De jure britas, de facto lietuvis

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Šią savaitę vyksta paskutiniai DB rinkimai, kuriuose turiu teisę dalyvauti. Skirtingai nuo lietuvių, Britanijos piliečiai po 15 metų emigracijos praranda savo balso teisę. Kadangi į Lietuvą nuolat gyventi atvykau 2005 metų pradžioje — laiko, kol dar būsiu visateisis britas, lieka nedaug.

Apima keistas jausmas, kai suvoki, jog tavo valstybė tuoj išbrauks tave iš rinkėjų sąrašo. Tai savotiška mirties forma. Jau seniai žinojau, kad ši diena ateina, net žinojau kokią datą ji ateis, o kaip emociškai tam pasiruošti — nežinojau. Dabar, kai ta diena beveik atėjo, esu priblokštas ir man sunku suprasti, kaip interpretuoti savo netikėtą nihilizmą tos vietos, kurioje esu gimęs, atžvilgiu.

Kadaise buvo sakoma, kad saulė niekada nenusileidžia britų imperijoje. Išaugau girdėdamas tokią romantinę propagandą, ir Thatcher laikais, dešimtmetyje, kai imperija jau buvo visiškai prarasta ir net Honkongas paruoštas atiduoti Kinijai, vis tiek su kitais mojavau vėliavomis, kai toli nuo Londono esančioje saloje mes nužudėm Argentinos diktatoriaus šauktinius.

Parodyti pasauliui vidurinį pirštą

Paskutinis tokios liguistos pompastikos performansas įvyko 2016 m. viduryje, kai tie, kurie niekada nekovojo kare, masiškai balsavo už šlovingą, didingą ir karingą Brexitą, už tamsiaodžių kolonijų imigrantų, įskaitant imperijos karių anūkus, deportavimą „namo“, už tai, kad lietuviams būtų panaikinta teisė lieti prakaitą braškių laukuose, už žuvies britiškumą Ispanijos jūroje, galų gale už tai, kad būtų patenkintas futbolo chuligano noras pademonstruoti galią rodant pasauliui vidurinį pirštą, nepaisant rizikos prarasti 5% BVP.

Kaip dainuoja futbolo klubo „Millwall“ sirgaliai — „No one likes us, we don’t care.“

Pripažįstu, kad per pirmą kelionę Lietuvoje man buvo kiek juokinga girdėti, kaip didingais balsais jūs skelbiate apie savo teritorijas, „nusidriekusias nuo Baltijos iki Juodosios jūros“. Dramatiškai stovėjote kaip Vyčio skulptūra, žiūrėjote man į akis ir laukėte aplodismentų dėl tokių pasiekimų. O juk mano protėvių teritorijų driektasi nuo Londono iki Londono per Australiją, tad ką gi, tegalėjau mandagiai britiškai šaltai atsakyti: „Oh, how interesting, that’s a lot of land.“ Dar turėjau dešimtą kartą išgirst, kad jūsų kalba seniausia pasaulyje.

Visi buvote britofilai

Ko negirdėjau, tai to, kad jums nepatinka ir nerūpi Britanija. Atvirkščiai — visi buvote britofilai. Visi labai norėjote parodyti, kaip taisyklingai mokat anglų kalbą, kaip domitės britų kultūra, kaip gerai žinote Monti Paitonus, Bitlus, ir Davidą Bowie. Kai britų elektronikos muzikos atlikėjus pradėjau importuoti į jūsų naktinius klubus — tapau toks populiarus ir žinomas tarp jaunimo, kad galų gale man pavyko laimėti rinkimus. 2788 jūsų su meile balsavote už „tą britąֱ“.

„Everyone liked us. We didn’t care.“

Būtų buvę nesuvokiama, kad dėl vieno referendumo tą statusą yra įmanoma prarasti vos per trejus metus. Kam būtų atėję į galvą, kad vieną vasarą be jokio reikalo balsuosime už pasirengimą savo tarptautinio prestižo laidotuvėms.

Būdamas pirmą savaitę Lietuvoje nežinojau ir to, kad po septynerių metų man tą jūsų tariamai seną kalbą teks bandyti valdyti televizijoje — „Dėmesio centre“ laidoje su Jakilaičiu ir Užkalniu kalbėti apie riaušes mano buvusiame mieste Londone. Nežinojau, kad kandidatuosiu į sostinės Tarybą ir sieksiu legalizuoti maisto furgonų judėjimo laisvę. Tikrai nebūčiau galėjęs prognozuoti ir to, kad paduosiu tą Užkalnį į teismą dėl šmeižto, kad pirksiu butą Marijos žemėje ir kad per savo vestuves dainuosiu Alinos Orlovos dainą apie mėnulį po to, kai susituoksiu Vilniaus miesto savivaldybės metrikacijos skyriaus darbuotojų akivaizdoje.

Ilgiausias bernvakaris istorijoje

Viskas mano gyvenime buvo taip linksmai neprognozuojama (kaip taikliai situaciją apibūdino mano draugas — „ilgiausias bernvakaris istorijoje“), kad biškį nesupratau žingsnis po žingsnio prarandąs savo identitetą. Tiksliau — įgijau lietuviškumą, kuris netikėtai užėmė manyje tą vietą, kurioje anksčiau egzistavo mano tariamai amžinas nepakeičiamas genetiškas britiškumas.

Eini per patikrą oro uoste, paduodi pareigūnui pasą, ant kurio priekinio viršelio yra parašyta UNITED KINGDOM OF GREAT BRITAIN AND NORTHERN IRELAND, o paskutiniame lape —NATIONALITY: BRITISH CITIZEN, ir galvoji, kad dėl šio dokumento vis dar esi britas. Žmonės net kalba apie pasus kaip apie pilietybės pakaitalą — pvz., gavau Italijos pasą“, o ne „tapau Italijos pilietis“.

Pilietybė — tai toks neapčiuopiamas dalykas. Lengviau turėti rankose dokumentą ir galvoti apie tautybę de jure, nes ėmus galvoti apie tautybę de facto — iškart pasidaro neaišku, apie kokius faktus reikia kalbėti. Juk tu myli Davidą Bowie, valgai picą ir atostogauji užsienyje.

Tautybė gali būti skysta

Dar sunkiau yra suvokti savo de facto tautybės trapumą, jei niekada neturėjai progos jos pakeisti. Idėja pakeisti tautybę niekada nebuvo šovusi į galvą. Gyveni visą gyvenimą kaip lietuvis, ir smegenyse tiesiog nėra tokių struktūrų, kurios leistų suprasti, jog tautybė galinti būti skysta. Tau net baisu pagalvoti, kad tautybė gali būti skysta, nesinori apie tai net girdėti, nesinori skaityti šio straipsnio, nes myli savo įsivaizduojamai geležinę tautybę, savo žemę ir kraują, savo tėvų kaimą ir tą graudžiai liūdną kūčių stalą.

Nori aiškiai žinoti, kas tu toks esi. Nenori žinoti, jog egzistuoja galimybė tapti kitokiu, nes tada tektų rinktis iš dviejų. Rinkimasis erzina.

Taigi iki Brexito referendumo nebuvau tikras, kas esu. Prie kūčių stalo niekad nebuvau sėdėjęs, bet, patikėkit manim, myliu baidares, bites ir beržus. Viskas, ką turiu, yra Lietuvoje, įskaitant žmoną ir (inshallah) būsimus savo vaikus. Jie kalbės lietuviškai su draugais. Kokią žemę ginčiau savo krauju, prakaitu ir ašaromis? Jų. Ta prasme mano.

Esu de facto lietuvis, o vis dar de jure britas.

Paskutinis reliktas

Kai pagaliau prarasiu balso teisę —būsiu mažiau de jure britas. Užrašas ant mano paso tada bus paskutinis mano britiškumo teisinis reliktas. To užrašo nebesurasi ant mano širdies — ji plaka Vilniuje, o ne Londone. Net sunku supaisyti, už ką balsuoti Britanijoje, nes ten man viskas svetima, ten nemoku mokesčių ir ten neturėsiu gyventi su savo balso pasekmėmis.

Tiksliau — jau praradau savo balso teisę, nes dar neatėjo mano balsavimo biuletenio paštu. Nebeliko laiko, kad jis būtų atsiųstas. Ta Didžioji Britanija, parlamentų motina ir šlovingoji demokratijos gynėja, net negali rinkimų normaliai surengti — susifakapino ir nedavė man galimybės pabalsuot.

Tik įsivaizduokit. Nebebalsuosiu savo gimtinėje. Viskas. Kai šiandien tai supratau, paskutinė britiškumo lemputė išsijungė mano galvoje.

Štai tokia istorija apie tai, kaip maždaug netyčia tapau de facto lietuviu. Net biškį pasijutau apimtas tautinio pasididžiavimo, kad kalbu ta jūsų (o dabar mūsų) labai sena kalba. Galiu teigti, kad tautybė ir lojalumas vėliavoms tikrai yra skystas daiktas, kad gimimo vieta yra tik vienas dalykas ir kad tai tikrai nėra svarbiausias iš visų identiteto komponentų. Dar galiu teigti, kad naujoji tautybė man yra brangesnė, nes yra susijusi su meile, o ne su gimimo vieta.

Fišenčipsai be acto

Gal ir pasitaikė incidentų ir duobių kelyje, kai kovojau su savim ir nesupratau, ką galvoti apie Lietuvą, gal kažkada kažką ir pasakiau feisbuke, kai giliai abejojau, ar tikrai norėčiau prisijungti prie jūsų de jure. Gal ir nemėgstu cepelinų, gal niekad nebūsiu tautininkas ir nenoriu Vyčio skulptūrų kiekviename kieme, bet žinokit — aš dabar biškį romantiškai žiūriu į Lietuvos trispalvę. Man net pavyko gatvę pavadinti jos vardu.

Esu laimingas dėl to, kad mano penkiolikos metų pereinamasis laikotarpis pasibaigė, kad nebėra vidinių konfliktų ir dabar tiesiog žinau esąs kitos tautybės, tai faktas. BBC man dabar užsienio TV kanalas. Fišenčipsus valgau be acto.

Ar tai praradimas? Na nieko nepraradau, ko reikėjo. Daug gavau, ko neturėjau.

Man lieka tik apgreidinti pasą, tapti de jure lietuviu ir pradėti balsuoti Lietuvoje.

Kas visa tai būtų galėjęs išprognozuoti tą 2004 metų dieną, kai mes kartu stovėjome Katedros aikštėje ir jūs įstojote į Europos Sąjungą?

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą