Vytautas Juršėnas
Šiemet pasaulį apsėdusio koronaviruso poveikis, regėtųs, išanalizuotas jau „skersai išilgai“: grėsmės sveikatai; poveikis ekonomikai ir ypač su turizmu susijusioms sritims; gyventojų nerimas dėl pajamų šaltinių ir chaosas atostogų planuose; nuotolinio darbo, mokymo bei paslaugų teikimo spindesys ir skurdas; diskomfortas dėl apsaugos priemonių; skirtingo greičio ir intensyvumo valstybių reakcija; rungtyniavimas dėl pirmosios vakcinos ir spėlionės kada gi, viruso bangų kone totalizatoriai; galų gale įvairių šalių valdančiųjų ar opozicijų bandymai panaudoti krizę politiniais tikslais.
Didele dalimi atvejų rimtieji klausimai remiasi į ekonomiką: kiek verslų žlugs ir kada jie atsigaus? Kiek kuri valstybė bus priversta skolintis? Kokios bus sveikatos apsaugos išlaidos? Kiek darbo jėgos bus atleista ir atsidurs skurde? Kiek finansiškai nukentės vidutinis gyventojas ar namų ūkis, susidūręs su pabrangusiais produktais, kaukėmis ar saviizoliacijos reikalavimais, ar niekaip neatgaunąs pinigų už jau apmokėtas, bet neįvyksiančias keliones?
Konkrečios pasekmės sunkiai išmatuojamos
Tačiau ne viskas yra lengvai išmatuojama — skaičiais neįtvirtintas, bet labai konkrečias pasekmes pajuto su vaikais namie priversti nuotoliniu būdu dirbantieji, priverstinio uždaresnio gyvenimo poveikį savijautai pastebi psichologai, apie kavines, nelabai norinčias priimti rizikos grupei priklausančių žmonių, pasisakė net ir politikai.
Dėl viso to ir dar dėl nepaminėtų dalykų diskutuojama bei juokaujama socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje.
Kartais net išdavos gali būti iškalbingos — kaip kad karantino metu pažintinius takus užmiesty apgulę gyventojai. Tebekunkuliuojant (ir nė nesiruošiant nustoti) viruso užvirtai košei, kai kurie ima su viskuo susigyventi.
Virusas žmonių bent jau nebepagaus netikėtai, visi jau išsiugdė įpročius, tegu ir niurzgėdami, rizikai mažinti, persvarstė savo išlaidas ir prioritetus, susitaikė su būtinybe pagyventi sėsliau ir susikūrė naują, tegu ir laikiną status quo.
Nuošalin nustumta žmonių grupę.
Ekonominiai matai ir grįžtantis paprastumas nuošalin nustūmė vieną, po visą pasaulį pabirusią žmonių grupę.
Jai priklausantys žmonės susidūrė su tais pačiais koronaviruso dūriais kaip ir visi likusieji, tačiau juos dar gniaužia kita, formulėms bei rodikliams dar labiau nepasiduodanti, ilgainiui tik vis skausmingesne tampanti problema.
Tai turintieji širdies draugą(-ę) (taip turbūt tinkamiausia versti internete šiam kontekste plintantį terminą „sweetheart“) užsienyje.
Asmeninis ryšys nėra dalykinis — mokslas ar profesionali veikla; tai nėra ir kraujo ryšys, kuris sudarytų prielaidas tikėtis susijungti kaip šeimai.
Jei jis nebuvo suspėtas įtvirtinti tinkamu dokumentu, institucijų akyse tokių dviejų žmonių ničniekas nesieja ir teisinio pagrindo jiems susitikti vienoje šalyje gali ir neatsirasti, o jį įtvirtinti, jei susitikti nepavyksta, švelniai tariant, sudėtinga. Greičiausiai nuo šios bėdos nukentėję žmonės niekada nebepriklausys tam jaunimui, kuris apie santuokos sudarymą mėgsta klausti: „O ką tas popieriaus turėjimas keičia?“
Aiškesnės informacijos nepateikta
Kokia padėtis šiuo klausimu Lietuvoje? Reikalavimai atvykstantiems iš konkrečių šalių (saviizoliacija, testavimas), kaip žinome, nuolat atnaujinami atsižvelgiant į jų epidemiologinę padėtį.
Tačiau galima apibendrinti, jog bendrų taisyklių su Šengeno erdve besilaikanti Lietuva ilgą laiką lengviau įsileido asmenis iš šios erdvės bei ES narių, taip pat nuo jų vis dar iki galo neatlipusios Jungtinės Karalystės, nei iš trečiųjų valstybių — jei šios valstybės nepriklausė siauram ES lygmeniu nustatytam mažiau rizikingų trečiųjų valstybių sąrašui.
Tai motyvuota ir nepasitikėjimu testais jose. Išimties tvarka, esant tam tikram pagrindui, tokiam kaip darbas, galima įsileisti užsienietį iš bet kurios valstybės, tačiau tada paprastai vis tiek galioja saviizoliacijos, testavimosi reikalavimai.
Taip pat Lietuva savo reikalavimus atvykstantiems derino su Latvija ir Estija — tai, iki pat pastarųjų savaičių leido turėti bendrą kelionių erdvę Baltijos šalyse. Vis dėlto paskutiniu metu šoktelėjęs koronaviruso atvejų rodiklis Lietuvoje ir Estijoje šią erdvę faktiškai sudraskė.
Kitos ES/Šengeno narės patekimą į savo teritorijas pandemijos laikotarpiu reguliuoja savaip — ir tai yra viena priežasčių ES bandymui restauruoti krizės paveiktą Šengeno laisvą judėjimą: ir birželio mėn. iniciatyva „Re-open EU“, skirta dalintis informacija apie apribojimus kitose šalyse, ir rugsėjo mėn. Europos Komisijos pasiūlymu Tarybai dėl vieningesnių kriterijų aiškesnės informacijos ir spalvinio rizikingų vietų žemėlapio ES viduje nepateikė (tolimesni sprendimai, sprendžiant iš turimos informacijos, numatomi spalio vidury).
Formalumai užtruko 11 mėnesių
Tai leidžia vertinti, jog didžiausi keblumai šioje erdvėje kyla susitikti poroms, vienas iš kurių nėra nei ES/Šengeno šalies pilietis, nei gyventojas.
Daugiatautės poros ir taip būna pasirinkusios sudėtingesnį kelią į buvimą kartu nei vienatautės, o kai kuriais atvejais procedūros būna itin komplikuotos.
Šių eilučių autoriui yra tekę gurkšnoti arbatą su kroatu, dar prieš koronavirusą vedusiu iranietę. Visi būtini formalumai Irane, kur jis legaliai dirbo, gyveno, mokėjo kalbą, aktyviai aiškinosi procedūras, institucijų pakviestas, prisistatydavo nedelsdamas, ir galėjo pasikliauti nuolatine merginos šeimos parama, užtruko… 11 mėnesių.
Poroms, gyvenančioms skirtingose šalyse, šis procesas ir taip gali atrodyti it kopimas į statų kalną — o dabar dar prisidėjo koronaviruso lavina.
Nebeišduodamos vizos, saviizoliacijos nuvykstant ar grįžtant poreikis, smarkiai sumenkusi bei pabrangusi skrydžių pasiūla ir apskritai neaiškumas, ar įvyks kelionė (atsiradę „fiktyvūs skrydžiai“, į kuriuos bilietai pardavinėjami įprastai, bet kuriems yra mažai tikimybės įvykti, nes jie vis dar neorganizuojami; pinigai ilgainiui grąžinami, bet iki tol jie patogiai palaiko avialinijų gyvastį), itin apsunkina galimybes pasimatyti, o tai savo ruožtu kelia pavojų santykiams apskritai.
Virtualaus bendravimo neišbaigtumas
Prieš kelerius metus rodytas ispanų filmas „10 000 km“ apie nuotolinių santykių sunkumus (dar kitaip parodantis virtualaus bendravimo neišbaigtumą, yra amerikietiškas „Her“) dabar jau paliktų visai kitokį jausmą.
Augusiems ankstyvų mobiliųjų pažinčių ir interneto pokalbių (IRC) eroje turėtų būti puikiai pažįstamas jausmas kitam šalies gale susiradus simpatiją ir neturint kaip pasimatyti ilgus mėnesius.
Dabar su tuo pačiu susiduria daugybė dirbančių, keliones įperkančių ir, leisiu sau preziumuoti, perspektyvesnes, nei paauglių, simpatijas pajutusių suaugusių žmonių visame pasaulyje. Ypač į neviltį juos varo nežinia, kada ši padėtis pasibaigs. Padėties negerina tai, kad negalima ir apsikeisti dovanom. Į daugybę šalių siuntinių laikinai nesiunčia ir Lietuvos paštas.
Meilė nėra tiesiog turizmas
Būtent tokių viso pasaulio porų siekiams remti skirta iniciatyva #Loveisnottourism (Meilė nėra turizmas).
Jai sukurtoje interneto svetainėje pabrėžiama, kad siekis priverti sienas ir sustabdyti turizmą koronaviruso akivaizdoje yra visiškai suprantamas. Vis dėlto meilė, teigia įkūrėjai, nėra tiesiog turizmas.
Tai yra šių suvaržymų paliestų mylimųjų psichinės sveikatos ir apskritai jų ateities klausimas. Svetainėje kaupiamos naujienos apie šalis, kurios jau imasi tam tikrų sprendimų padėti šioms poroms, taip pat skelbiamos peticijos įvairių šalių, ypač ES ir JAV valdžioms (skirtoji Lietuvai; skirtoji ES) ir nuorodos į uždaras feisbuko grupes, kur bendraujama tarpusavyje.
Prisijungęs prie šių grupių susiduriu su didžiuliu naujienų srautu — žmonės, įvardindami jiems aktualias šalis klausinėja apie įvairius apribojimus, dalinasi sėkmės istorijom ir savo, jau laimingų, nuotraukom, straipsniais apie naujienas.
Kiti guodžiasi, kas kiek mėnesių jau nesimatė – dažnai paskutinis susitikimas buvo dar pernai. Diskutuojama, ar šis priverstinis buvimas laikytinas tikru santykių tvirtumo išbandymu, ar vis dėlto tai dirbtinė, nenatūraliai sunki kliūtis.
Atmosfera širdinga it Laisvės kelyje
Informacijos ir nuomonių toks brūzgynas, kad pasigirsta prašymų nedėti klaidinančių žinių iš nepatikrintų šaltinių; tačiau apskritai atmosfera širdinga ir vieninga it Laisvės kelyje — kas atėjo, žino, ko atėjo, ir žino, kas juos vienija.
Galva prisipildo visokių detalyčių, pavyzdžiui, kad Filipinuose ir Australijoje sunkumų kelia dar ir tai, kad patiems piliečiams neleidžiama išvykti, nebent jie legaliai gyvena užsieny.
JAV, neskaitant išimčių, neleidžiančios atvykti europiečiams, bet jei dvi savaites pakiurksoma tarpinėj šaly, tokioj kaip Meksika, tada — prašom.
Iš atskirų smulkmenų bandoma įžvelgti guodžiančių ženklų. ES pranešimas apie susitarimą su JAV dėl tarifų — vienas iš tokių. „Trumpas, paklaustas apie atvykimo draudimus europiečiams, sakė, kad Europa su juo negera prekybos klausimais. Gal dabar kas keisis?“
Tai šen tai ten pagiriamos Kroatija, Albanija ir Turkija, kaip suteikiančios priebėgą bent kai kuriems, norintiems susitikti.
Netrukus suvokiu, kad net ir tarp šių porų yra kam dar sunkiau nei kitiems. Šit vienam klausime domimasi kaip parsikviesti vaikiną iš islamiškos šalies Italijon. „O negalvojot susituokti jo šalyje?“ — klausiu.
„Dažnai musulmonams daug paprasčiau savo šaly vesti užsienietes, nei musulmonėms ištekėti už užsieniečio“. „Negalim“, – atsako man: „Mes abu vaikinai“.
Užkrato atvejų pagausėjimo grėsmė
Kitas pavyzdys — Lietuvoje nuskambėjęs atvejis, kai valstybės institucijos padėjo įveikti sunkumus egiptiečiui tėvui, ketinančiam atvykti į draugės lietuvės gimdymą. Šiai porai, panašu, pasisekė daug labiau, nei The Washington Post aprašytai, be mylimojo airio priverstai gimdyti teksasietei, bei turbūt daugybei kitų nėščiųjų ir jų partnerių visame pasaulyje.
Norėdami padėti koronaviruso skiriamiesiems, neišvengiamai susidursime su klausimu: o kokios galimos neigiamos pasekmės?
Įvežtinių užkrato atvejų pagausėjimo grėsmė ypač aktuali prasidėjus rudens sezonui.
Ar ji suvaldoma, nepajėgsime atsakyti be medikų (taip pat ir valstybės institucijų, disponuojančių svarbia informacija apie turimus resursus), tačiau galima spėti, kad, užtikrinus griežtą testavimą prieš atvykstant ir/ar atvykus, galbūt — privalomą saviizoliaciją ir nustatant griežtą atsakomybę už pažeidimus atvykusiems šiuo pagrindu, problemą būtų galima minimizuoti — tai jau taikoma daugybės asmenų grupių atžvilgiu.
Galima būtų panaudoti ir technologinius sprendimus — kad ir telefono programėles kaip Pietų Korėjoje. Trokštančios ne tik šiaip susitikti, bet gal ir žengti tolimesnį žingsnį būti kartu, ilgai nesimačiusios ir desperatiškai besijutusios poros, ko gero, būtų pakankamai motyvuotos neprarasti geranoriškai joms suteiktos galimybės ir drausmingai laikytųsi nurodymų — kitaip nei galbūt pasiausti ir atsipalaiduoti atvykstantys turistai.
Tikėtina, kad tiems, kas rimtai ketina būti kartu, mokestis už būtinas koronaviruso prevencijos priemones taip pat nebūtų didelė kliūtis.
Suteikta teisė susitikti būtų didelė pagalba tokioms poroms, ypač jei reikia atlikti dar ir įprastines vizų gavimo procedūras bei kaip nors susirasti tinkamą skrydį susitraukusioj rinkoj.
Nuogąstavimai dėl nelegalios imigracijos
Antrąją riziką – nelegalią imigraciją, kuri galėtų būti dangstoma fiktyviais asmeniniais santykiais, ko gero, spręsti šiek tiek sudėtingiau. Valstybės, kurios pirmosios ėmėsi priimti nesusituokusius porų širdies draugus, kol kas taiko skirtingus kriterijus.
Vokietija reikalauja kvietimo, asmens dokumento, formalios bendros deklaracijos apie santykių egzistavimą ir kitų įrodymų, kad žmonės turėjo šį tą bendro (panašūs kelionių štampai pase ar bendros nuotraukos).
Internete besireiškiančių porų nusivylimui ji kelia ir reikalavimą, kad pora būtų susipažinusi Vokietijoje arba bendrai gyvenusi užsienyje.
Norvegija taip pat prašo formaliai deklaruoti santykius, kurie turi būti trukę bent 9 mėnesius, o pora — bent sykį susitikusi gyvai.
Švedija, regis, leidžia atvykti su sąlyga, kad atvykstama susituokti arba pradėti partnerystę, jei nuotraukomis ar kitaip įrodoma, kad santykiai rimti ir kad bendrauta gyvai.
Čekija įsileidžia partnerius iš tų šalių, kurioms nereikia vizų, pavyzdžiui, amerikiečius.
Savi kriterijai
Savus kriterijus taiko iš viso 12 ES/Šengeno šalių: Danija (prieš kelis mėnesius atrodo dar buvus vienintele), Islandija, Nyderlandai, Austrija, Šveicarija, Suomija, Prancūzija, Ispanija — šiuo klausimu, panašu, jos yra aktyviausios šalys (paminėtina, kad jos dažnai lyderiauja ir kitais pasaulyje vertinamais rodikliais).
Iš kaimyninės Latvijos, iš tiesų puikiai besitvarkančios su koronavirusu, buvo pasigirdę abejonių, bet vėliau ir žinių, kad atskiroms poroms jau padėta bei papildomai ieškoma galimybių padėti kitoms.
Estija klausimo nekomentavo, o Lietuvos užsienio reikalų ministerija atsakė, kad sprendimais turi būti atsižvelgiama ir į kitų socialinių grupių interesus išsaugoti sveikatą.
Kai kuriais atvejais Vyriausybė leido atvykti susituokti su lietuviais, pvz. baltarusei, ukrainiečiui, irakiečiui, tačiau atvykimo šiuo tikslu tvarka dar nėra apibrėžta.
Partijų programos porų temos neliečia
Nors ši galimybė visų problemų net ir planuojančioms tuoktis poroms neišspręstų (galbūt atvykstantis partneris (-ė) dar nėra buvęs savo širdies draugo (-ės) šalyje ir norėtų ją išvysti prieš priimdamas galutinį sprendimą), tačiau ji būtų svarbus žingsnis joms palankia linkme.
O ką mano kandidatai artėjant Seimo rinkimams? Greitu žvilgsniu permetęs girdimiausių partijų programas neaptikau, kad ši tema būtų paliesta – tačiau tai ir nenustebino.
Lyginant su daugybe kitų problemų, ši gali atrodyti smulkoka, su laiku išsispręsianti savaime ir nežinia ar atnešianti daug balsų. Kita vertus, tas smulkumas galbūt reikštų, jog užtenka, kad dėmesį atkreiptų ir veiklos imtųsi bent pavienis išrinktas kandidatas.
Laukia europinio lygmens sprendimų
Vis dėlto daugelis europiečių ir jų širdies draugų laukia europinio lygmens sprendimų — tikėtina ir ne tik jie.
ES sukurti bei išviešinti standartai įvairiose srityse neretai būna laikomi kokybiškais ir panaudojami kaip pagrindas daugybėje pasaulio šalių.
2020 m. vasarą apie poreikį apibrėžti tokią galimybę poroms ėmė šnekėti ir Europos Komisijos atstovai , paragindami valstybes nares ir tviteryje.
Pirmųjų žingsnių ėmėsi ES šiuo metu pirmininkaujanti Vokietija, nuomonę išsakė ir europarlamentarai: austras Andreas Schiederis (Socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcija, S&D) kreipėsi į Austrijos valdžios atstovus, o vokietis Moritzas Körneris (frakcija „Atnaujinkime Europą“) — raštu į prezidentą Gitaną Nausėdą.
Papildomo dėmesio šiam klausimui galbūt galima tikėtis vėliau rudenį, nors jis lieka sudėtingas, atvejų skaičiui augant visame žemyne.
Svajonės apie virtualų Las Vegasą
Žinoma, pasitelkus fantaziją įmanoma rasti ir daugiau išeičių — viso pasaulio mastu.
Menkai naudojamos, atokiai sutelktos infrastruktūros turinčios valstybės galėtų skirti izoliuotą plotą atvykti, susituokti ir pabūti kartu norintiems, kurių niekas kitas neįsileidžia.
Internete galėtų įsikurti virtualus Las Vegasas, kur, naudodamiesi elektroninėmis identifikacijos priemonėmis bei abiejų šalių kompetentingų institucijų liudijimais, asmenys susituoktų nuotoliniu būdu ir taip įgytų teisę kreiptis dėl šeimos susijungimo.
Svajoti galima daug — tačiau ir svajonėse pasidaro trošku, jei joms tenka ištisus mėnesius pavaduoti realybę.
Papildymas: 2020 m. spalio 30 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-334 (2.8 papunktis) leista dėl santuokos įregistravimo kreiptis ir nuotoliniu būdu (registruotu paštu, per kurjerį, arba elektroninio ryšio priemonėmis).
