Ką Europos Sąjungai žada 2020-ieji metai?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Besibaigiant pirmajam 2020-ųjų metų mėnesiui pats laikas pamąstyti, ką šie metai (o galbūt net visas ateinantis dešimtmetis) žada Europos Sąjungai?

Pradėti, ko gero, derėtų nuo užsienio politikos. Tokį pasirinkimą padariau ne atsitiktinai, o suprasdama, kad būtent užsienio politika ir ES padėties tarptautinėje sistemoje stiprinimo klausimai yra viena problemiškiausių ir labiausiai šlubuojančių europinės politikos sričių. Taip teigti galima dėl kelių priežasčių.

Nesiseka kalbėti „vienu balsu“

Visų pirma europinės institucijos užsienio politikos srityje turi mažiausiai galių, palyginti su kitomis europinės politikos sritimis. Kol kas čia didesnį svorį turi valstybių narių, o ne Briuselio pozicijos.

Antra, kadangi užsienio politikos sprendimus iš esmės priima pačios valstybės narės, o, kita vertus, jų yra ganėtinai daug, rasti bendrą poziciją ir kalbėti „vienu balsu“ ES dažnai nesiseka ir būna tikrai sudėtinga.

Trečia, egzistuojant valstybių narių, taigi ir nuomonių bei pozicijų įvairovei, priimti bendrus sprendimus yra ne tik sunku savaime, bet ir užima pakankamai daug laiko. O šiandieninėmis sąlygomis ES tai daro ypatingai nelanksčiu bloku, nes sprendimų priėmimo ir reakcijos į įvairias krizes greitis yra labai svarbus faktorius.

Užsienio politika toliau šlubuos

Galiausiai iš to išplaukia gana niūri ir skeptiška prognozė — jei nebus ryškesnių pokyčių europinėje sprendimų priėmimo struktūroje (o šiais metais tokių pokyčių tikėtis tikrai neverta), tokia situacija išliks ir ateityje — kitaip tariant, ES užsienio politika ir toliau bus pakankamai miglota.

Panašu, kad 2020 m. ES teks ir toliau susidurti su daugybe geopolitinių iššūkių. Tarptautinė sistema pasižymi tuo, kad netgi nevykstant tiesioginiams susidūrimams, tokiems kaip karai ar regioniniai konfliktai, valstybės ar jų blokai šioje sistemoje visuomet yra linkę konkuruoti.

Tai greičiausiai lemia ne (ar ne tik) tarptautiniai santykiai — nuolatinis noras varžytis ir konkuruoti kyla iš pačios žmonijos prigimties, o jį aiškinant neišvengiamai tektų pasitelkti ne tik politikos, bet ir psichologijos, filosofijos ir kitus mokslus bei jų argumentus.

Tačiau aišku viena — jau nuo seniausių laikų pasaulyje nuolatos vyko imperijų, valstybių ar jų grupių varžytuvės dėl galios ir įtakos, kurių išdavas šiandien esame linkę vadinti tarptautinės sistemos galios balansu.

Nelengvas uždavinys išlaikyti savo įtaką

Iš esmės užsienio politikos srityje 2020-ieji Europos Sąjungai nežada nieko naujo. Jai teks nelengvas uždavinys išlaikyti savo įtaką tarptautinėje sistemoje konkuruojant su Kinija, JAV ir Rusija, tuo pat metu atstovaujant europinėms vertybėms, išlaikant daugiašališkumą ir bent jau pasaulinės tvarkos įspūdį, juolab kad Kinija tampa vis atkaklesne ir nenuspėjama, toliau prastėja euroatlantiniai santykiai, o Jungtinės Karalystės sprendimas palikti ES, Vašingtono pasitraukimas iš 2015 m. Irano branduolinio susitarimo ir Briuselio nesugebėjimas stabilizuoti savo kaimynų nuo Kaukazo iki Sacharos iš esmės pakenkė ES įtakai ir tarptautiniam įvaizdžiui [1.].

Daug ką lemsiantys JAV prezidento rinkimai

Tiesa, europiniame kontekste ypatingai svarbūs bus lapkritį įvyksiantys JAV prezidento rinkimai, nuo kurių savo ruožtu priklausys ir Amerikos užsienio politika, o sykiu Europos saugumo ir apskritai transatlantinių santykių klausimai.

Jeigu bus perrinktas Trumpas, tai, ko gero, ypatingų pokyčių tikėtis neverta (turint galvoje Trumpo nenuspėjamumą, situacija turėtų išlikti nestabiliai stabili), na, o jei jis vis dėlto pralaimėtų, ryškesnių JAV užsienio politikos ir transatlantinių santykių pokyčių būtų galima tikėtis dar kitais, 2021 metais.

Beje, santykiuose su JAV taipogi gana svarbus yra sankcijų dėl „Nord Stream 2“ dujotiekio, kurias atvirai smerkia įtakingiausia Europos Sąjungos valstybė Vokietija, klausimas, taip pat tai, kaip klostysis vadinamieji prekybos ir tarifų karai.

Vieninga pozicija dėl „Huawei“

2020 m. taip pat bus svarbūs ir tolimesniems ES ir Pekino santykiams. Turint galvoje tai, kad ES yra didžiausia Kinijos prekybos partnerė, o Kinija yra antra pagal dydį ES rinka po JAV, praėjusių metų pabaigoje Azijos milžinės užsienio reikalų ministras pasiūlė Briuseliui kartu su jau vykstančiomis (ir vis stringančiomis) derybomis dėl dvišalių investicijų susitarimo pradėti derybas dėl laisvosios prekybos [2.].

Šiais metais europinėje darbotvarkėje numatyti du oficialūs aukščiausio lygio ES ir Pekino susitikimai. Abi šalys planuoja kurti „strateginę partnerystę“, tačiau nesutarimai ir ryški takoskyra kyla dėl žmogaus teisių ir kitų vertybių nesuderinamumo (turint galvoje tai, kad ES tarptautinėje sistemoje save pozicionuoja kaip minkštąją galią, pabrėždama būtent šiuos klausimus, partnerystė su Pekinu europiečiams turėtų kelti tam tikrą kognityvinį disonansą).

Be kita ko, nesutarimai taip pat kyla ir prekybos bei saugumo klausimais, o galimas pagrindinis susikirtimo taškas yra Europos 5G ryšio dilema — JAV administracijai nuolat spaudžiant ES bloko nares ir europines reguliavimo institucijas, pastarosios turės suformuoti vieningą poziciją dėl telekomunikacijų milžinės „Huawei“ [3.].

Liko tik pašaliniais stebėtojais

Panašiai spausdamas ES ir NATO partnerius palaikyti Vašingtono poziciją dėl Irano, Trumpas iš esmės tarsi skatina juos apsispręsti: palaikyti normalius santykius su Pekinu, Maskva ir Teheranu arba nusisukti nuo JAV, nors šiai senajai sąjungininkei šiuo metu vadovauja žmogus, kurį dauguma Europos diplomatų laiko, švelniai tariant, nenuspėjamu ir keliančiu nerimą (omenyje reikia turėti ir tai, kad maždaug po metų jo šiame poste gali ir nebelikti) [4.].

Kita vertus, nors Europos lyderiai (kaip paprastai nutinka panašiomis situacijomis) stengėsi suformuluoti vieningą poziciją dėl pastarojo meto JAV ir Irano krizės, iš esmės šioje situacijoje jie liko tik pašaliniais stebėtojais [5.] arba, kaip priimta sakyti, norėjo kaip geriau, o išėjo kaip visada.

Reakcijos laukta keturias dienas

Tai savo ruožtu demonstruoja, kad plačiai deklaruojamas Europos Sąjungos kalbėjimas „vienu balsu“ ir europinė užsienio politika apskritai gan smarkiai šlubuoja ir iš esmės lieka tik fasadine.

Tiesiogiai nekritikuodami Qasemo Soleimani nužudymo, ES pareigūnai vis dėlto nurodė, kad jie nebuvo iš anksto apie tai informuoti, o jų reakcijos buvo gan drungnos ir kai kuriais atvejais — lėtos (pvz., iš Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen reakcijos buvo sulaukta po beveik keturių dienų) [6.].

Likti prie suskilusios geldos

Tokia padėtis, beje, nežada nieko gero ES, kaip stiprios ir nepriklausomos tarptautinės sistemos veikėjos, pozicijų stiprinimui pasaulyje, apie kurias, kaip apie strateginės svarbos prioritetą, pastaruoju metu tiek daug (ir, reikia pripažinti, tuščiai) šneka aukščiausio rango europiniai pareigūnai.

Taigi dėl negebėjimo ir/ar nenoro susitarti, iš to išplaukiančio neryžtingumo bei sprendimų priėmimo lėtumo aukščiau jau minėtose varžytuvėse tarptautinėje sistemoje ES gali likti prie suskilusios geldos

Tiesa, neryžtingumą ir nuolatinį trypčiojimą užsienio politikoje gali bent kažkiek kompensuoti gana ambicinga ES pozicija dėl kovos su klimato kaita, dėl kurios šioje srityje ji visuotinai laikoma pasaulio lydere.

Didesnis dėmesys Afrikai

Naujoji Europos Komisija taip pat daug dėmesio yra pažadėjusi skirti Afrikai, todėl visai įmanoma, kad artimiausiu metu šis žemynas europinėje užsienio politikoje įgis dar daugiau svarbos [7.].

Nors ES yra didžiausia Afrikos prekybos partnerė ir užsienio investicijų bei paramos teikėja, panašu, kad ateityje ji turės pasistengti dar labiau, siekdama atsverti didėjančią Kinijos įtaką bei jos investicijas šiame kontinente [8.].

Kitas svarbus iššūkis bus susijęs su ekonominių santykių bei saugumo situacijos subalansavimu, toliau ieškant būdų, kaip stabdyti migraciją per Viduržemio jūrą, tačiau reikia paminėti ir tai, kad daugiau humanitarinio pobūdžio europinio lygmens idėjos dėl Afrikos gali skirtis nuo Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono, raginusio imtis daugiau karinių veiksmų žemyne, idėjų [9.].

Prieglobsčio pakto projektas

Be kita ko, įtampa ir konfliktai Viduriniuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje ateityje gali padidinti naujos migracijos krizės riziką — atsižvelgusi į tai Europos Komisija rengia naujo ES prieglobsčio pakto projektą, kuriuo visų pirma siekiama įveikti vidinį pasipriešinimą europinei migracijos politikai.

Tačiau tikėtina, kad jai ir toliau priešinsis tokios valstybės kaip Vengrija ir Lenkija [10.].

Išeina kaip visada

Taigi 2020-ieji ES žada tolimesnius geopolitinius iššūkius ir virtinę sudėtingų užsienio politikos rebusų. Todėl galima pasikartoti, kad, norėdama visa tai įveikti, ES turėtų reaguoti vieningiau, ryžtingiau ir greičiau.

Tačiau, nepaisant skambių deklaracijų, viltingų pažadų ir vis kartojamų strateginių tikslų tai pagaliau padaryti, situacija jau ilgus metus išlieka tokia pati — norima kaip geriau, o dėl neryžtingumo, nesusišnekėjimo ir lėtos reakcijos išeina kaip visada.

Todėl galima spėti, kad, ko gero, ir ateinantys metai šioje srityje ES iš esmės nebus išskirtiniai ir neatneš taip ilgai žadėtų ir lauktų permainų vėjų.

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą