Trečiadienį, rugsėjo 15 dieną, Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen perskaitė Strasbūre savo antrąją kalbą apie padėtį Europos Sąjungoje. Šioje JAV prezidentų tradicijos pagimdytoje metinėje apžvalgoje įvertinami praėję metai bei brėžiamos Sąjungos ateities perspektyvos.
Jeigu beveik valandos trukmės pirmininkės kalbą bandytume sutraukti į trumpą tezę, tai būtų teiginys, jog ES reikia naujos kokybės. Tiesa, priešingai nei įprasta, anapus šios reklaminės tezės tikrai matėme naujas Sąjungos plėtros perspektyvas.
Naujo pobūdžio galia
U. von der Leyen kalba dar kartą patvirtino ir tai, kad ši Komisija ne veltui vadinama geopolitine Komisija. Nors vadinamieji aukštosios politikos klausimai visada priklausė valstybių narių kompetencijai, o ne tokioms viršvalstybinio lygmens institucijoms kaip Komisija, vis dėlto šita Komisija būtent tuo ir išsiskiria iš kitų, jog rodo iniciatyvą užsiimti ne tik ekonomikos, aplinkosaugos ir kitais daugiau mažiau praktiniais klausimais, o būtent aukštosios politikos klausimais, įskaitant ir, anot Emmanuelio Macrono, ES strateginę autonomiją.
Naujosios veiklos perspektyvos išties didžia dalimi akcentavo prisitaikymą prie naujos pasaulio tvarkos, Sąjungos ekonomikos konkurencingumo išsaugojimą klimato kaitos akivaizdoje bei šiuolaikinių nekonvencinio pobūdžio grėsmių įveiką.
Sąjungai reikalinga naujo pobūdžio galia — naujos žaliosios/skaitmeninės technologijos, socialiai tvirtesnis ekonominis modelis ir netgi didesnė karinė galia. Geriausia būtų, kad visi šie pokyčiai vyktų kartu ir suderintai. Tokia, sakyčiau, ir buvo esminė žinutė — tiksli ir teisinga, nukreipta į tai, ko dabar išties reikia 27 valstybių blokui.
Solidarumas spendžiant grėsmes
Bendrai imant, pirmininkės kalboje aiškiai sklandė mintis apie besiformuojančią ar jau susiformavusią naują pasaulio tvarką, kai, kylant naujoms grėsmėms, aštrėja globalios varžybos. Pabrėžta, jog Sąjungos lyderystė šioje globalioje kovoje gali remtis išimtinai jos vertybinėmis pozicijomis bei pagalba besivystančiam pasauliui.
Žinoma, mes Lietuvoje labai pozityviai įvertinome pirmininkės žodžius apie tai, jog „Minsko režimas žmones pavertė įrankiais. Susodino juos ir parodė kelią Europos sienos link. To negalima toleruoti.“
Šiuos veiksmus įvardijusi kaip hibridinę ataką, kuria siekiama destabilizuoti Europą, pirmininkė tvirtai pažadėjo, kad Lietuva, Latvija ir Lenkija ir toliau gaus visą būtiną paramą sprendžiant šį sudėtingą klausimą.
Kabo Damoklo kardas
ES solidarumu spendžiant Sąjungai kylančias dideles grėsmes abejoti negalima. Pastaruoju metu tai parodė ne tik parama mums sprendžiant neteisėtos migracijos sukeltus iššūkius, bet ir pandemijos suvaldymas, ES indėlis kuriant vakcinas bei masinis vakcinavimas, taip pat itin didelė parama verslui, kuris nukentėjo nuo pandemijos.
Tad neatsitikinai ir vakarykštė kalba buvo optimistiška ir kupina gražių norų bei pažadų apie naujas strategijas, plėtojamas partnerystes, didesnį valstybių narių solidarumą, jungčių, ryšių ir investicijų plėtrą.
Neapsigaukite, mano pastarasis sakinys nėra ironiška kritika, net jeigu skamba panašiai. Tiesiog noriu priminti, jog virš visų bendrų ES veiksmų kabo Damoklo kardas — valstybių narių norai, o kartais, deja, įgeidžiai.
Svarbiausiomis ES veikėjomis vis dėlto išlieka pačios valstybės narės, taigi ateities kryptis ir visos kalboje minėtos iniciatyvos, jų pažanga, priklausys nuo to, kiek tos valstybės narės bus pasirengusios veiksmams. Kad ir ką projektuotų Europos Komisija, galiausia visi jos pasiūlymai išsivadėja ir sumenksta po to, kai juos, atsižvelgdamos į savo nacionalinius interesus, visokeriopai apkarpo 27 valstybės narės.
Mažiausias bendras vardiklis
U. von der Leyen pasiūlymus privalu vertinti žvelgiant iš realistinės perspektyvos ir nepamiršti, kad Komisija, vien jau pagal europinių galių pasidalinimą — tai tik darbotvarkės formuotoja, o pačią darbotvarkę diktuoja valstybės narės.
Ir kadangi tų valstybių tikrai daug, tai galiausiai visi pasiūlymai būna susiaurinami iki mažiausio priimtino bendro vardiklio valstybėms narėms, o veiksmai nuolat vilkinami ir/arba net stabdomi.
Tai, žinoma, nebūtinai reiškia, kad visos iniciatyvos būna palaidotos — jos tiesiog juda tokia sparta, kokios pageidauja pačios valstybės narės. Kartu galime prisiminti ir tai, jog patinka mums tai ar ne, dviejų greičių Europa yra rūsti tikrovė, kurią dažniausiai maitina tikrai ne senosios narės.
Gynybinės strategijos atnaujinimas
Dabar šiek tiek plačiau apie kelis Europos Komisijos pirmininkės kalboje nubrėžtus strateginius tikslus. Išskirčiaukonkretizuojamas žaliosios pertvarkos priemones, naują gynybinę sąjungą bei būtinumą Europoje plėtoti puslaidininkių gamybą.
Komisijos pirmininkė nedviprasmiškai akcentavo tai, jog kintanti pasaulio tvarka ir pastaroji Afganistano krizė aiškiai rodo, jog būtina atnaujinti Sąjungos gynybinę strategiją.
Nors ES yra unikalus saugumo garantas, kurios veikimas paremtas minkštosiomis galiomis, bet dabar to jau nebepakanka. Būtent todėl diplomatines ir civilines pajėgas būtina apjungti su karinėmis, ir ne tik bendradarbiaujant su NATO, bet ir kuriant ES gynybos sąjungą.
Nors tokia sąjunga skirtingais tempais kuriama jau nuo praeito amžiaus 6-ojo dešimtmečio, tačiau tikėtina, kad dabar procesai bus spartinami. Kalboje buvo minėta, jog, pirma, būtina sukurti pagrindą kolektyviniam sprendimų priėmimui, t. y. stiprinti žvalgybinį tarpinstitucinį bendradarbiavimą, matyti platesnį kontekstą ir visapusišką paveikslą, taip pat apjungti valstybių narių sukauptą informaciją ir žinias.
Nebenori kliautis vien tik JAV
Antra, akcentuota būtinybė stiprinti sąveikumą, investuoti į bendras platformas, nustatyti, jog, perkant ES sukurtą gynybinę įrangą, nebus taikomas PVM.
Pasiūlymas netaikyti PVM Sąjungoje kurtai ir gamintai gynybos įrangai yra aiškus signalas, kad ES nebenori arba nebegali kliautis vien tik JAV technologiniais pajėgumais, o išorės grėsmės verčia sparčiai tuos pajėgumus didinti Sąjungos viduje.
Galiausiai, trečia, pabrėžta, jog negalima kalbėti apie gynybą, jei nekalbama apie kibernetinę sritį. Taigi, būtina bendra europinio kibernetinio saugumo ir gynybos politika.
Vis dėlto, ar minėtos iniciatyvos taps realybe, priklausys nuo valstybių narių. Tarkime, ką galime pasakyti apie bendrą ES saugumo misijos ir krašto apsaugos sprendimų priėmimą, kai Viktoras Orbánas neseniai vienašališkai sugebėjo sustabdyti bendrą Sąjungos pareiškimą, smerkiantį Kiniją už veiksmus Honkonge?
Karas dėl puslaidininkių
Manyčiau puiku ir tai, jog Europos Komisija pagaliau kaip strateginės svarbos klausimą išskyrė puslaidininkius, kurie iš esmės yra „statybinė medžiaga“ įvairiems atminties lustams bei mikroschemoms. Net neverta aiškinti, kad tai svarbu ne vien vartotojams, tačiau ir verslui, karinei pramonei bei vidaus saugumui.
Puslaidininkių pramonės pajėgumų stygius kiša koją net ir tokioms milžinėms kaip „Apple“, „Amazon“, „Google“ ir „Microsoft“. Neatsitikinai jos šiemet savo iniciatyva net įsteigė lobistinę organizaciją, kuri pareikalavo, kad JAV vietos puslaidininkių pramonės investicijoms skirtų 50 mlrd. dolerių. Manoma, kad ilgalainiui tai turėtų padėti subalansuoti puslaidininkių paklausą ir pasiūlą.
Jau ketverius metus puslaidininkiai yra JAV ir Kinijos prekybos karų epicentre.
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas dar prieš trejus metus paskelbė, kad Kinijos priklausomybė nuo išorinių tiekėjų yra „pats didžiausias paslėptas technologinis pavojus“. Ir kalbėjo jis būtent apie puslaidininkių pramonę, į kurią Kinija nuo 2014 iki 2030 metų yra pasiryžusi investuoti apie 150 mlrd. dolerių.
Nors kvietimas skubiai spręsti puslaidininkių pramonės klausimą ir labai svarbus, tačiau gali būti pavėluotas. Negana to, nėra jokių garantijų, kad šį klausimą išspręstų net šimtų milijardų investicijos.
Tiesa, šiose srityje dėl įvairių, tarp jų ir geopolitinių priežasčių, galima bandyti jungti pajėgas su Taivanu, kuris drauge su Pietų Korėja šioje srityje turi turbūt didžiausią įdirbį pasaulyje.
Kylanti iš pelenų
Pirmininkės kalba buvo šilta, nukreipta į realias žmonių bėdas. Gražus buvo ir paskutinis štrichas, kai kalbos pabaigoje Ursula von der Leyen pakvietė prisijungti parolimpinę atletę, olimpinių žaidynių aukso medalininkę iš Italijos Beatrice Vio.
Ir tada labai tiksliai apibendrino, kad jos akyse Europa panaši į sportininkę, kuri, nors ir sulaužyta bei traumuota, kyla iš pelenų dėl optimizmo, sunkaus darbo ir užsispyrimo.
