Šiandien kalbėsiu apie tai, kokiu būdu valdoma Europos Sąjungos valstybių ekonomika. Tokią temą pasirinkau, nes, pirma, praėjusią savaitę Europos Komisija paskelbė, jog bus iš dalies keičiama valstybių narių ekonomikų valdysena. Kita vertus, išklausius šį įrašą, galbūt taps aiškesnės ir biudžeto svarstymo Lietuvos Seime peripetijos.
ES vienu metu stipriausias ir silpniausias bruožas yra tas, kad ji jungia 27 labai skirtingas valstybes. Skiriasi jų socialiniai ekonominiai modeliai, kultūrinis mentalitetas, veikimo logika, o galiausiai ir ekonominio ar politinio išsivystymo lygis.
Bendro vardiklio paieškos
Esant tokiam kontekstui labai sudėtinga rasti tokį bendrą vardiklį, kuris leistų daugiau mažiau adekvačiai matyti padėtį, paskirstyti bendrus išteklius ir įvertinti gautus rezultatus.
Pažiūrėkime į kai kuriuos ekonominius rodiklius. Kaip žinia, vertinant valstybių narių ekonominę padėtį, imami valstybės skolos ir biudžeto deficito santykių su BVP rodikliai. ES Sutartyse apibrėžta, jog skolos santykis su valstybės pajamomis negali viršyti 60 proc. Žiūrime, ką turime, — toliau remiuosi 2021 metų vidurio skaičiais.
ES yra valstybių narių, kurių skola viršija 207 proc. nuo BVP. Ką tai reiškia? Labai paprastai kalbant, Graikijos (minėtas skaičius nurodo būtent šios Pietų valstybės padėtį) skola yra daugiau negu du kartus didesnė nei visos toje šalyje per metus sukuriamos pajamos.
Sudėtinga padėtis yra Italijoje (skolos lygis 160 proc.), Portugalijoje (135 proc.), taip pat Ispanijoje (120 proc.).
Nors, primenu, reikalaujama, kad valstybių narių skolos neviršytų 60 proc., ir prisijungdamos prie Sąjungos valstybės narės pasižada, jog laikysis šio reikalavimo, vis dėlto šiemet vidutinis valstybių narių įsiskolinimas sudarė 94 proc. BVP.
Lietuvos padėtis — nebloga
Penkiolikoje valstybių finansų padėtis neatitinka ES tvaraus skolinimosi kriterijų. Tarp tokių valstybių aptinkame net ir ekonomiškai labai pajėgias — Vokietiją (skola sudaro 71 proc. BVP) ar Suomiją (70 proc. BVP).
Lietuvos padėtis — bent kol kas — yra nebloga. Mūsų valstybės skola sudaro apie 47 proc. nuo BVP ir visiškai atitinka nurodytas ES fiskalinės drausmės sąlygas. Tokių šalių Sąjungoje yra dvylika, iš kurių mažiausia Estijos su 17 proc. nuo BVP skola.
Labai dažnai tenka skaityti komentarus, kad Lietuva yra praskolinta. Žinoma, taip dažniausiai kalba viską — nuo vakcinacijos ypatumų iki ekonomikos subtilybių — išmanantys profesoriai su nebaigtu internetiniu aukštuoju. Vis dėlto, žinoma, ir tokio lygio skola turi būti protingai vertinama ir valdoma.
Kad būtų aiškiau, pabandykite pamąstyti apie savo šeimos pajamas. Tarkime, bendros metinės pajamos yra 30 tūkst. eurų, o skola — 14 tūkst. eurų. Ar tai daug? Atsakyti ganėtinai sudėtinga, mat priklauso nuo to, ar užtenka pajamų kitoms būtinoms šeimoms reikmėms.
Atsakingas skolinimasis
Būtent todėl, beje, ir atsakingo skolinimosi taisyklės riboja skolos dydį taip, kad skolos grąžinimui būtų skiriama ne daugiau kaip trečdalis užtikrintų pajamų.
Beje, žodis užtikrintų šiame kontekste labai svarbus: jeigu kartą loterijoje išlošęs didesnę sumą jos pagrindu žmogus bandytų pasiimti paskolą, tai iš ko jis galėtų ją ateityje grąžinti? Vėl bandydamas lošti? Akivaizdu, kad tokios pajamos tikrai negali būti priskirtos stabiliam pajamų srautui.
O dabar vėl grįžkime prie valstybės finansų. Kaip ir šeima, valstybė skolas tvariai gali grąžinti tik iš tų pajamų, kurios pasiekia jos iždą, kitaip sakant, iš biudžeto įplaukų. Jos yra tam tikra dalis nuo visų valstybės pajamų, t. y. šalies BVP.
Kuo didesnė dalis valstybės pajamų pasiekia jos biudžetą, tuo daugiau viešųjų paslaugų — švietimo, mokslo ar sveikatos apsaugos — ji gali finansuoti. Didesnės valstybės pajamos reiškia ir didesnį lankstumą grąžinant skolas. Pavyzdžiui, galima grąžinti skolas nemažinant viešųjų paslaugų apimties, nekarpant socialinių išmokų.
Velkasi uodegoje
Kokia padėtis Europos Sąjungoje dabar ir kur esame mes?
Deja, bet pagal surenkamas lėšas Lietuva velkasi Sąjungos uodegoje. Valstybės paslaugų finansavimui mes skiriame vos trečdalį Lietuvos bendrųjų pajamų, kai Prancūzija, Suomija, Belgija, Vokietija ar Švedija tam atseikėja daugiau nei pusę.
