Europos naujasis žaliasis dylas ir kiti žalieji dylai 

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Klimatologai įspėja, jog, nesuvaldžius klimato kaitos, žmonijos laukia spartūs, ilgalaikiai ir beprecendenčiai pokyčiai visose gyvenimo srityse. Tai skatina pasaulio valstybes rimčiau pažvelgti į klimato kaitos problemą — pastaruoju metu daugėja tiek nacionalinio, tiek regioninio, tiek globalaus masto iniciatyvų, susijusių su vadinamąja žaliąja politika, ekonomika ir apskritai gyvensena.

Ypač rimtai į šią problemą žvelgia Europos Sąjunga — neseniai Europos Parlamentas paskelbė klimato kaitą esant ekstremalia situacija, o Europos Komisija pristatė vadinamąjį Naująjį žaliąjį kursą (Green New Deal), kurį klimato kaita besidomintys ir aplinkosaugai neabejingi žmonės Lietuvoje jau yra įpratę vadinti tiesiog Gryn njū dylu.

Globalaus masto dylai ir europiniai tikslai

1994 m. įsigaliojo 165 pasaulio valstybių pasirašyta Jungtinių Tautų Bendroji klimato kaitos konvencija (United Nations Framework Convention on Climate Change, UNFCCC). Kiek vėliau Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (The Intergovernmental Panel on Climate Change, IPCC) paskelbė išvadas, kad klimato kaitos tempai nelėtėja, o laisvanoriško susitarimo šalims, ir ypač smarkiai industrializuotoms išsivysčiusioms valstybėms, nebepakanka.

Dėl to buvo pradėta svarstyti nebe laisvanoriškos, o teisiškai įpareigojančios sutarties, numatančios atsakomybę už jos nesilaikymą, galimybė. Tai galiausiai atvedė į JT Bendrosios klimato kaitos konvencijos Kioto protokolo pasirašymą ir įsigaliojimą. Protokolas numatė naujus įgyvendinimo bei kontrolės mechanizmus ir realias sankcijas už jo nuostatų nesilaikymą. 

Kadangi Kioto protokolas turėtų baigti galioti 2020 m., 2015 m. Paryžiuje buvo pasirašytas ir dar po metų įsigaliojo naujas klimato susitarimas dėl tolesnių veiksmų. Pagrindinis Paryžiaus susitarimo tikslas — užtikrinti, kad vidutinės pasaulio temperatūros didėjimas būtų gerokai mažesnis nei 2 laipsniai, lyginant su priešindustriniu laikotarpiu, ir siekti, kad temperatūros kilimas neviršytų 1,5 laipsnio. 

Kartu su JT Bendrąja klimato kaitos konvencija Kioto protokolas ir Paryžiaus klimato susitarimas sudaro globalaus klimato kaitos režimo, kuriame dalyvauja didžioji dauguma pasaulio valstybių, pagrindą. 

Tuo tarpu Europos Sąjungoje numatyta iki 2030 m. bent 40 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį nuo 1990 m. lygio, taip pat pasiekti mažiausiai 32 proc. atsinaujinančių išteklių energijos dalį nuo bendro suvartojimo ir 32,5 proc. padidinti energetinį efektyvumą [1.]. Abu pastarieji — atsinaujinančių išteklių dalies ir energetinio efektyvumo — rodikliai neseniai buvo peržiūrėti ir padidinti nuo 27 proc. Tai akivaizdžiai rodo, jog susirūpinimas žaliosioms iniciatyvomis ir dėmesys joms tik auga. 

Be to, augantį susirūpinimą klimato ir energetikos klausimais patvirtina ir reguliuojančių europinių teisės aktų gausa — tarkime, vien tik energetikos politikos teisinį pagrindą Europos Sąjungoje sudaro daugiau kaip du šimtai direktyvų ir kitų reguliuojančių teisės aktų (o juk energetikos politika — tai viso labo tik viena iš europinės politikos sričių, glaudžiai besisiejančių su žaliosiomis iniciatyvomis).

Europos Sąjungos ir JAV žalieji dylai

Dar vienas žaliosios politikos iniciatyvų pavyzdys – naujosios Europos Komisijos pirmininkės U. von der Leyen pasiūlytas vadinamasis Naujasis žaliasis kursas (Green New Deal). Šis naujasis dylas žada būti pakankamai ambicingas, nes juo norima peržiūrėti šiltnamio dujų rodiklį 2030 m., sukurti visą eilę žaliųjų strategijų, planų ir finansinių mechanizmų, taip pat siekti, kad Europos Sąjunga per ateinančius trisdešimt metų taptų pirmuoju pasaulyje klimato atžvilgiu neutraliu kontinentu bei pasaulio lydere žiedinės ekonomikos srityje. 

Įdomu pažymėti, kad JAV taip pat egzistuoja panašus pasiūlymas dėl susitarimo analogišku pavadinimu (Green New Deal). Amerikietiško žaliojo dylo platforma kilo iš JAV demokratų bei žaliųjų politikų ir organizacijų iniciatyvų kovoti su klimato kaita. Tiek europinis, tiek amerikietiškasis dylai iš esmės yra panašūs savo tikslais bei terminais, tačiau skiriasi tuo, kad į valdžią atėjus D. Trumpui, žaliosios iniciatyvos buvo pradėtos slopinti ar daugeliu atvejų apskritai užgniaužtos. Tuo tarpu Europos Sąjungoje (bent jau europiniu, o ne atskirų valstybių narių lygiu) šiuo metu vyksta atvirkštinis procesas. 

Vis dėlto, ironiška, jog kol pasaulio valstybės dylina, žmonija sparčiai žengia susinaikinimo link. Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija, remdamasi keliais tūkstančiais recenzuotų mokslinių studijų, įspėja, jog žala aplinkai ir visai žmonijai jau artimiausiu metu gali pasiekti vadinamąjį negrįžtamumo tašką arba tokį mastą, kad atitaisyti žalos tiesiog nebebus įmanoma, jei klimato kaita nebus suvaldyta. 

Apskritai galima teigti, kad žaliosioms iniciatyvoms JAV D. Trumpo prezidentavimo laikotarpiu paprasčiausiai neliko vietos — jis paskelbė karą naujajam žaliajam dylui, atvirai deklaravęs jo nepalaikysiantis. Negana to, dar anksčiau būtent D. Trumpo iniciatyva JAV paskelbė pasitraukianti iš JT Paryžiaus klimato susitarimo. Beje, įdomus, gan ironiškas ir nedaug kam žinomas faktas yra tai, kad dėl Paryžiaus susitarime numatytų sąlygų formaliai JAV iš jo pasitraukti gali ne anksčiau nei 2020 m. lapkričio 4 d. — t. y. kitą dieną po būsimųjų JAV prezidento rinkimų [2.].

Ką žada europinis žaliasis dylas?

Naujasis žaliasis dylas — tai nauja tvaraus augimo strategija, kuria siekiama paversti Europos Sąjungą kontinentu su šiuolaikiška, efektyviai išteklius naudojančia ir konkurencinga ekonomika, pasiekti neutralumą klimato atžvilgiu iki 2050 m. ir atsieti ekonominį augimą nuo išteklių eikvojimo. Šia ambicinga strategija taip pat siekiama saugoti ir stiprinti ekosistemas, piliečių sveikatą bei gerovę. Ypatingai akcentuojama, kad tokia žalioji transformacija turi būti socialiai teisinga ir įtrauki.

Šiems tikslams pasiekti numatytas visas paketas žaliosios transformacijos iniciatyvų, iš kurių svarbiausios — išmetamųjų teršalų emisijų mažinimo rodiklių peržiūrėjimas bei padidinimas, taip pat siekis, jog tokie rodikliai valstybėms narėms taptų teisiškai privalomi. 

Tarp kitų iniciatyvų dar reikia paminėti su emisijų prekybos rinkomis susijusius mechanizmus, prisitaikymo prie klimato kaitos padarinių strategiją, energetinės sistemos dekarbonizavimą, atsinaujinančių išteklių energetikos ir išmaniosios infrastruktūros plėtrą, žiedinės ekonomikos, žaliosios ir skaitmeninės pramonės skatinimą. Svarbu taip pat kurti naujas darbo vietas ir į žaliosios transformacijos procesą įtraukti ne tik valstybes nares, bet ir rinkos dalyvius, bendruomenes bei paprastus piliečius.

Ypatingas dėmesys naujajame žaliajame dyle yra skiriamas vadinamosioms žaliosioms investicijoms bei finansams. Šiuo tikslu Komisija ruošiasi pristatyti Tvarios Europos investicijų planą (Sustainable Europe Investment Plan) su socialiai teisingai žaliajai transformacijai skirtu mechanizmui bei fondu, o maždaug iki 2025 m. Europos investicijų banką ruošiamasi transformuoti į Europos klimato banką. Taip pat numatoma europinį ir valstybių narių biudžetus kreipti žalinimo linkme.

Naujasis žaliasis dylas pats savaime sufleruoja, kad Europos Sąjunga nesiruošia užleisti lyderės pozicijų globaliame klimato kaitos režime. Tam Europos Sąjunga yra pasiryžusi bendradarbiauti su kitomis Paryžiaus klimato susitarimo šalimis, taip pat diplomatinėmis bei finansinėmis priemonėmis remti ir skatinti žaliosios transformacijos linkme žengti savo artimiausius Rytų bei Pietų kaimynus ir netgi atokiau nutolusius regionus.

Ypatingai daug dėmesio naujojo dylo žaliosios transformacijos strategijoje skiriama moksliniams tyrimams ir inovacijų skatinimui. Tai lemia supratimas, jog, kovojant su klimato kaita, įprastos, konvencinės priemonės bei požiūriai nėra veiksmingi, todėl reikalingos kokybiškai naujos išmaniosios technologijos bei modernių ir tuo pat metu tvarių sprendimų paieškos. 

Kadangi klimato kaita kelia ne vien ekologines, bet ir socialines, ekonomines ir kito pobūdžio problemas, europinė mokslinių tyrimų ir inovacijų paieškų darbotvarkė savo ruožtu bus įgyvendinama laikantis sisteminio požiūrio, t. y. apjungiant daugybę įvairių sektorių, disciplinų ir netgi bendruomenių.

Kaip seksis žaliajam dylui Europoje?

Kaip jau buvo rašyta Europos žinių portale, už Naująjį žaliąjį dylą atsakingas kairiųjų pažiūrų vykdomasis Europos Komisijos pirmininkės U. von der Leyen pavaduotojas  F. Timmmermansas iš esmės bus atsakingas už tokius gana „švelnius“ klausimus kaip taršos mažinimas ar žiedinė ekonomika, o kitas vykdomasis pavaduotojas V. Dombrovskis kuruos su žaliąja transformacija susijusius finansinius klausimus  [3.]. Kadangi vadinamieji žalieji klausimai tradiciškai labiau rūpi kairiesiems politikams, o V. Dombrovskis yra dešinysis, pagarsėjęs griežto taupymo politika, Naujojo žaliojo dylo perspektyvos (ir ypač — dėl finansinių jo aspektų) kol kas nėra itin aiškios [4.]. 

Kita vertus, nepaisant visų žaliųjų dylų, įvairių kiekybinių rodiklių, tikslų ir kitų klimato bei aplinkosaugos iniciatyvų, žaliosios politikos įgyvendinimo efektyvumas didžiąja dalimi vis dėlto priklauso nuo valstybių narių. Tiek globalios, tiek ir europinės žaliosios politikos įgyvendinimui svarbu, jog valstybės aktyviai, o ne deklaratyviai plėtotų savo nacionalines žaliąsias politikas, jas sklandžiai inkorporuotų į kitas sektorines — energetikos, transporto, žemės ūkio, sveikatos ir kt. — politikas, kurtų įgyvendinančias ir kontroliuojančias institucijas, plėtotų nacionalinę teisinę bazę ir sklandžiai į ją perkeltų globalius ir europinius teisės aktus, skatintų visuomenės sąmoningumą. 

Tačiau, vertinant Europos Sąjungos valstybių narių solidarumo principo veikimą praktikoje siekiant bendrų klimato politikos tikslų, galima daryti išvadą, jog iki solidarumo — joms dar labai toli. Šiuo atveju tarpvyriausybiškumo tendencijos ir nacionaliniai interesai labai apsunkina tiek žaliosios politikos formavimą, tiek ir jos įgyvendinimą.

Tai, kad Europos Sąjungoje ryškiai dominuoja tarpvyriausybiškumo tendencijos, iš esmės reiškia, jog vien Europos Komisijos pastangų dylinti žaliąja linkme nepakanka, nes valstybės narės žaliąsias politikas gali formuoti (ir, atitinkamai, nuo jų išsisukinėti) tiek nacionaliniu lygiu, tiek per Europos Vadovų Tarybą, tiek per savo į Europos Sąjungos Tarybą deleguotus ministrus. Be to, Europos Sąjunga neturi kompetencijos priimti, tarkime, (atsinaujinančių išteklių) energetikos politikos sprendimų, susijusių su valstybių narių teise nustatyti sąlygas nacionalinių energijos išteklių naudojimui, pasirinkti vienų ar kitų energijos išteklių naudojimo alternatyvas, kištis, formuojant valstybių narių energijos išteklių pasiūlos struktūrą ir pan. [5.]. 

Šią struktūrą savo ruožtu lemia ne tik geografinės ir gamtinės valstybių narių sąlygos, bet ir tam tikros su industrija ar infrastruktūra susijusios priežastys, energetinė užsienio politika, interesų grupės ir t. t. [6.]. Taigi Europos Sąjungoje visuomet atsiras valstybių narių, aktyviai besipriešinančių žaliajai politikai arba žodžiais deklaruojančių, kad aktyviai ją remia, tačiau realiais veiksmais demonstruojančių, jog praktikoje yra gerokai kitaip.

Tarkime, Lenkija, turinti išplėtotą ir didelę taršą generuojantį anglių energetikos sektorių, atsinaujinančių išteklių energetikos ir aplinkosaugos politikos srityse veikia kaip tam tikra veto veikėja, aplink save burdama koalicijas, siekiančias blokuoti žaliąsias iniciatyvas. O štai Vokietija deklaruoja, kad perėjimui prie žaliosios energetikos jai reikalingos būtent rusiškos dujos, ir taip pamina europinės energetikos politikos pagrindinius — išteklių pasiūlos diversifikavimo, valstybių narių energetinio solidarumo ir energetikos sektoriaus žalinimo — principus. Be to, Lenkija ir kitos Višegrado šalys – Čekija ir Vengrija – iki šiol gana aktyviai priešinosi vienam iš naujojo žaliojo dylo tikslų — siekiui, kad Europos Sąjunga iki 2050 m. taptų neutralia klimato atžvilgiu.

Žodžiu, atsižvelgiant į visa tai, klimato kaitos ir žaliųjų iniciatyvų skeptikai iš esmės gali džiūgauti. Nors tokiose srityse kaip atsinaujinančių išteklių energetika, pastaruoju metu galima stebėti iki šiol neregėto masto proveržį, dabartinių iniciatyvų ir visų žaliųjų dylų bet kuriuo atveju nepakanka tam, kad klimato kaita artimiausiu metu būtų suvaldyta globaliu mastu.

[1.] https://ec.europa.eu/clima/policies/strategies/2030_en

[2.] https://foreignpolicy.com/2019/11/05/paris-climate-agreement-united-states-withdraw/ 

[3.] https://www.europoszinios.lt/naujoji-europos-komisija-ir-jos-formavimo-principai-is-arti/ 

[4.] https://www.europoszinios.lt/naujoji-europos-komisija-ir-jos-formavimo-principai-is-arti/ 

[5.] Diaz Abad, N., Diez Moreno, F. Energy Policy in the Lisbon Treaty: the Spanish Experience in the Sector. Teisė. 2009. P. 167-185.

[6.] Langsdorf, S. EU Energy Policy: From the ECSC to the Energy Roadmap 2050. The Green European Foundation, Brussels. 2011.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą