Apie Brexit‘ą – Jungtinės Karalystės išstojimą iš Europos Sąjungos – prikalbėta ir prirašyta daug, tačiau esminė šio reiškinio problema yra neįvardinta – niekam Brexit‘o nereikia. Tai atrodo labai keista mintis, nes šituo klausimu prilaužyta daug iečių, Britanijoje keitėsi valdžios, skandalas po skandalo, derybos po derybų, bet kaip situacija atrodė iškart po 2016 m. Jungtinės Karalystės narystės Europos Sąjungoje referendumo, taip ji atrodo ir dabar – klampi, tragikomiška stagnacija. Buvęs Graikijos ministras Yanis Varoufakis, važinėdamas po Jungtinę Karalystę ir agituodamas jos rinkėjus pasilikti ES, prognozavo, jog nutarusi išstoti, Anglija kokiam dešimtmečiui strigs ilgose derybose, kurios gali baigtis abipusiai nenaudingomis sąlygomis – sprendžiant iš to, kad jau praėjo treji metai, o JK išstojimas akivaizdžiai – beviltiškai klimpęs, tai gali būti pranašiški žodžiai.
Bet grįžkime prie pirminės tezės: niekam Brexit‘o nereikia – labai drąsūs žodžiai, todėl juos reikėtų pagrįsti. Galima pradėti nuo Brexit‘o referendumo ištakų – tuometinis premjeras Davidas Cameronas, savo konservatorių partijoje turėjo sparną, kuris jam neduodavo ramiai gyventi – tai buvo gana įtakingas torių euroskeptikų sparnas, kurį Cameronui norėjosi nutildyti kartą ir visiems laikams. Europos Sąjunga irgi per smarkiai neprieštaravo, nes tai vis dėlto ne Sovietų Sąjunga su kuria ES bando sutapatinti aršiausi jos kritikai – ten demokratijos ir apsisprendimo teisė vis dar galioja ir Europa galėjo iš to smarkiai išlošti – jei Jungtinė Karalystė būtų nubalsavusi prieš išstojimą – jai būtų reikėję smarkiai nutildyti savo euroskeptišką retoriką, reikalauti gerokai mažiau išimčių ir labiau solidarizuotis su Sąjunga, ypač su jos branduoliu – Vokietija ir Prancūzija, o jeigu anglai būtų nubalsavę teigiamai – irgi ne tokia bėda – taip – Europos Sąjungas biudžetas susitrauks, taip – periferinėms valstybėms gali kilti nepadorių minčių (kad ir Graikijai ar Italijai), bet yra ir pliusų: nebebus Britanijos su savo atskirąja nuomone, o jeigu ją pavyktų rimtai nuskausminti per išstojimo derybas – tai būtų pavyzdys tiems, kas tų nepadorių minčių turėjo.
Žaislais besimėtantis vaikas
Žmonės yra sudėtingos būtybės – jos retai save supranta, todėl norus reiškia labai keistais būdais, tarkime, ant grindų isteriškai klykiantis vaikas gali būti tiesiog alkanas ar pavargęs – jis pats nieko nesupranta kas jam darosi, todėl duoda apie save žinoti per pyktį ir įniršį, lygiai taip pat žmonių grupės gali pasielgti kaip isterikuojantis, žaislais besimėtantis vaikas. Tarkime – po 2009 m. Eurozonos krizės, Pietų Europoje iškilo radikalios kairės partijos – garsiausia iš jų – Graikijos „Syriza“, tos partijos nepateisino lūkesčių ir prasidėjus pabėgėlių krizei, europiečiai metėsi pas radikalią dešinę – Vokietijos „Alternative für Deutschland“ yra kitas ne ką mažiau chrestomatinis pavyzdys – įvairūs statistiniai ir sociologiniai tyrimai sako, jog dažnu atveju vieni ir tie patys žmonės balsavo už radikalią kairę ir radikalią dešinę.
Pirmas klausimas – ar milijonai europiečių serga ūmia šizofrenijos forma – ar jau reikėtų skelbti psichologinės sveikatos krizę Europoje? Antras klausimas, ar tie žmonės, balsavę už radikalią kairę vienuose ir radikalią dešinę kituose rinkimuose, yra tikrai susirūpinę jų siūlomomis ideologijomis? Ar tikrai jie ekonomiką mato kaip klasių kovą tarp darbininkijos ir buržuazinės aristokratijos, ar tikrai jie taip susirūpinę Europos Sąjungos narių suverenitetų ir sienų apsauga, ar etnovalstybėmis? Drįsiu teigti, kad ne – didžioji dalis radikalios kairės ir dešinės ideologijos jiems nerūpi, dažnu atveju jie jos paprasčiausiai nesupranta ir nenori suprasti ir visai gali būti, kad dalis balsavusių už šias politines grupes, nori labai paprastų dalykų: stabilumo, žemų kainų, gausių, gerai apmokamų, ilgalaikių darbo vietų, veikiančios socialinės apsaugos, adekvačios medicinos, gero išsilavinimo savo vaikams ir sočią senatvę užtikrinančios pensijos. Šitie žmonės pernakt netampa marksistais, arba rasistais – tiesiog jie nusivylę savo senuoju politiniu istablišmentu, jie juo nepasitiki ir vienintelė galima protesto forma – nubalsuoti už radikalus, kurie privers isteblišmentą pajusti jų skausmą.
Analogiška situacija galėjo būti ir su Brexit‘u – galbūt daugelis, balsavę „už“, tai darė ne dėl degančio noro atstatyti Jungtinės Karalystės suverenitetą ir ne dėl demokratijos deficito Europos Sąjungoje arba dėl stiprių įsitikinimų migracijos klausimais – galbūt tai buvo desperatiškas protestas ir natūralus noras turėti saugumą, stabilumą, stogą virš galvos, galimybes prasigyventi ir užtikrintesnę ateitį savo vaikams? Galėčiau lažintis, kad jeigu būtų bet koks kitas referendumas – nesvarbu koks, dėl kurio vieno rezultato visam politiniam isteblišmentui iškristų monokliai, – įtariu, kad daugelis britų būtų būtent už jį ir nubalsavę.
Atidarė Pandoros dėžę
Brexit‘as nėra vien tik Jungtinės Karalystės problema – jame dalyvauja ir visa Europos Sąjunga. Koks jos požiūris į šį procesą? Oficiali ES pozicija yra griežta ir gan kategoriška – derybas pradedant nuo pakankamai įžeidžiančių sąlygų: prieš išstodama JK turi sumokėti „skyrybų mokestį“ – tarp 25 ir 40 mlrd. EUR ir įsipareigoti suteikti visą socialinę apsaugą ES piliečiams, gyvenantiems Britanijoje. Tada Europos Sąjunga pagalvos apie derybas dėl naujo Karalystės statuso, kitaip tariant – ES nori, kad anglai turėtų skausmingas skyrybas. Tačiau – neoficiali Sąjungos pozicija paradoksaliai yra labai panaši į Karalystės – atidarė Pandoros dėžę ir nežino ką su ja dabar daryti – norisi ir nepaklusnius anglosaksus nuskriausti, bet ir rimtai susigadinti santykius nevalia – Europos Sąjunga yra didžiausias Britanijos prekybos partneris ir yra daug interesų neprarasti tų šimtų milijonų eurų, kuriuos šalys narės sėkmingai suprekiauja kasmet.
Politinis Černobylis
Europos Sąjunga yra dažnai kaltinama lėtumu – ji per daug nepaslanki ir biurokratinė, bet prireikus judėti greitai, kaip, pavyzdžiui, 2009 m. Eurozonos krizės metu, Sąjunga užsikelia sijoną ir gausiai nudopinguoto sprinterio greičiu lekia spręsti problemų. Jeigu Brexit‘as būtų tikra problema, tikrai keltų rimtą egzistencinį pavojų, ES ir jos institucijos neužtruktų greitai nuplėšti pleistro, o dabar, panašu, jog toks ilgas marinavimas su nesibaigiančiomis derybomis ir terminų pratęsimais yra tai, ko nori abidvi pusės. Politinis Jungtinės Karalystės isteblišmentas (konservatoriai, leiboristai, liberalai demokratai) labai nenori valdyti po Brexit‘o, nes trumpuoju laikotarpiu rinkėjams skaudės, ir tai sumals į šipulius bet kokios partijos reitingus. O kur dar galimos siaubingos, ilgametės problemos dėl Gibraltaro ir Šiaurės Airijos… Europos Sąjunga irgi niekur neskuba – išstojimo iš Sąjungos precedentų knyga yra tuščia, ir ją dar reikės parašyti. Net po kietojo Brexit‘o tektų iš naujo susitarti su Britanija – vėl derybos, vėl kilometrai sutarčių – kam to reikia? Gal tikrai – atidėliokim terminus, praeis penkmetis kitas ir Jungtinė Karalystė persigalvos – nubalsuos naujame referendume ir grįš atgal? Iš strateginės pusės – aš taip ir būčiau pasielgęs – tiek ES, tiek JK vietoje – imituoji audringą veiklą, o iš tikrųjų lauki – gal netyčia viskas savaime išsispręs?
Grynai atmetimo būdu, darosi pakankamai aišku, jog Brexit‘as yra politinis Černobylis, galintis apnuodyti net patį stipriausią ir geriausiai įsitvirtinusį pareigūną – niekas nenori kišti rankų prie atviro reaktoriaus, jo paties jau neatsprogdinsi ir belieka tik užkasti, pamiršti ir tikėtis.
