Vien gerų norų neužtenka: dar kartą apie klimato kaitą

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Dar viena Strasbūro savaitė Briuselyje. Niekas nežino, kiek dar tokių Europos Sąjungos sutarčiai prieštaraujančių savaičių laukia ateityje, bet viena tikrai aišku: ne dėl žmonių kaltės balsuojame Briuselyje, o ne Strasbūre.

Tokį šiurkštų Europos Sąjungos sutarties, kuri reikalauja, kad balsavimai vyktų Prancūzijoje, pažeidimą lėmė koronaviruso sukelta pandemija. Bet va svarbūs klausimai, apie kuriuos plačiai diskutuota sesijos metu, yra žmogiškos kilmės.

Šią savaitę priimta Rezoliucija, kuria Europos parlamentas reikalauja įsteigti Sąjungos demokratijos, teisinės valstybės ir pagrindinių teisių mechanizmą; svarstyta moterų dalyvavimo priimant sprendimus bendrovių valdybose padėtis; priimta Europos miškų strategija ir aršiai kautasi dėl Europos Sąjungos misijos Venesueloje tikslų.

Aš plačiau apsistosiu tik ties vienu –  Europos klimato teisės aktu, kuriame teisiškai įtvirtinamas Sąjungos siekis ne vėliau kaip iki 2050 metų užtikrinti, kad grynasis išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis būtų nulinis.

Šis dokumentas, ir iš pirmo žvilgsnio tai keista, priimtas  tikrai ne tokia didele balsų dauguma, kaip buvo galima tikėtis. 392 balsai už, 161 – prieš, ir net 142 Europos parlamento nariai susilaikė. 

Kodėl keista? Europos klimato teisės aktas yra vienas iš pagrindinių Žaliojo kurso įstatyminių ramsčių, o parama žaliajam kursui šiame Europos parlamente yra išskirtinai stipri.

 Vis dėlto pasvėrusi įvairius argumentus balsuodama susilaikyti nutariau ir aš. Taip pasielgė ir absoliuti dauguma politinės grupės, kuriai priklausau, narių.

Be jokios abejonės tiek aš, tiek mano grupės kolegos labai rimtai vertiname klimato kaitos klausimus ir visokeriopai remiame patį žaliąjį kursą. Vienareikšmiškai palaikome Europos Sąjungos siekį iki 2050 metų tapti neutralia poveikio klimatui teritorija.

Ginčai kyla dėl to, koks pokyčių tempas laikytinas realiu ir priimtinu, vertinant tiek iš ekonomikos, tiek iš visuomenės perspektyvos.  

Beje, kartą jau esu buvusi panašioje padėtyje, kai prieš trejus metus 2017 metų rugsėjo 28 dieną Seimo salėje balsuojant už Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą buvau vienintelė susilaikiusi Seimo narė. Tada mano argumentų, jog įstatymo tikslai geriausiu atveju liks tik deklaracija iki tol, kol įstatyme suformuluotos nuostatos nebus padengtos materialiniais, žmogiškais ir finansiniais ištekliais, išgirstas nebuvo. Po metų, pasipylus skandalams, įstatymą teko taisyti. 

Svarstant Europos Klimato teisės aktą susiklostė panaši padėtis. Aršiausi ginčai vyko dėl to, koks konkrečiai skaičius turi žymėti Europos Sąjungos emisijos mažinimo įsipareigojimą.

Europos liaudies partija siekė, kad iki 2030 metų būtų numatytas 55 procentų šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos mažėjimas. Kitos didžiosios politinės grupės –   Socialdemokratai, Žalieji bei Renew – reikalavo 60 procentų emisijos mažėjimo.

Nuosaikesnė Europos liaudies partijos pozicija, už kurią su grupės kolegomis balsavau ir aš, pralaimėjo vos 26 balsais (352 parlamentarai buvo už 60 proc. ribą, o 326 – už 55).

Šis pralaimėjimas ir lėmė, jog balsuojant už visą dokumentą buvo susilaikyta. Priežastis paprasta – esami duomenys rodo, jog toks planas yra pernelyg ambicingas ir mažai tikėtina, jog realus.

Mano sprendimas palaikyti kuklesnę frakcijos poziciją šiuo atveju buvo ne politinis (politiškai, kaip minėjau, visiškai palaikau Naująjį žaliąjį kursą), o techninis.

Pasirašydama Paryžiaus Klimato kaitos konvenciją Europos Sąjunga įsipareigojo anglies dvideginio emisiją iki 2030 metų sumažinti 40 procentų ir tai reiškia, jog net prisiimdama  55 procentų mažėjimo siekį Europos Sąjunga jau ir taip 15 procentų viršytų savo ankstesnį įsipareigojimą.

55 procentų mažėjimo ribą siūlo ir Europos Komisija, kuri šiuo atveju kalba ne tiek apie vizijas, kiek apie faktinę padėtį ir tai, kiek realu suvaldyti pokyčius.

Pagal rugsėjo 17 dieną Komisijos paskelbtą poveikio vertinimą, tikslas sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį iki 55 procentų yra realistiškas ir pamatuotas veiksmų planas.

Komisaras Valdis Dambrovskis dar metų pradžioje sakė, jog norint emisiją sumažinti 40 procentų reikia papildomų 260 milijardų eurų investicijų.

Man ir 260 milijardų papildomų investicijų skamba labai ambicingai, o tai tik dalis to, ko reikės. Realybė – norim mes to, ar ne – vis dėlto egzistuoja, tad vien magiškų skaičių kartojimas jos neįveiks.

Kol kas vienintelis ginčo 60 procentų versus 55 procentai argumentas yra nuomonė, kad neva jei iki 2030 metų nepasieksime 60 procentų mažėjimo, tai tada nesugebėsime įgyvendinti ir 2050-ųjų tikslo tapti visiškai neutralūs emisijų atžvilgiu.

Kad ir kaip vertintum, iki 2050-ųjų mūsų dar laukia 7 (įskaitant dabartinę) parlamento kadencijos, net 5 daugiametės finansinės perspektyvos, daugybė įvairių netikėtų grėsmių ir krizių.

Tad nuomonių lietuje esu linkusi pasitikėti ne tiek politikais, kiek Europos komisijos ekspertais ir biurokratais, kurie tvirtina, jog ir 55 procentų emisijos mažinimo iki 2030 metų tikslas (cituoju)  „garantuoja, kad Europos Sąjunga eina subalansuotu keliu vedančiu į klimato neutralumą 2050-aisiais“.

Europos liaudies partijos grupės, kuriai priklausau, pozicija man atrodo logiška ir todėl, kad frakcija nori dalį lėšų nukreipti į mokslinius tyrimus ir inovacijas. Klimatui draugiškesnis lėktuvų kuras, aplinkai palankios plastiko alternatyvos ir kiti panašūs dalykai gali būti puikus mokslo indėlis į žalesnės planetos ateitį ir, savo ruožtu, užtikrintų, kad teigiami struktūriniai verslo ir pramonės pokyčiai garantuotų tolesnį emisijos mažėjimą.

Kita vertus, kalbant būtent apie pramonės pokyčius, neatsakytų klausimų tikrai gausu. Labai lengva klegėti apie procentus ir klimatą, nematant bendro politinio vaizdo. Bet pažiūrėkime iš geopolitinės perspektyvos.

Tarkime,  Europos „fabrikas“ ir didžiausia Europos pramoninė valstybė Vokietija, siekdama kovoti su emisijomis, pasikinkė rusiškas dujas. Kaip „Nordstream‘o“ buvimas ar nebuvimas paveikia šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją Europos Sąjungoje?  O juk jokio kito plano, be rusiškų dujų, Vokietija bent kol kas net neturi.

Beje, manau, jog subsidijos iškastiniam kurui Europos Sąjungoje turėtų būti nutrauktos. Tad šiuo atveju palaikiau agresyvesnę stabdymo politiką, nors ji ir prieštaravo mano grupės pozicijai.

Manau, jog dokumente numatytas įpareigojantis 60 proc. emisijos mažėjimo siekis, už kurį, beje, balsavo ir 6 Lietuvos europarlamentarai  iš socialdemokratų, Renew ir žaliųjų frakcijų, yra populistinis ar bent laikytinas populistiniu iki tol, kol aiškiai nesuformuluojama, kiek tam pokyčiui reikės išteklių, kaip jis bus pasiektas ir kiek kainuos toks pokytis.

Beje, nei socialdemokratų, nei Darbo, nei Liberalų sąjūdžio ar Valstiečių-žaliųjų, kurių pasiuntiniai Europos Sąjungoje taip noriai palaikė 60 procentų ribą, partijos savo Seimo rinkimų programose ne tik kad nemini jokių skaičių, bet apskritai nekalba, kokias transformacijas turi patirti Lietuvos ekonomika ir visuomenė, norint pasiekti bent 55 procentų ribą.  

Ir taip parodo, jog šios partijos turi vieną meniu Lietuvai, ir kitą menu Europai. Bet ar tai sąžiningas žaidimas?

Jeigu mano balsas galėtų sustabdyti klimato kaitą, ir pasukti pasaulį geresne linkme, be abejo, balsuočiau už paketą.

Bet dabar balsuodama prieš nerealius pažadus, balsuoju prieš populizmą bei neįgyvendinamų pažadų dalybas.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą