Šį trečiadienį Europos Komisija paskelbė veiksmų planą su rekomendacijomis dėl karantino priemonių švelninimo Europos Sąjungoje, kuriomis turėtų vadovautis valstybės narės, siekdamos laipsniškai atsisakyti socialinio ir ekonominio gyvenimo apribojimų. Kada gi pagaliau Europoje bus panaikintas karantinas? Kokių priemonių turėtų imtis valstybės narės? Ar visos jos žada laikytis šio plano? Apie visa tai — šiame straipsnyje.
Laipsniški pokyčiai
Veiksmų plane skelbiama, kad visi su karantino priemonių švelninimu ir galutiniu jų panaikinimu susiję veiksmai turėtų būti atliekami laipsniškai, žingsnis po žingsnio, o laiko tarpai tarp šių žingsnių turėtų būti ne trumpesni nei mėnesis, nes kitu atveju, anot Komisijos, paprasčiausiai neužtektų laiko įvertinti sprendimų dėl apribojimų švelninimo efektyvumą [1.].
Ribojimų panaikinimas pagal Komisijos rekomendacijas turėtų būti pradėtas nuo vietinės reikšmės priemonių ir palaipsniui būti taikomas priemonėms, turinčioms platesnę geografinę aprėptį, atsižvelgiant į konkrečią nacionalinę specifiką. Tai savo ruožtu leistų priimti veiksmingus ir pamatuotus sprendimus, o prireikus lanksčiai juos keisti, jei viruso atvejų skaičius ir vėl pradėtų augti [2.].
Plane taip pat akcentuojamos specifinės, į konkrečias visuomenės grupes orientuotos priemonės, kurios, anot Komisijos, leistų palaipsniui grįžti prie normalaus gyvenimo, tuo pat metu saugantis tolesnio viruso plitimo. Pvz., dokumente siūloma ilgesnį laiką saugoti pažeidžiamiausias visuomenės grupes, viruso plitimo rizikai mažinti rekomenduojama žmones, kuriems diagnozuotas koronavirusas, toliau laikyti karantino sąlygomis, valstybėse narėse įvestą visuotinę ekstremalią padėtį siūloma laipsniškai keisti labiau specifinėmis, į konkrečius tikslus orientuotomis vyriausybių intervencijos formomis, o šiuo metu galiojančius draudimus ir ribojimus siūloma keisti „saugiomis ir tikslingomis alternatyvomis, kurios užtikrintų demokratinę atskaitomybę ir platesnį visuomenės pritarimą.“ [3.]
Europos Komisijos dokumente taip pat minimos ir prevencinės priemonės, kuriomis ir toliau būtų siekiama užkirsti kelią viruso plitimui, pvz., informacinės kampanijos, kai gyventojai būtų skatinami laikytis higienos ir socialinės distancijos.
Visos plane minimos priemonės, anot Komisijos, turėtų būti nuolat stebimos, tuo pat metu ugdant tam tikrą pasirengimą ateičiai, nes esama rizikos, kad, sugrįžus prie normalaus gyvenimo, gali tekti grįžti ir prie griežtų socialinio ir ekonominio gyvenimo apribojimų [4.].
Grįžimas prie laisvo judėjimo ir normalaus ekonomikos tempo
Į vidaus ir išorės ES sienų atidarymą, anot Komisijos, taip pat derėtų žvelgti kaip į laipsnišką procesą, ir toliau užtikrinant būtiniausių prekių bei darbo jėgos judėjimą. Pagal Europos Komisijos rekomendacijas, vidaus sienų kontrolė turėtų būti panaikinta koordinuotai — pirmiausia reikėtų sumažinti kelionių apribojimus tarp nustatytų mažos rizikos zonų, o kaimyninės valstybės narės turėtų palaikyti glaudžius ryšius ir konsultuotis tarpusavyje, kad palengvintų šį procesą [5.].
Atsižvelgiant į koronaviruso plitimą už ES ribų, antrajame sienų atidarymo etape į ES vėl būtų leidžiama patekti ne ES gyventojams. Be kita ko, anot Komisijos, kelionių į ES apribojimų klausimas turėtų būti nuolat peržiūrimas.
Veiksmų plane taip pat skelbiama, kad palaipsniui turėtų būti pradėta vykdyti ir ekonominė veikla tam, kad valdžios institucijos ir verslas galėtų saugiai prisitaikyti prie didėjančių jos apimčių. Žmonės, anot Europos Komisijos, neturėtų grįžti į darbus vienu metu, taip pat reikėtų toliau skatinti nuotolinį darbą. Fizinėse darbo vietose turėtų būti laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos taisyklių, o socialiniame gyvenime toliau rekomenduojama laikytis socialinės distancijos, palaipsniui pradedant leisti žmonių rinkimąsi į didesnes grupes.
Valstybės narės taip pat turėtų sutelkti dėmesį į įvairias veiklas, tokias kaip mokyklų ir universitetų darbas, mažmeninė prekyba, socialinė veikla (restoranai, kavinės, sporto centrai), pamaldos ir kt., pasirinkdamos laipsniškas tokios veiklos atnaujinimo strategijas ir jų nacionalinei specifikai tinkamiausią ribojimų atlaisvinimo bei galutinio panaikinimo seką [6.].
Visos minėtos rekomendacijos ir visi karantino priemonių švelninimui skirti veiksmai, anot Europos Komisijos, turėtų būti taikomi, atsižvelgiant į mokslo pasiūlymus, balansuojant tarp socialinių ir ekonominių atsigavimo būdų, tačiau labiausiai atsižvelgiant į visuomenės sveikatą. Šie veiksmai taip pat turėtų būti koordinuojami tarp valstybių narių bei remtis jų tarpusavio pagarba ir solidarumu [7.].
Solidarumo stoka
Tokioje organizacijoje, kaip ES, rekomendacijos valstybėms narėms koordinuoti savo veiksmus bei veikti solidariai išvien, be jokios abejonės, yra sveikintinos ir skamba labai gražiai. Tačiau europinė tikrovė, deja, dažnai būna kiek kitokia. Europos žiniose jau ne kartą esu rašiusi apie kiekviena proga skambiai deklaruojamą europinį solidarumą, kuris netgi figūruoja strateginiuose europiniuose dokumentuose, taip pat apie tai, kad valstybių narių veiksmų koordinavimo ir jų tarpusavio solidarumo ES, švelniai tariant, labai trūksta.
Jau pandemijos pradžioje, nepaisant Europos sveikatos komisarės Stellos Kyriakides raginimų valstybėms narėms tarpusavyje koordinuoti veiksmus ir informuoti Komisiją apie savo pasirengimo pandemijai planus bei priemones, dauguma ES narių nusprendė imtis pavienių vienašališkų, taigi ir visiškai nekoordinuotų gelbėjimosi kas kaip gali strategijų.
Garsiai deklaruojamo europinio solidarumo buvo pasigendama ir tuomet, kai pagalbos gyvybiškai reikėjo pandemijos kamuojamai Italijai, tačiau esminiai sprendimai dėl pagalbos suteikimo valstybių narių ir visos ES lygiu buvo priimti tik pandemijai pasiekus piką (beje, dalis europinės pagalbos į Italiją turėtų atkeliauti jau pandemijai slūgstant) ir tik tuomet, kai pagalbą į šią šalį jau buvo spėjusios pasiųsti Kinija, Rusija ir netgi tokios valstybės kaip Kuba ir Venesuela.
Nors visai neseniai Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen viešai atsiprašė Italijos dėl ES nesugebėjimo ištiesti pagalbos ranką šaliai kritiniu momentu, visgi tokie uždelsti sprendimai ir veiksmai, deja, byloja ne tik apie europinio solidarumo stoką, bet ir apie nelankstumą priimant sprendimus krizės sąlygomis, kai greita reakcija ir savalaikis veikimas yra kritiškai svarbūs. Negana to, tokia situacija gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių ne tik pačiai Italijai, bet ir visai ES.
Europos rinkos apklausų ir rinkimų duomenų analizės lyderis startuolis Europe Elects neseniai pateikė duomenis apie Italijoje vykdytą apklausą, rodančią, kad likti ES norėtų viso labo 51 proc. italų (ši stovykla sumažėjo 20 proc. nuo 2018 m. lapkričio), o pasitraukti iš ES — 49 proc. (ši stovykla nuo 2018 m. lapkričio atitinkamai padidėjo 20 proc.) [8.]. Kadangi Italija bent jau iki koronaviruso sukeltos krizės buvo trečia pagal dydį ES ekonomika, greičiausiai nereikia nei sakyti, kad potencialus jos pasitraukimas iš ES visam blokui turėtų katastrofiškų ekonominių padarinių, jau nekalbant apie galimas geopolitines pasekmes, juolab kad Italija jau yra paskelbusi apie prisijungimą prie prieštaringai vertinamos naujojo Kinijos šilko kelio iniciatyvos (Belt and Road Initiative).
Kiekvienas už save
Grįžtant prie Europos Komisijos pasiūlyto veiksmų plano karantino priemonių švelninimui, galima prognozuoti, jog, atsižvelgiant į valstybių narių sprendimus vienašališkai ir nekoordinuotai rinktis nacionalines kovos su pandemija priemones, nepanašu, kad jos koordinuotai bei solidariai bus linkę imtis ir šių priemonių švelninimo. Juolab kad dar iki Komisijos rekomendacijų paskelbimo mažiausiai pusė tuzino ES šalių jau buvo ėmęsi kovai su pandemija skirtų ribojimų švelninimo.
Apie tarpusavio veiksmų koordinavimo svarbą, ir ypač krizės metu, ko gero, neverta daug kalbėti, tačiau verta paminėti, kad vienas didžiausių pastarojo mėnesio ES laimėjimų buvo bendri viešieji pirkimai, į kuriuos, kaip žinia, kai kurios valstybės narės, deja, pavėlavo (nuo kovo mėnesio bloko valstybės koordinuotai yra įvykdžiusios keturis tokius medicininės ir laboratorinės įrangos bei apsaugos priemonių pirkimus) [9.].
Nors Komisijos veiksmų planas iš tiesų galėtų padėti išvengti painiavos ir koordinavimo stokos bei nekartoti senų klaidų, padarytų dar pandemijos pradžioje, panašu, kad valstybės narės ir vėl yra linkusios gelbėtis (šį kartą nuo ekonominio nuosmukio) kiekviena sau ir kaip kas gali — vėl lipdamos ant to paties grėblio.
Nors situacija Italijoje išlieka gana trapi, čia buvo leista atsidaryti knygynams, kanceliarinių prekių, vaikų ir kūdikių drabužių parduotuvėms [9.]. Čekijoje ir Austrijoje buvo leista veikti aparatūros ir sodo prekių parduotuvėms (Austrijoje — taip pat ir visoms mažoms parduotuvėms), o Danijoje — dienos centrams ir pradinėms mokykloms [10.]. Vokietija, kuriai gana gerai sekėsi valdyti koronaviruso krizę, nuo kitos savaitės taip pat planuoja palengva švelninti karantino priemones — tuo tarpu Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paskelbė apie karantino priemonių pratęsimą iki gegužės 11 d. [11.]. Belgija taip pat pasirinko panašią strategiją, karantino priemones pratęsdama dar dviem savaitėms [12.].
Siekdama sumažinti neigiamą pandemijos poveikį verslui, Lietuva taip pat nusprendė švelninti karantino priemones. Pirmuoju etapu laikantis nustatytų higienos bei saugos reikalavimų, numatyta leisti pradėti veikti ne maisto prekių parduotuvėms, kurios turi atskirus įėjimus ir gali reguliuoti pirkėjų srautus, taip pat paslaugų įmonėms, turinčioms atskirus įėjimus, užtikrinant, kad tiesioginis kontaktas su klientais būtų ne ilgesnis nei 20 min. Antrajame etape Lietuvoje galės atsidaryti kultūros įstaigos, prekybos ir pramogų centrai, grožio salonai, o galiausiai ugdymo, viešojo maitinimo įstaigos, sporto klubai ir kt. (tiesa, lieka neaišku, kada bus pradėta leisti organizuoti masinius renginius).
Skęstantys pageidauja gelbėtis patys
Pažvelgus į šią valstybių narių sprendimų švelninti karantino priemones įvairovę, gali kilti klausimas, kodėl, nepaisant nei Europos Komisijos rekomendacijų, nei to, kad ES funkcionuoja bendra ekonominė erdvė, jų strategijos ir sprendimai yra tokie skirtingi.
Visų pirma, nepaisant ES vykdomosios valdžios gerų norų bei rekomendacijų valstybėms narėms koordinuoti veiksmus ir keistis informacija (įskaitant ir karantino priemonių notifikavimą pačiai Europos Komisijai), tokie sprendimai, kaip karantino priemonių įvedimas, švelninimas ar panaikinimas, iš tiesų priklauso ne kieno kito, bet pačių valstybių narių jurisdikcijai.
Antra, sveikatos priežiūros politikoje sprendimų priėmimo prerogatyva taip pat priklauso valstybėms narėms, o ES galios šioje srityje irgi yra smarkiai ribotos, taigi pakankamai naivu manyti, kad nacionalinės vyriausybės atsisakytų savo galios ir kompetencijų, spręsdamos su jų nacionalinėmis sveikatos priežiūros sistemomis susijusius klausimus [13.]. Beveik tas pats pasakytina ir apie ekonomines nacionalinių vyriausybinių galias, taigi ir apie valstybių pagalbą nuo koronaviruso pandemijos nukentėjusiam verslui (nors, kita vertus, reikia pažymėti, kad šiuo atveju valstybės narės bus daug labiau suinteresuotos naudotis ES ekonomine pagalba).
Pavojus šiuo atveju toks, jog karantino priemonių gali būti atsisakyta ne tik vienašališkai, bet ir per greitai. Visuomenės sveikatos specialistai, įskaitant ir Pasaulio sveikatos organizaciją, perspėja, kad per anksti panaikinus karantino priemones gali kilti naujos pandemijos bangos pavojus. PSO vadovo Tedroso Adhanomo Ghebreyesuso teigimu, nors koronaviruso pandemija plinta labai greitai, atslūgsta ji gerokai lėčiau — anot jo, tai reiškia, kad karantino priemonės turi būti švelninamos palengva, iš lėto ir, be kita ko, turi būti griežtai kontroliuojamos [14.]. Taigi tam, kad ES staiga neimtų rastis karantino priemonių švelninimo spartuolių ir/ar valstybių narių su atskirąja nuomone, Komisijos rekomenduojamas tarpusavio veiksmų koordinavimas ir valstybių narių solidarumas švelninant karantino priemones šiuo atveju skamba kaip tikrai racionalus ir visam blokui naudingas pasiūlymas.
Tačiau šioje vietoje taip pat verta prisiminti posakį, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas, taigi šiuo atveju skęstantieji yra labiau linkę gelbėtis patys ir savo jėgomis, o ne būti kieno nors gelbėjami (ar bent jau ne tokiomis priemonėmis). Visgi taip pat verta pažymėti ir tai, kad skęstančiųjų gelbėjimasis Europoje bent jau šiuo metu vyksta gana chaotiškai, galbūt netgi skandinant kitus, o kartu — ir visą europinį laivą.
