Ar tikrai moterų teisės menkina vyrus? (1)

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Šią savaitę Europos Parlamentas jau penktą kartą nuo tada, kai 2017 metais Europos Sąjunga pasirašė Stambulo konvenciją kalba apie tai, kaip sekasi įgyvendinti dokumento nuostatas šalyse narėse. Pirmadienį vakare šis klausimas buvo aptartas plenarinio posėdžio metu, o ketvirtadienį bus balsuojama dėl rezoliucijos, kurioje yra įvertinamas Stambulo konvencijos veikimas Europos Sąjungoje ir kitos priemonės, kurios padėtų mažinti smurtą prieš moteris. 

Lietuva, deja, yra tarp tų valstybių, kur smurtas prieš moteris labai paplitęs. Statistika rodo, jog kas trečia moteris mūsų šalyje patiria įvairių formų ir įvairių lygių smurtą šeimoje. Vien pastaraisiais metais policija gavo 47 tūkst. pranešimų apie smurtą šeimoje, o per paskutinius penkerius metus Lietuvoje 42 moterys buvo nužudytos savo partnerio – sutuoktinio, sugyventinio, širdies draugo. Policijos teigimu, 80 proc. nukentėjusių tokiais atvejais yra moterys. Ypač baisu tai, jog plačiai paplitusi nuomonė, jog dėl smurto kaltos pačios moterys. 

Lietuva yra pasirašiusi Stambulo konvenciją, tačiau jos kol kas neratifikavo. Bendrai imant, visos Europos Sąjungos šalys narės šį dokumentą yra pasirašiusios, o ratifikavo 21. Tarp šios neratifikavusių mažumos ir Lietuva. 

Kodėl taip atsitiko, priežasčių daug ir labai įvairių, vis dėlto esminė, manyčiau, ta, kad Stambulo konvencijos klausimas Lietuvoje seniai virto visiškai su jos turinių nesusijusių dalykų svarstymų. 

Pirma, Lietuvos politikai bendrai neturi įgūdžio, o dažnai ir laiko, perskaityti net tuos įstatymus, kurie visuomenėje kelia rimtas diskusijas. Vienas tikrai rimtas politikas man privačiame pokalbyje (tad leisiu sau neminėti jo pavardės) neseniai aiškino, kad jis anksčiau buvo kategoriškai nusiteikęs prieš Stambulo konvenciją, nes „na ką ten kalbėti apie tuos feministinius reikalus“. Tiesa, po to jis pripažino, kad vėliau, jau perskaitęs dokumentą, jis jame neradęs tų dalykų, kuriuos ten aptinka dalis agresyvių kritikų. Ir, pasak jo, tada jau diskusijos turėtų suktis apie angliško žodžio gender vertimą. Tas politikas tikrai labai gražiai paaiškino, jog dokumento esmė ta, jog smurtas prieš moteris neleistinas net ten ir net tokia forma, kokia jis toje visuomenėje yra istoriškai ar/ir dėl religinių priežasčių nusistovėjęs. 

Antra, atgyjantis nepritarimas moterų lygybės ir jų teisių klausimams sietinas ir su, manyčiau, itin primityviai suvokiama katalikybe, kai krikščionybės meilės dvasia pakeičiama klerikaliniu ritualiniu mąstymu, tiesą sakant, išplaunančiu patį tikėjimo pamatą ir taip darančiu didelę žalą pačiai Lietuvos Katalikų Bažnyčiai.

Ne kartą esu viešai deklaravusi, kad esu praktikuojanti katalikė, daugybę kartų esu mąsčiusi apie savo tikėjimo ištakas, galią, moralines dilemas, turiu profesinį religijos mokslų laipsnį, ir būtent todėl man absoliučiai nepriimtina palaipsniui Lietuvoje įsigalinti vienos minties diktatūra, kai rimtas ir atsakingas krikščionio moralinių dilemų aptarimas vis dažniau pakeičiamas kai kurių asmenų agresyvokai pasisavinama teise spręsti už visus tikinčius žmones, savo įsitikinimus pateikiant kaip galutinį Dievo žodį.

Popiežius Pranciškus prieš kelerius metus Kolumbijos mieste Kartachenoje kalbėdamas su jėzuitais aiškino, kad jam nepriimtina filosofija, kuri atsiranda laboratorijoje; jis esąs už filosofiją, „kuri prasideda gyvenime, pokalbyje su realybe“. 

Dar aiškiau kalbėjo popiežius emeritas Benediktas XVI: „Tikėjimas yra ne idėja, o gyvenimas.“ Ir kaip puikai žino net šeimų nesukūrę kunigai, kasdien išklausantys šimtus išpažinčių, realaus gyvenimo į schemas nepatalpinsi, o daugelio moterų gyvenimas Lietuvoje yra žiaurus ir todėl, kad jos moterys.

Faktai, nors jų nenori matyti daugelis agresyvių klerikalų (neabejoju jų tikėjimu, bet labai abejoju jų gebėjimu reflektuoti savo kalbėjimą ir fariziejišką laikyseną), rodo, jog tas smurtas labai paplitęs ir Lietuvoje ir net tarp žmonių, kurie, viešai deklaruodami esantys tikintys, išgėrę muša savo žmoną ir dukrą vienuolę. 

Tad netenka stebėtis, jog Lietuvoje viešumoje kalbant apie moterų teisių klausimus remiamasi itin konservatyvia samprata, kuri yra nutolusi ir nuo paskutiniųjų Bažnyčios dokumentų, tarkime, šeimos klausimams tiesiogiai skirto 2016 metų apaštališkojo paraginimo „Amoris laetitia“, ir gilėjančios pagarbos gailestingumo doktrinai. Čia jau susiduriame su pasekme itin dogmatiško, kažkokio tautiškai primityvaus katalikybės matymo, kuris proteguojamas Lietuvoje. Apgailėtina, jog net jaunos kartos kunigais papildyta Lietuvos bažnyčia nesugeba megzti gyvo dialogo su jaunimu ir protingiau mąstančiais vyresniais žmonėmis, savo kalbomis neretai Bažnyčią paversdama ne gyvenimo keliu, o mirusių dogmų rinkiniu. 

Šiuo atveju telieka paraginti Lietuvos bažnyčią girdėti Bažnyčią, kuri sako: „Kai kas mano, jog daugelis dabartinių problemų kyla iš moters emancipacijos. Tačiau net šis argumentas yra negaliojantis, „jis apgaulingas, jis nėra teisingas! Tai — vyriškasis mačizmas“ (Amoris Laetitia“, 54).

Trečia, labai primityvų ir nereflektyvų kalbėjimą Lietuvoje itin dažnai kartoja ir žmonės, besijaučiantys galį spręsti klausimus, kurių iš esmės nei suvokti geba, nei yra rimčiau su jais susipažinę, tik todėl, kad jiems taip kalbėti leidžia jų, kaip jie mano, statusas. Klasikinis tokio kalbėjimo apie moterų teises pavyzdys yra prieš kelias dienas Dianos Nausėdienės „Delfi“ duotas interviu. 

Atsakydama į klausimą, apie „moterų problematiką“, prezidentienė kalba apie … vyrų kančias modernioje Lietuvoje.

Interviu pradžioje prezidento žmona paskelbia bent jau teisiškai labai abejotiną tezę, kad jos pareigos Lietuvoje „statuso prasme“ yra „vienas svarbiausių“, „vienas aukščiausių vaidmenų, kuris įpareigoja“. Nors šiuo atveju akivaizdžiai supainiotas įpareigojimas ir įsipareigojimas, bet grįžkime prie turinio. Tai kam gi kalbant apie „moterų problematiką“ įsipareigoja D. Nausėdienė? 

Pasak jos, „smurtas prieš moteris tėra dalis, nes kenčia ir vyrai“, kurie „susiduria su didžiulėmis problemomis, „labai daug vyrų pasitraukia iš gyvenimo“, „statistika rodo, kad jauni darbingo amžiaus vyrai pasitraukia iš gyvenimo.“ 

Atsakymas taip nutolęs nuo klausimo, kad telieka sakyti, jog D. Nausėdienė konkrečiu atveju demonstruoja arba negebėjimą suvokti, ko klausiama, ir logikos stygių, arba — ir tai blogiau — pritarimą Lietuvoje aiškiai vyraujančiai mačizmo ideologijai. Prisiminus, kaip nuolankiai šydu apgaubtą galvą šį moteris lenkė prieš popiežių Pranciškų, taigi įtariant, jog D. Nausėdienė yra praktikuojanti katalikė, telieka palinkėti nuo formos ir esą tinkamų aprėdų eiti esmės ir širdies link bei pradėti rimtai skaityti Bažnyčios dokumentus bei mąstyti, o ne pamokslauti. 

Labai keistas ir kitas D. Nausėdienės pakartotas argumentas, kuriuo bandoma pakeisti svarstomą smurto prieš moteris klausimą. Prezidento žmona sutinka, kad „moterims pagalbos tikrai reikia, ypač svarbu, kad moteris neiškristų iš darbo rinkos.“ Toks iš esmės priešingas Bažnyčios mokymui techninis klausimo matymas pakartojamas ir tada, kai moterų problemų sprendimas sutraukiamas iki ekonomikos, aiškinant, jog „matyčiau šitų problemų sprendimą ne kaip akcentą į lytis, bet kaip į ekonominių ir kitų konkrečių problemų, liečiančių tiek vyrus, tiek moteris, tiek piliečius apskritai, sprendimą.“ Bažnyčios atsakas būtų meilės, o ne ekonomikos dalykas. 

Žinoma, pirmosios žmonos, kad ir kuo ji pati save laikytų, nuomonė demokratinėje respublikoje nėra pats svarbiausias dalykas, ypač, kai ta ponia nėra žinoma klausimo ekspertė, tačiau ji čia paminėta todėl, kad iš esmės absoliučiai tiksliai kartoja plačiai paplitusius argumentus, kuriais klausimo sprendimas perkeliamas į galimybę jo nespręsti. O tai nedaro garbės jau pačiai institucijai. 

Prieš imdamasi plačiau aprašyti pirmadienio diskusijų šiuo klausimu Europos Parlamente eigą, dar kartą pakartosiu savo 2017 metų lapkričio 21 dienos kalbą, pasakytą Briuselyje, kai kartu su kitų 15 Europos Sąjungos valstybių ir Norvegijos parlamentarais dalyvavau tarpparlamentiniame renginyje „Stambulo konvencija: kovojant su smurtu prieš moteris nacionaliniu ir ES lygiu“. 

Pridedu savo kalbos vertimą iš anglų kalbos:

„Stambulo konvencijos klausimas yra gana kontraversiškas, nes veikia intensyvus lobizmas, nukreiptas prieš konvencijos priėmimą. Daugiausiai ginčų sukelia kai kurios laisvai interpretuojamos konvencijos sąvokos, pvz. socialinės lyties sąvoka, kuri yra kai kurių grupių suvokiama kaip prieštaraujanti krikščioniškoms vertybėms. Dėl panašių priežasčių tie patys asmenys priešinasi ir lytinio švietimo įvedimui Lietuvos mokyklose, jei pamokose būtų kalbama apie lytiškumo įvairovę.

Šios kontraversijos atsispindi ir diskusijose Lietuvos Parlamente. Asmeniškai aš priklausau tiems Seimo nariams, kurie vienareikšmiškai palaiko šią konvenciją, bet realus situacijos Seime vertinimas leidžia daryti prielaidą, kad teigiamo rezultato iš balsavimų Seime veikiausiai nesulauksime.

Siekiant išvengti spekuliacijų dėl terminų, vartojamų konvencijoje, kai kurie Seimo nariai diskutuoja apie galimybę iškelti klausimą Konstituciniam teismui, kuris galėtų išaiškinti konvencijos tekstą, ir paaiškinti, ar konvencijos tekstas neprieštarauja Lietuvos konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms.

Kartoju. Smurtas yra problema, kuri sukrečia kaskart, kai didžiųjų naujienų portalų puslapiuose skaitome apie dar vieną moterį, nužudytą sutuoktinio. Kol kas rimto lūžio šiame sunkiame kelyje prieš blogį nėra. Tad aš labai atvirai ir aiškiai teigiu, kad Stambulo konvencija, kurios tikslas yra padėti kovoti su smurtu prieš moteris, padės išsaugoti gyvybes. Be to, priešingai, nei baugina kai kurie žmonės, ši Konvencija NIEKAIP negraso gyvybei ir krikščioniškai meilei, o kaip tik už ją kovoja.

Aš palaikau Stambulo konvenciją ir balsuosiu už ją, kai ši konvencija atkeliaus į Seimo salę.“

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą