Prieš porą dienų Europos statistikos biuras pranešė, jog eurozonos infliacija lapkritį pasiekė nuo euro įvedimo dar neregėtą 4,9 proc. ribą. Lietuvoje padėtis dar grėsmingesnė: dabartinė 9,3 proc. infliacija gruodį gali tapti dviženkle.
Minėti skaičiai jau pradeda kelti rimtą ekonominę ir politinę įtampą, o daugeliui mažai pasiturinčių Europos namų ūkių atveria tikrą nerimo žiemą.
Netikėtas kainų šuolis
Padėtį aštrina ir tai, kad kol kas tikrai nelengva pasakyti, kokie reiškiniai iš tiesų lemia tokį daugeliui ekspertų netikėtą ir jau 3 procentiniais punktais tikslinę 2 proc. infliaciją viršijantį kainų augimą. Nesutarus, kokios priežastys nulėmė staigų šuolį, labai sudėtinga kalbėti ir apie veiksmus, kurių reikėtų ar vertėtų imtis.
Kol kas daugiau mažiau aišku tik tai, kad dėl didžios dalies šuolio kalta padėtis energetikos rinkoje — pabrangę energetiniai ištekliai ir dujos. Statistikai sako, jog 27 proc. eurozonos infliacijos nulėmė būtent energijos kainos.
Dujų krizė, Rusijos geopolitinės ambicijos ir oras — štai tie trys veiksniai, kurie ištuštino Europos dujų rezervus.
Paprastai Europa savo dujų atsargas, kurios ypatingai praverčia šaltomis žiemomis, kaupia vasarą, kai dujos pigesnės. Tačiau šiemet susiklostė išskirtinė padėtis — saugyklos neužpildytos, o orai nepalankūs vėjo jėgainėms. Po pandemijos atsigaunanti ekonomika ir didėjantis vartojimas dar labiau padidino elektros ir dujų paklausą. Panaši nepatenkinta paklausa vyrauja visame pasaulyje, o tai energetikos išteklių kainas dar labiau stumia į viršų.
Geopolitinis kontekstas
Dujų kaina turi milžinišką įtaką elektros kainai, nes dauguma šalių elektros energiją gamina pasitelkdamos dujas. Europos Sąjungoje eksploatuojant anglis ir dujas pagaminama apie trečdalis reikalingos elektros. Pereinant prie žaliosios energetikos ir mažinant iškastinių išteklių vartojimą, dujų paklausa auga, nes ieškant ilgalaikių tvarių sprendimų laikinai anglis bandoma keisti dujomis.
Taigi, kad ir kaip žiūrėtum, vėl tenka grįžti prie padėties dujų rinkose.
Europa, deja, nėra energetiškai nepriklausoma. Penktadalis viso reikalingo dujų kiekio ES pasiekia iš Norvegijos, apytikriai 12 proc. atkeliauja iš Alžyro, o dar 24 proc. tenka kitiems mažesniems tiekėjams.
Vis dėlto didžiausia dujų importo dalis — per 43 proc. 2020 metais priklausė Rusijai. Akivaizdu, jog dujos didina Rusijos įtaką, tad, svarstant energetinės nepriklausomybės problemą, negalima pamesti ir geopolitinio konteksto.
Atomo apologetai
Dabartine situacija, selektyviai vertindamos faktus, populistiškai bando pasinaudoti kelios jėgos.
Atominės energetikos šalininkų pasitelkta retorika kuria iliuziją, kad esamą energijos išteklių kainų šuolį lėmė vis plačiau naudojami atsinaujinantys ištekliai.
Be abejo, klimato kaita mažina lankstumą: pereinant prie gamtą tausojančių išteklių, siaurėja tinkamų pasirinkimų spektras. Dėl pigesnės elektros šiandien tikrai negalime naikinti aplinkos ir griauti savo sveikatos. Neatsitiktinai daugumoje valstybių perėjimą prie žalesnių energetinių pasirinkimų lydi įvairios paramos schemos jautresnėms, mažiau pasiturinčioms gyventojų grupėms.
Atominės energetikos apologetai, sakyčiau, trumpalaikės siauros naudos labui aukoja ilgalaikius tikslus. Išvados apie ilgalaikės tendencijos negali būti išvedamos iš momentinių krizių, o įtampa dujų rinkose, plataus ekspertų ratovertinimais, turėtų nuslopti iki pavasario.
Rusijai Europos reikia labiau
Politikai, kurie susitelkę ties Rusijos grėsmės mažinimu, dėl esamos padėties kaltina antivakarietišką Putino politiką. Neabejotina, kad Rusija, pasinaudodama padėtimi, pasitelkia ekonominį ir politinį spaudimą.
Vis dėlto vertindami situaciją Rusijos oponentai irgi nutyli dalį tiesos. Net ir dabar, kai Putinas gavo realią galimybę spausti ES, Rusijai Europos reikia labiau nei Europai — Rusijos. Nepaisant didelių Rusijos pastangų pakeisti tendenciją, ES vis dar yra viena pagrindinių Rusijos prekybos partnerių.
Rusijos silpnumą puikiai demonstruoja net tai, kad savo tikslams siekti ji priversta pasitelkti pabėgėlius. Jeigu Rusija būtų galios pozicijoje, tokių triukų jai nereikėtų.
Tikroji dabartinės energetinės krizės problema ne tiek (ir ne tik) Rusija, kiek nepakankamas ES energetinis savarankiškumas, lemiantis ir rimtą Sąjungos pažeidžiamumą.
Tiek dėl politinės nepriklausomybės, tiek gamtos labui Europai neišvengiamai teks įveikti ilgą kelią, vedantį į energetinę nepriklausomybę.
Kalbant madingu eurobiurokratų slengu, teks siekti strateginės autonomijos. Dabartinė padėtis dar kartą prikišamai demonstruoja, kodėl toks svarbus žaliasis kursas ir kodėl privalu kiek įmanoma sparčiau judėti žaliuoju kursu garantuojant jo tvarumą.
Nepamesti kelio dėl takelio
Šiuo metu, kai dėmesys sutelktas ties esamos krizės įveika, ypač svarbu nepamesti kelio dėl takelio ir susitelkti ties ilgo laikotarpio Sąjungos tikslais. Tiesiog prisiminkime, kad ES vizija, kuriai įgyvendinti reikės dar bent dviejų trijų dešimtmečių, apima viską — ir žmonių gerovę, ir saugesnę aplinką, ir laisvę nuo piktų kaimynų.
Lietuvoje infliaciją augina ne tik energetinių išteklių kainų šuolis, bet ir augantys darbo užmokesčiai. Priešingai nei eurozonoje, kur algų augimas labai nedidelis, 2020 metais Lietuvoje atlyginimai augo vidutiniškai dešimtadaliu (10,2 proc.). Panaši tendencija išlieka ir šiemet.
Darbuotojams palanki situacija darbo rinkoje, augantys atlyginimai ir sparčiai atsigaunanti Lietuvos ekonomika kelia paslaugų kainas. Tai Lietuvos infliaciją papildomai stumia aukštyn.
Vis dėlto, tikėtina, jog didžiausią nerimą kelia nuo kitų metų dešimtadaliu brangstanti elektra ir vidutiniškai trečdaliu brangesnės dujos.
Skaičiuojama, kad statistinio namų ūkio, per mėnesį sunaudojančio apie 127 kWh elektros, išlaidos vidutiniškai padidės 1,9 euro, vidutinė mėnesio sąskaita gyventojams, dujas naudojantiems maistui gaminti, išaugs 78 centais, o namų šildymui – daugiau kaip 14 eurų per mėnesį.
Sumokės dar daugiau
Kadangi nė vienas savęs nematome kaip statistinio vieneto, tokie, atrodytų, nedideli pokyčiai, nerimo neslopina. Ilga patirtis (taip pat ir asmeninė) sako, kad sąskaitos už šilumą, elektrą ir dujas daugeliui mūsų yra nuolatinis galvos skausmas, tad kiekvienas brangimas kišenes smarkiai patuština.
Kaip žinia, bandant sumažinti neplanuotą naštą, Lietuvoje šį šildymo sezoną sąskaitas už dujas vartotojams leista mokėti dalimis išdėstant jas per maksimalų penkerių metų laikotarpį.
Skamba lyg ir neblogai, bet esmės nekeičia. Priešingai, tie, kurie pasirinks ilgesnį išsimokėjimo laikotarpį, galutiniame rezultate sumokės dar daugiau. Jiems teks padengti ir palūkanas, kurios susidarys dėl to, kad energijos tiekėjui galimiems sezono nuostoliams dengti teks imti paskolas.
Lietuvos pasirinktas problemos sprendimo variantas iš esmės skiriasi nuo daugumos ES valstybių pasirinktų pagalbos vartotojams schemų, kur dažniausiai vyrauja tiesioginis kainų prieaugio dengimas.
Rūpestis neturtingaisiais
Tarkime, Graikijoje valstybinė energetikos įmonė šalia jau dabar taikomų sumažintų tarifų neturtingiems gyventojams pilnai padengs elektros kainos prieaugį namų ūkiui, kuris suvartoja iki 600 kWh per mėnesį. Skaičiuojama, kad ši parama pasieks per milijoną gyventojų, o planuojama bendra šios ir kitų priemonių kaina apie 500 mln. eurų.
Vengrija nustatė mažesnius už sąnaudą mokesčius. Šioje šalyje papildomai įvestos lubos dyzelino ir benzino kainai, kuri negali viršyti 1,3 euro.
Nyderlandų vyriausybė sumažino 2022 metų energetinius mokesčius, bendra kompensacijos namų ūkiams ir smulkiam verslui apimtis viršys 3 mlrd. eurų.
Belgijoje pratęstas socialinis energijos tarifas, kuris buvo įvestas per pandemiją. Dabar numatyta, jog mažesni tarifai pagelbės beveik 500 tūkst. namų ūkių, veiks iki kitų metų kovo, o valstybės biudžetui kainuos per 200 mln. eurų. Taip pat numatyta, kad nuo šių metų spalio ypatingai pažeidžiamos gyventojų grupės gaus 80 eurų čekį, kuris mažins jų energijos sąskaitas. Šalies biudžetui tai kainuos 72 mln. eurų.
Vienkartinių 100 eurų išmokų šeimoms, kurių pajamos mažesnės nei 2000 eurų per mėnesį, kelią pasirinko ir Prancūzija. Manoma, kad tokia pagalba pasieks 38 mln. gyventojų ir kainuos 3,8 mlrd. eurų.
Estija skyrė 100 mln. eurų, kad padengtų išaugusias nepasiturinčių namų ūkių išlaidas elektrai.
Našta paliekama namų ūkiams
Vokietijoje, kur dar rugsėjo mėnesį Vyriausybės atstovai neigė, jog bus imtasi kokių nors priemonių situacijai dujų sektoriuje švelninti, prieš kelias savaites pranešta, kad nuo kitų metų sausio pirmosios elektros kaina mažėja nuo 6,5 iki 3,72 cento už kWh. Susidarę nuostoliai bus dengiami didesniais CO2 mokesčiais ir federalinio biudžeto dotacija.
Šie ir kiti pavyzdžiai (po įrašu galite rasti gerokai platesnę nacionalinių priemonių apžvalgą) rodo, kad Lietuvos pasirinktas kelias, kai prieaugio našta paliekama namų ūkiams, kertasi su vyraujančia tendencija.
Kol kas sunku pasakyti, kodėl pasirinktas būtent toks sprendimas ir ar neatsiras kitų papildomų priemonių. Tikėtina, jog įtakos galėjo turėti ir vis dažniau skambantys perspėjimai dėl nepakankamos viešųjų išlaidų kontrolės ir augančios ūkio perkaitimo grėsmes.
Apie tokią galimybę kalba ir Lietuvos bankas, ir Valstybės kontrolė, ir Europos Komisija.
Turtingųjų apmokestinimas
Nesileisdama į tolesnes detales tiesiog pasakysiu, kad plati įvairių socialinių išmokų įvedimo ir didinimo programa, mano galva, privalėtų būti derinama ir su energetinio skurdo mažinimo priemonėmis.
O biudžeto išlaidų augimo keliamą grėsmę turi dengti gerokai didesni mokesčiai korporacijoms, peržiūrimos tikrai dažnai pernelyg dosnios išmokos visokiems menkai pagrįstiems verslo „prožektams“ (nepainioti su projektais) ir gerokai didesnis turtingųjų, ypač gyvulių ūkio atstovų, apmokestinimas. https://www.bruegel.org/publications/datasets/national-policies-to-shield-consumers-from-rising-energy-prices/
