Autorius Vytautas Juršėnas

Vaikystėje labai anksti mane išmokė skaityti – anksčiau, nei ėmiau lankyti mokyklą. Galbūt tai ir nulėmė, kad labai pamėgau tekstus — neretai labiau nei garsą, ir tikrai daug labiau, nei vaizdo įrašus.

Dar taip palaimingai nutiko, kad mane, nepaisant įvairių, kartais košmariškai tebeatrodančių sunkumų, supo pakankama protingų, šiltų, kūrybingų ir, ačiūdie, šmaikščių žmonių proporcija. Ilgainiui ėmė atrodyti, kad šio to pajėgiau pasisemti iš jų. Paskui daug keliavau, ir, aplankęs kitų mėgstamas vietas, ilgainiui ėmiau įpinti vis daugiau neįprastų krypčių. Apskritai sutikau daug įvairių žmonių, nuolat prisiėjo girdėti priešingas nuomones tuo pačiu klausimu, matyti keisčiausias perspektyvas, ir tai tęsiasi iki šiol, mat vengiu visiškai užsidaryti burbule ir kartu su minia mechaniškai niūniuoti nuspėjamą ir raminamą melodiją, migdančią protą.

Vienos ar kitos doktrinos dominavime (ypač kuo labiau ji kraštutinė — o tokia kiekviena gali tapti — ir tuo mažiau alternatyvų lieka) pirmiausia matau grėsmes, kunkuliuojantį ir visiems grasinantį pakenkti disbalansą, o tikruoju iššūkiu — sunkiuoju, ir todėl dėmesio vertesniu keliu, atrodo harmonijos — jei ne visuotinės, tai kiek išeina, platesnės — paieškos. Tai sunku tuo labiau, jei suvoki, kad tai galbūt tėra miražas — išeitis, kuri ne tik suderintų skirtingų pusių interesus, bet kartu leistų nepataikauti pretenzingiems nusikalbėjimams, žalioms emocijoms ar piktybinėms manipuliacijoms.

Kaip pasiekti ir išlaikyti tokią pusiausvyrą tarp milijonų? Milijardų? Vienu aspektu, reikia pripažinti, Europos Sąjunga, neabejotinai imponuoja. Ji smarkiai prisidėjo baisiausio karo suniokotame žemyne sukurdama erdvę, kurioje daugelis ilgus dešimtmečius buvo apsaugoti nuo karo, aukšto nusikalstamumo lygio, turėjo geras socialines garantijas, bet kartu, kaip individai, ir laisvę išvykti kitur, jei nepatinka. Ir visam tam neprireikė aktyvaus represinio aparato. Kaip ir visiems rūpi, kokia linkme ji pasuks, ir kaip ir visiems, matosi įvairios ateities rizikos. Nenoriu laivo, pernelyg svyrančio į bet kurią pusę

Ieškant tokių formulių ar algoritmų, kartais ima atrodyti, kad jų tiesiog nėra. Arba galbūt tai — ne žmogaus proto, o supergalingo procesoriaus pajėgumams. Vis dėlto galima pradėti nuo tam tikrų principų — visada pirmiau siūlyti dialogą, jei kita pusė jo nori ir yra jam pajėgi. Jei ne, nešvaistyti vienas kito laiko. Į geranoriškumą visada atsakyti geranoriškumu. Apibendrinti padėtį kiek išeina sąžiningiau — ieškoti ne priešų, o tiesos. Pripažinti klaidas, o dideles, žinoma, vengti daryti.