Autorius Tadas Alčauskas

Tadas Alčauskas

„Nesulauksi, pupuliuk iš mižnių kartos“, - šitaip į mano pasiūlymą paskaityti knygų atsakė viena moterėlė, kuri išvadino publicistikos apdovanojimu įvertintą mano straipsnį apie biochemines bei neurologines savižudybių priežastis nesąmonėmis. Prie šitokių epitetų jau gerokai pripratau – esu Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentas ir prakaitu nuklotu keliu po truputį žengiu infekcinių ligų gydytojo pašaukimo link. Mikrobiologija – tai mano tobuliausias desertas, į kurį sutelpa saldūs mokymosi kristalai, kartūs susidūrimai su krauju kosinčiais pacientais ir sūrūs, bet kartu ir haliucinogeninių savybių turintys apsikoliojimai su supermamytėmis, kiguoliais bei kepeniais.

Tačiau tai tik interesų sritis, apimanti materialiojo pasaulio tyrinėjimą. Straipsnį apie savižudybės paminėjau ne be reikalo – nuo pat to momento, kai suvokiau esąs atskiras sąmoningas individas, mane pradėjo dominti ir psichologinės vienatvės bei savivertės praradimo problemos. Šitokio domesio vedinam, man teko pabūti ir psichosocialinę pagalbą senyviems žmonėms teikiančiu Lietuvos Raudonojo Kryžiaus nariu, ir savo gimtojo Plungės miesto ligoninės slaugos skyriaus savanorių kuratoriumi. Matyt, taip pasisukęs sąlyginai neilgas mano gyvenimo kelias su kolegomis kartu privertė įkurti ir tinklaraštį „Prieplaukos“, kuriame publikuoju ne tiek su biologiniu, kiek su psichologiniu pasauliu susijusius straipsnius. Tačiau grynai empirizmu dvelkiančių mano mokslo populiarinimo rašliavų galima išvysti irgi nemažai: apie medicinos aktualijas esu rašęs tiek į elektroninius, tiek į popierinius dienraščius. Švedijos ambasada už mano publicistinius pašūkavimus apie ekologiją kažkada netgi įteikė man premiją. Dydžio neatskleisiu.

O iš prigimties šiaip esu muzikantas ir katalikas. Tik šių dviejų dedamųjų pagalba esu ir, manau, dar pakankamai ilgai būsiu sveiko proto – gyvenimas yra gražus, nepaisant to, ar naktimis ašaromis lyja, ar kepeniai į eketes įšokę vilko staugsmu paklydusias sielas gąsdina...