvo įveikti visi rekordai. 2011 rinkimuose prie balsadėžių atėjo 41,49% rinkėjų. 2015 metų rinkimuose, vykusiuose po Lietsargių judėjimo, dalyvavo 1,4 mln. žmonių, t. y. 43,6 % rinkėjų, o 2019-aisiais balsavo 2,9 mln. — t. y. jau 71,2%. Tai taip pat pirmas kartas, kai absoliučiai visose apygardose balotiravosi demokratinio judėjimo kandidatai. 2011 metais demokratai gavo 102 vietas, o Pekino šalininkai — 307. 2015 metais — atitinkamai 126 ir 299. Šiais metais proporcijos radikaliai pasikeitė demokratinio fronto naudai. Demokratinis judėjimas, pirminiais duomenimis, gavo 347 vietas, o propekiniškas frontas — tik 60. Dar buvo išrinkti 45 nepriklausomi kandidatai.
Ką gi visa tai reiškia? Ogi tai, kad Honkonge demokratinės nuotaikos ir nepasitenkinimas centrine komunistine valdžia nuolat stiprėjo, o per pastaruosius kelis mėnesius įgavo didelį pagreitį. Tai reiškia, kad įtampa tarp KLR ir vieno iš jos autonominių regionų tik didės. Kad bus didesnė įtampa ir tarp KLR ir tarptautinės bendrijos.
Konflikto šerdis
Šio ginčo esmė yra politinė ir teisinė. Daugeliui honkongiečių nerimą kelia procesai kontinentinėje Kinijoje: stiprėjantis autoritarizmas, asmenybės kultas, susidorojimai su uigūrais, su žmogaus teisių gynėjais, religinių bendrijų ribojimai ir t. t. O svarbiausia — vis didėjantis centrinės valdžios kišimasis į miesto gyvenimą. Jiems atrodo, jog „vienos šalies, dviejų sistemų“ principą stengiamasi pakeisti „vienos šalies, vienos sistemos“ principu. Ir pagrindinis kriterijus išties yra labai elementarus — teisės viršenybė. Honkongo teismai yra tikrai nepriklausomi, profesionalūs, aukščiausio tarptautinio lygio. Tai Honkongo pasididžiavimas ir jo, kaip tarptautinio finansinio centro, garantas. Kažkada KLR gyrėsi galinti tokiu centru paversti Šanchajų ir dar daug kitų miestų. To neįvyko. Kodėl? Nes pasaulinis prekybos ir finansų centras gali atsirasti tik ten, kur yra laisvas informacijos, kapitalo ir žmonių judėjimas, ir visų pirma teisės viršenybė. Neveltui šių metų protestus išprovokavo būtent ekstradicijos įstatymo projektas. Kovo ir gegužės mėnesiais jau vyko nedidelės protesto akcijos. Viena jų ypač verta dėmesio — protestuoti išėjo keli šimtai teisininkų. Honkonge tai labai rimtas signalas. Jeigu valdžia būtų į jį sureagavusi laiku, situacija nebūtų taip pablogėjusi. Kodėl nereagavo? Žinoma, todėl, kad buvo spaudimas iš Pekino. Bet buvo ir pora dešimtmečių patirties, kad įtakingiausios visuomenės klasės neprisideda prie protestų. Buvo manoma, kad projektą pavyks prastumti, o žmonės po kurio laiko nusiramins.
Jie ne tik nenusiramino, bet prie jų prisijungė net valstybės tarnautojai ir labiausiai linkusi su valdžia taikstytis grupė — verslininkai. Tai yra Honkongo pamoka mums. Visiems tiems, kas sako, kad svarbiausia — tai verslo galimybės. Kad galima nekreipti dėmesio į teisę, į žmonių laisves, į demokratiją, bet apsiriboti grynai verslo santykiais. Bėda ta, kad be teisės ir laisvės galiausiai nebelieka ir verslo galimybių. Honkongo verslininkai tai suprato. Ekstradicijos įstatymas, toks, koks buvo pasiūlytas, būtų grėsęs ne tik galimybe eiliniams piliečiams pakliūti į rankas nepatikimai teisinei sistemai kontinentinėje Kinijoje. Jis būtų grėsęs ir politikams bei verslininkams, neįtikusiems Pekinui ar atskiriems įtakingiems asmenims. Jis taip pat būtų grėsęs bet kuriam užsieniečiui, pakliuvusiam į komunistų verslo ar politikos magnatų nemalonę. O tai galiausiai pakirstų tarptautinės bendrijos pasitikėjimą miestu.
Kaip reaguos Kinija
Kinijos reakcija nulems ne tik Honkongo ateitį. Ji paveiks daugelio pasaulinių procesų eigą. Šiandien KLR lyderiai siekia savo šaliai geros reputacijos, jiems gyvybiškai svarbūs derybų su JAV ir kitomis šalimis rezultatai. Todėl jie, be abejo, sieks problemą spręsti taikiai. Be to, karinis protestų nuslopinimas pakirstų ne tik pasitikėjimą Pekinu, bet ir sužlugdytų bet kokius šansus taikiai prisijungti Taivaną. „Vienos šalies, dviejų sistemos“ idėja iš pradžių ir buvo sugalvota kaip pasiūlymas Taivanui. Šis pasiūlymas buvo atmestas. Dabar, matydami, kaip tas principas (ne)veikia Honkonge, taivaniečiai juo labiau nenori vienytis su didžiąja tėvyne. Jeigu 2020 metų prezidento rinkimus ir vėl laimės Tsai Ing-wen, santykiai tarp Taipėjaus ir Pekino tik prastės. Jėgos panaudojimas Honkonge tam padėtų galutinį tašką. Negana to, visas regionas rizikuotų tapti karinio konflikto zona, turint omenyje JAV strateginius interesus ir įsipareigojimus Taivanui.
Nuo to, kaip Honkongo problemą spręs Kinija, ir nuo tarptautinės bendrijos pozicijos gebėjimo paveikti procesą, priklausys ne tiek jau ir mažai: naujoji pasaulio tvarka, taisyklės, pagal kurias mes visi gyvensime dar labai daug metų. Honkongas ir Taivanas, priešingai nei teigia Kinijos komunistų partijos vadai, nėra jų vidaus reikalas. Honkongas buvo atiduotas Pekinui įgyvendinant 1984 metais pasirašytą tarptautinę sutartį tarp KLR ir Jungtinės Karalystės. Kinijos lyderiai ja įsipareigojo užtikrinti miestui teisę turėti autonomiją ir galimybę išlaikyti savą sistemą — tai buvo pažadas pasauliui, ne tik honkongiečiams. Taivano statusas taip pat yra tarptautinių santykių ir susitarimų objektas. Tad jų tolesnis likimas parodys, kiek galima šių dienų pasaulyje tikėtis, kad tarptautinių susitarimų ir pažadų bus laikomasi. Kokia bus Kinija, su kuria mums teks derėtis ir plėtoti mums taip branginamas verslo galimybes.
Lietuviai labai jautrūs Ukrainos vargams ir labai nemėgsta Rusijos. Tuo tarpu į Kiniją žiūri gan tolerantiškai. Kinijos režimas, kaip tik priešingai, šiame konflikte palaiko Rusiją. Kai kurie Kinijos politologai netgi Krymo aneksiją savo straipsniuose pristato kaip dėmesio vertą pavyzdį, pritaikytiną Taivano atvejui. Kinija ir Rusija pastaruoju metu apskritai suartėjo. Žinoma, tai nėra didelė meilė ir bendrystė, o tik geopolinių ir geoekonominių aplinkybių nulemta nauda. Tad ir truks ji, kaip jau ne kartą tarp šių valstybių buvo, tik tiek ir tik tol, kol abiem pusėms bus naudinga. Kad ir kaip būtų, dabar jų vadovai vienas kitą vadina svarbiausiais savo strateginiais partneriais. Vykdomi bendri kariniai mokymai. Taip pat ir Baltijos jūroje…
Kinija, be abejo, nenori jokio karo. Ji nori gauti savo svorį atitinkančią vietą visose tarptautinėse institucijose. Bet ji nenori tiesiog būti priimta į esamą sistemą. KLR oficialiuose dokumentuose visiškai atvirai sakoma, kad Pekino tikslas yra pakeisti tiek taisyklių turinį, tiek atsakingas pareigas einančius asmenis taip, kaip parankiau Kinijos interesams. Tad akivaizdu, jog neturėti jokios pozicijos ir nekovoti už liberalių, demokratinių taisyklių išsaugojimą tolygu užleisti iniciatyvą Kinijai ir jos sąjungininkams. Ji jau ir taip įgijo nemažai balsų plėtodama savo Naujojo šilko kelio projektą, tiesiogines investicijas ir netgi finansinę paramą Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir… Europoje.
Ar mes turim kažką daryti!?
Na taip, mes maži, mes nieko negalime imtis prieš tokią didelę Kiniją. Sena dainelė. Žinoma, pastatyti vienas prieš vieną su antrąja pagal dydį pasaulio ekonomika, mes turime itin mažas derybines galias. Tačiau, kas pasakė, jog turėtume su ja derėtis vieni? Juk turime sąjungininkų. Esame Europos Sąjungos nariai. Šiais laikais neturėti aiškios strategijos Kinijos atžvilgiu yra mažų mažiausiai nuostolinga. Ką gi veikia mūsų sąjungininkai?
Amerika tradiciškai reaguoja veikliai. JAV Kongrese dar kovo mėnesį buvo įregistruotas naujo Santykių su Taivanu akto projektas. Priminsiu, kad 1979 metų Santykių su Taivanu aktas, galiojantis iki šiol, yra vienas pagrindinių veiksnių, suteikusių Taivanui galimybę išsaugoti de facto nepriklausomybę. Naujasis projektas dar laukia balsavimo. Birželio mėnesį įregistruoto Honkongo žmogaus teisių ir demokratijos akto priėmimo procesas vyksta greičiau — jam jau pritarė Atstovų Rūmai. Tai suprantama, juk krizė dabar krečia Honkongą, ne Taivaną. Tiesa, pasigirsta balsų teigiančių, kad 1992 metų Honkongo aktas buvo kur kas naudingesnis nei šis. Be to, kadangi šiuo metu vyksta protestai bei KLR ir JAV derybos dėl prekybos, tai užuot padėjęs miestui, jis esą galįs tik dar labiau paaštrinti tarpusavio nesusipratimus. Ir prezidentas D. Trumpas kol kas nėra linkęs pasirašyti tokį aktą, kuris apsunkintų jam derybas. Daug kas priklausys nuo tolesnės įvykių eigos.
Europoje vieningą poziciją rasti sunkiau. Kiekviena valstybė turi savą užsienio politiką ir savus interesus. 16 + 1 formatas (Kinija + 16 vidurio Europos valstybių) mums nepadės. Tai nėra vieningas stiprus frontas, galintis suformuluoti vieningas pozicijas. Pati Kinija su kiekviena tų valstybių derasi ir bendradarbiauja labai skirtingai. O ir nuotaikos šioje grupėje labai netolygios. Antai mūsų kaimynė Lenkija, kadaise buvusi labai entuziastinga projekto atžvilgiu, gerokai atšalo. 2018 metais į viršūnių susitikimą Sofijoje Lenkijos premjeras nevažiavo, nes jam prireikė kaip tik tuo metu dalyvauti piligriminėje kelionėje. Akivaizdus akibrokštas. Šiemet lenkai jau visai viešai prabilo apie Kinijos grėsmę NATO ir kibernetiniam saugumui.
Tai vis dėlto, ką daryti? Pirmiausia patiems apsibrėžti, ko norime, suformuluoti aiškią strategiją, apsibrėžti ribas — kas mums priimtina, o kas ne, kur bendradarbiausime ir kokiomis sąlygomis, kam priešinsimės, kokias vertybes ginsime. O tada ieškoti sąjungininkų. Turime liautis būti amžinais gavėjais ir ginamaisiais. Mes galime būti visaverčiais Europos Sąjungos nariais. Galime ir dėl savo pačių intereso turime apie tai kalbėtis su kitomis ES valstybėmis. Kaip tik todėl, kad esame maži ir mus vienus Kinija gali praryti nekramčius, mums gyvybiškai būtinas bent kelių valstybių pozicijų koordinavimas, bendri teisės aktai, reguliuojantys prekybą, finansus ir technologijas. Taip pat turėtume raginti partnerius Europoje derinti veiksmus su JAV, kurias laikome vienu pagrindinių savo saugumo garantų. Kiek pavyks, numatyti, žinoma, sunku. Bet jeigu lauksime, kad viską parūpintų kiti, galime nesulaukti. Kaip tame sename anekdote: „Rabi, ar dar ilgai reikės laukti geresnio gyvenimo?“ — „Jeigu laukti, tai ilgai.“
Ezavo sriuba
Ir nepamirškime Honkongo pamokos. Nepamirškime tų verslo organizacijų, kurios vos nepražiopsojo savo laisvės. Jeigu laisvė, demokratija, teisės viršenybė mums tikrai yra vertybės, jeigu prieš tris dešimtmečius galėjome sukilti prieš komunistinį režimą ir kautis už laisvę, kodėl dabar negalime padėti tiems, kas šią kovą kovoja šiandien? Vertybė nuo patogios priemonės skiriasi tuo, kad ji yra vertybė visada ir bet kuriomis aplinkybėmis. Jeigu mums laisvė — tai tik patogus būdas pasirūpinti savo gerove, o į kitų likimus nusispjauti, vadinasi ji mums nėra jokia vertybė. O tai reiškia, kad labai rizikuojame ją prarasti.
Biblijoje, Išėjimo knygoje, yra pasakojimas apie tai, kad Jokūbas apgaule nusavino jo broliui Ezavui numatytą tėvo palaiminimą. Galima Jokūbą kaltinti už suktybę. Tačiau pirmiausia kaltas pats Ezavas. Mat vieną dieną, kai jis grįžo namo alkanas, Jokūbas jam pasiūlė lęšių sriubos mainais už pirmagimystės teisę, ir Ezavas sutiko. Jam tos akimirkos alkis pasirodė esąs svarbesnis už jo statusą, už palikimą, už į jį sudėtas tėvo viltis. Išvada paprasta — tai, ko nebrangini, anksčiau ar vėliau ir prarasi. Tad užuot nuolat minėję, ko negalime, padarykime viską, ką galime, kad apgintume tai, ką vis dar skelbiame esant mūsų vertybėmis. Nuo to priklausys, kokiame pasaulyje gyvensime mes ir mūsų vaikai.
Galiausiai elementarus padorumas reikalauja atsakyti tiems, kas į mus apeliuoja. Šių metų rugpjūtį honkongiečiai kaip vieną iš protesto formų surengė gyvąją žmonių grandinę. Įkvėpimo jie pasisėmė iš mūsų Baltijos kelio, kurį šiemet taip išdidžiai minėjome.
Nuotraukoje Kris Cheng/HKFP (Hong Kong Free Press): pagyvenęs protestuotojas, kuris sakosi gerai išstudijavęs Baltijos šalių patirtį
.