Būtent todėl ir kai kurie strateginiai valstybės plėtros klausimai Lietuvoje iš metų į metus yra užribyje. Tarkime, yra toks Lietuvos ateičiai išskirtinai svarbus dalykas kaip išlaidos tyrimams ir mokslo plėtrai. ES sutarta, jog valstybės narės šiai sričiai turi skirti ne mažiau kaip 3 proc. visų pajamų. Mes, deja, nesugraibome net vieno proc. Tuo tarpu Vokietija, Danija ar Švedija šiai sričiai skiria gerokai per 3 proc.
O kai nefinansuoji mokslo ir deramai nesirūpini švietimu, deja, tenka finansuoti kvailiojančių antivakserių gydymą bei kentėti dėl jų platinamų ne vien ligų, bet ir visokių agresyvių socialinių nesąmonių.
Naujas skolinimosi raundas
Mažesnis valstybės biudžetas, žinoma, reiškia ir tai, jog negalime tikėtis tokio pat lygio gydymo kaip tos šalys, kuriose vieno gyventojo sveikatos apsaugai vertine išraiška skiriama vidutiniškai tris kartus daugiau lėšų nei Lietuvoje.
Iš biudžeto įplaukų grąžinamos ir valstybės skolos. Taigi valstybė nori nenori privalo į biudžetą lėšų surinkti daugiau nei skiria socialinių programų finansavimui. Priešingu atveju — kai valstybės biudžeto pajamos yra mažesnės nei jos išlaidos (arba, kitaip sakant, esant biudžeto deficitui), galams suvesti vėl tenka skolintis. Tik įplaukos, kurios viršija išlaidas (biudžeto perteklius) gali garantuoti daugiau mažiau stabilią valstybės finansų padėtį.
Pandemijos sukelta sveikatos sistemos krizė ir dėl to sustabdytos valstybių ekonomikos labai pagilino biudžetų deficitų lygį. Daugelyje valstybių narių jis šiuo metu artėja prie grėsmingos ribos. Tarkime, Lietuvoje kitais metais numatytas 3,1 proc. biudžeto deficitas. Tai gerokai mažiau nei 2020 metais, kai jis buvo pasiekęs net 7,4 proc., bet vis tiek viršijantis leistiną 3 proc. ribą.
Turime naują skolinimosi raundą.
Išlošė daugiausia
Tiesa, šiame kontekste verta paminėti ir lėšas, kurias ES skiria valstybėms narėms. Dalis žemesnio ekonominio išsivystymo šalių iš Sąjungos programų gauna gerokai daugiau nei įneša.
Tarkime, per 2014-2020 metų finansinį laikotarpį vieno Lietuvos gyventojo metinis įnašas į Sąjungos biudžetą sudarė vidutiniškai 119 eurų. Tuo pat metu tas gyventojas iš Sąjungos gavo 550 eurų.
Taigi vienas įmokėtas euras atnešė beveik 4,5 euro ir su šiuo skaičiumi esame tarp valstybių, kurios išlošė daugiausia.
Iš kur atsiranda pinigų tokioms dosnioms paramos programoms? Dalis valstybių narių sumoka gerokai daugiau nei gauna iš bendro biudžeto.
Tarkime, Vokietijos vieno gyventojo įmoka 294 eurai, o atgal į Vokietiją grįžta 156 eurais mažiau — 138 eurai. Panaši ir Danijos situacija — jos įmoka į ES biudžetą yra 396 eurai, o išmoka — 258 eurai.
Ekonomikos valdysenos peržiūra
Kodėl Europos Komisija dabar pradėjo ekonomikos valdysenos peržiūrą?
2009-2011 metų patirtis parodė, jog esant krizinei situacijai aklas taisyklių laikymasis ir vadinamoji taupymo politika gali duoti daugiau žalos nei naudos, o valstybių ekonomikos paskęsti skolų naštoje.
Tuomet ekonomikai staigiai traukiantis ir mažėjant valstybių įplaukoms, jos buvo verčiamos riboti savo išlaidas ir taikyti vadinamąją stabdančią ekonomikos politiką. Taip valstybės patyrė dvigubą smūgį. Tai, beje, tuomet pajuto ir Lietuvos žmonės.
Jau 2020 metų kovo prasidėjus pandemijai ES elgėsi priešingai: laikinai atšaukė valstybių narių fiskalinės drausmės taisykles ir skolinosi tarptautinėse rinkose, taip visokeriopai paremdama Sąjungos šalių ekonomikas. Valstybės narės buvo raginamos susitelkti ties pandemijos suvaldymu ir pagalbos verslui ir gyventojams programomis nevertinant išlaidų per anksčiau nubrėžtų taisyklių prizmę. Jos skatintos tiek papildomais finansų srautais iš ES išteklių, tiek iš skolų tarptautinėse rinkose.
Sugrįš taisyklės
Dabar padėtis gerėja, tad pradėta kalbėti, jog taisyklės, tiesa, iš dalies pakitusios, sugrįš 2023 metų sausio 1-ąją. Tiesa, kol kas Europos Komisija vengia aiškiau apibrėžti, kokie pokyčiai tikėtini. Laukiama valstybių narių pozicijų ir tikimasi, jog kitų metų pavasarį jau turėsime naujas ekonomikos valdysenos gairės.
Taigi prasideda derybų dėl artėjančių pokyčių laikas. Akivaizdu, kad vėl susidurs taupiųjų, vedamų Austrijos, ir įsiskolinusiųjų Pietų interesai. Rasti bendrą sutarimą gali būti sudėtinga, tad prasideda įdomus derybų laikas, kuris bent jau man dirbančiai Europos Parlamento Ekonomikos ir pinigų politikos komitete žada daug įdomių diskusijų.
