Europos Sąjungoje būtina saugoti judėjimo laisvę

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen savo metinėje kalboje apie Europos Sąjungos padėtį pabrėžė svarbą atkurti sienų neturinčią zoną pateikiant naują Šengeno erdvės planą, pagrįstą esmine žmonių, prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimo laisve.  

Nuo COVID-19 pandemijos pradžios prabėgus daugiau nei pusmečiui ES piliečiai vis dar susiduria su judėjimo laisvės apribojimais. Turiu omenyje ne tik keliavimą iš vienos šalies į kitą, bet ir laisvės apribojimą grįžus iš tų šalių, kurios yra įtrauktos į vadinamąjį raudonąjį sąrašą.  

Per pandemijos įkarštį tokie apribojimai atrodė teisingi, nes dauguma ES valstybių narių nežinojo, kokių konkrečias priemones derėtų taikyti: buvo labai mažai informacijos tiek apie patį koronavirusą, tiek apie tai, kaip jis gali paveikti kiekvieną žmonių grupę. Negana to, stigo įvairių bendrų sanitarinių saugumo priemonių bei COVID-19 testų.

Tad, manytina, buvo pasirinktas tuo metu tinkamas problemos sprendimas: dauguma ES šalių užvėrė savo sienas ir bandė susivokti savo atskiroje erdvėje.  

Negali tapti norma 

Tačiau tai negali tapti norma — padėtį dėl kovos su virusu priemonių, kurios tiesiogiai apsunkina ES piliečių kasdienį gyvenimą, būtina keisti.  

Nėra smulkmena tai, kad iki šiol neturime vieningos duomenų bazės, kuri leistų registruojantis prieš skrydį užpildyti privalomą keleivių duomenų anketą. Dabar tokios anketos reikalauja kiekvienos šalies nacionalinės visuomenės sveikatos centrai. Todėl ES piliečiams, ypač vyresnio amžiaus, sudaromas nepatogumas, nes kaskart reikia ieškoti skirtingos šalies anketos.  

Taip pat neaišku, kaip šalys nustato izoliacijos laikotarpius bei kaip jos yra įtraukiamos į raudonuosius sąrašus.  

Pavyzdžiui, penktadienį Belgijos valdžia sušvelnino karantinavimosi taisykles, ir nuo šiol vykstant į Belgiją iš Lietuvos rekomenduojama izoliuotis 7 dienas. Tiesa, rekomendacinis statusas gali pasikeisti į privalomą, jei Lietuva būtų įtraukta į raudonąjį sąrašą, bet izoliacinis laikotarpis nuo to nesikeistų. 

Tačiau situacija kardinaliai skirtinga vykstant iš Belgijos į Lietuvą, kur privalomas izoliacijos laikotarpis yra 14 dienų.  

Automatiškai nesuteiks laisvės 

Nors ir nauju Lietuvos vyriausybės nutarimu izoliacijos laikotarpis Lietuvoje gali būti sutrumpintas iki 10 dienų, jei ne anksčiau kaip po 8 dienų atlikto koronaviruso tyrimo rezultatas bus neigiamas. 

Vis dėlto neigiamas testo rezultatas automatiškai laisvės nesuteiks. Prieš tai dar turite pagal savo gyvenimo vietą kreiptis su prašymu į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą (NVSC) dėl izoliacijos laiko sutrumpinimo.  Tai iš esmės yra perteklinis biurokratinis elementas, kuris iš jūsų pareikalaus dar vienos ar dviejų papildomų dienų.   

O geriausias pavyzdys, kuris itin puikiai iliustruoja mūsų laisvo judėjimo ribojimą, tai COVID-19 atvejų skaičiaus nustatymas 100 tūkst. gyventojų per paskutines 14 dienų.

Lietuvoje šis skaičius buvo 16 atvejų 100 tūkst. gyventojų, tačiau vieną dieną skaičius stebuklingai išaugo iki 25 atvejų. Jeigu jūs, tarkime, dirbate statybų sektoriuje ir nusprendėte grįžti iš Vokietijos į Lietuvą iki rugsėjo 17 dienos, tai automatiškai saviizoliacijoje praleisite dvi savaites, o štai jūsų bendradarbis grįžęs po rugsėjo 18 d. to daryti jau nebeprivalo.

Atrodytų, jog galimybė užsikrėsti koronavirusu po rugsėjo 18 dienos stebuklingai sumažėjo. Tokios ir panašios aplinkybės yra mažų mažiausia keistos.  

Suvienodinti apibrėžtis 

Būtent todėl Europos Parlamentas, reaguodamas į esamą suirutę ES viduje dėl nekoordinuotų priemonių bei Europoje padaugėjusių teigiamų COVID-19 atvejų, rugsėjo mėnesio plenarinėje sesijoje priėmė rezoliuciją, kurioje paragino suvienodinti COVID-19 atvejo, mirties nuo šios ligos bei pasveikimo apibrėžtis visose ES šalyse, taip pat karantino laikotarpį. Tai palaikė net 595 Europos parlamento nariai iš 705.  

Rezoliucijoje raginama suderinti metodiką, naudojamą nustatant ir vertinant užsikrėtusių žmonių skaičių, kad įvairiose ES šalyse nebūtų skirtingai vertinama rizika sveikatai ir taikomi skirtingi judėjimo per sienas apribojimai.  

Numatyta, kad valstybės narės privalo;  

  • nustatyti tas pačias COVID-19 atvejo, mirties nuo šios ligos bei pasveikimo po infekcijos apibrėžtis; 
  • abipusiškai pripažinti testų rezultatus visose ES valstybėse; 
  • sutrumpinti testų rezultatų laukimo laiką;
  • nustatyti bendrą karantino laikotarpį.  

Prireikus apriboti keliones, šalys turėtų tai daryti remdamosi Europos Komisijos siūlymu. Jos taip pat turėtų aptarti, kaip įmanoma greičiau atkurti visiškai veikiančią Šengeno erdvę be vidaus sienų kontrolės.  

Europos Komisija jau yra akcentavusi, kad bet koks judėjimo laivės apribojimas gali būti naudojamas tik tada, kai tai griežtai reikalinga bei kai apribojimai yra koordinuoti, proporcingi ir nediskriminaciniai. Todėl tiek Europos Komisija, tiek Taryba ir toliau siekia išlaikyti tokį principą.

Nesiūlo jokių naujų apribojimų 

Taip pat reikėtų pabrėžti, jog Europos Komisija jau yra išsakiusi savo nuomonę, kad ji nesiūlo jokių naujų apribojimų bei neragina ES šalių to imtis. 

Priešingai, vadovaujantis Europos ligų ir prevencijos centro rekomendacijomis, svarbu laikytis bendrų sanitarinių saugumo priemonių kovojant su viruso plitimu bei skelbti kas savaitę atnaujinamą kiekvieno regiono rizikos žemėlapį naudojant bendrą spalvų kodą.  

Iš tiesų valstybės narės susiduria su keblia dilema — kaip tuo pat metu užtikrinti ES piliečių sveikatos apsaugą ir nepažeisti pagrindinių ES teisių bei laisvių?  

Vieno sprendimo veikiausiai nėra, tačiau sutinku su šiuo metu Sąjungai pirmininkaujančios Vokietijos Europos reikalų ministro Michaelio Rotho mintimis, kad pagrindinis šalių narių tikslas turėtų būti ne suvaržymai ar priemonės, ribojančios judėjimo laisvę, tačiau galimybė ES piliečiams pasidaryti COVID–19 testą, kai to reikia, taip pat trumpesnis laikas, per kurį būtų galima pasidaryti tokį testą, bei sutarimas dėl vienodo karantino laikotarpio valstybėse narėse.

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą