Esu davus pažadą rengti tik tokius pokalbius, kurie kelia įtampas visuomenėje ir sulaukia didelio pasipriešinimo. Tad kalbėjome apie klerikalizmo įsigalėjimą Lietuvoje, Stambulo konvenciją, onkologinių ligonių stigmatizavimą ar antisemitizmo apraiškas.
Paskutiniai mano kaip politikės organizuojami pokalbiai Kaune ir Vilniuje bus visų politinių jėgų ir gerovės „specų“ nuvalkiota mokesčių tema. Jeigu jums ta tema nuobodi ar kelia alergiją, tai patikėkite, kad man dar labiau.
Jau ketvirtis amžiaus bandau aiškinti, kad Lietuvoje įprasti prieš mokesčių reformą nukreipti argumentai tėra emocijų ir norų mišrainė. Tikrai girdėjote ne vieną jų.
Tarkime, „mokesčiai yra bausmė už sėkmę“, „jeigu padidinsime mokesčius, Lietuvos verslas taps nebekonkurencingas“, „mokesčiai jau ir taip yra dideli“, „mokesčiai smaugia verslą ir skatina gyventi iš pašalpų“, „reikia efektyvinti viešąjį sektorių ir mažinti biurokratų skaičių, o ne didinti mokesčius“, „tie, kurie imasi verslo, labiau rizikuoja, todėl turi mokėti mažesnius mokesčius nei dirbantieji“, „progresiniai mokesčiai atbaido talentus“, na ir vyšnia ant torto — „pirma reikia iškepti didesnį gerovės pyragą, o tik tada pradėti jį dalinti“.
Pastarasis argumentas ypatingai mėgiamas visokio plauko verslo lobistų, kurie ir konkurencingumo korta lošia.
Tiesa, jie pamiršta paminėti, kad jau porą metų konkurencingiausios pasaulio visuomenės — Danijos — mokesčių našta verslui (tarifas 22 proc.) yra viena didžiausių pasaulyje. Tuo tarpu Lietuva, kurios mokesčiai verslui vieni mažiausių Sąjungoje ir verslo mokesčių našta gerokai mažesnė, nei vidutiniškai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančiose valstybėse, konkurencingumo reitinguose sukasi apie 30 vietą pasaulyje.
Daugybė tyrimų rodo, kad nėra jokios akivaizdžios tiesioginės koreliacijos tarp mokesčių tarifų, mokesčių naštos bei šalies ekonominio augimo ir jos ekonomikos konkurencingumo. Bet kam tie faktai ir tas mokslas, jeigu taip norisi mokėti mažiau, o gauti daugiau, ar ne?
Lietuvos mokesčių sistema pasaulyje išsiskiria išskirtiniu sudėtingumu ( ko verti vien 72 būdai skirtingoms apmokestinimo pajamoms skaičiuoti) bei neaprėpiamomis elementarios kritikos neatlaikančiomis lengvatomis.
Būtent nepamatuotai didelis lengvatų skaičius lemia itin kuklų, palyginus su šalies ekonominiu potencialu, valstybės biudžetą.
Pagal Finansų ministerijos pateiktus skaičiavimus, dėl 2022 metais galiojusių lengvatų ir specialiųjų sąlygų į valstybės finansinį katilą neįkrito 3,018 mlrd. eurų pajamų.
Palyginimui, tai pačiais metais biudžeto pajamos siekė 16 mlrd. eurų. Tad dėl mokesčių įstatymuose įteisintų „skylučių“ netekome beveik 19% biudžeto „sūrio“.
Dar vienas palyginimas: tie 3 mlrd. eurų – tai vos ne dukart daugiau, nei Lietuva tais metais skyrė gynybai (1,65 mlrd. eurų) ir trečdaliu daugiau, nei žada skirti 2024-aisiais (2,09 mlrd. eurų).
Dėl taikytų mokesčių lengvatų valstybės ir savivaldybių biudžetai pernai neteko 1,7 mlrd. eurų gyventojų pajamų mokesčio, 488,5 mln. eurų pridėtinės vertės mokesčio, 490,9 mln. eurų pelno mokesčio ir 337,4 mln. eurų iš akcizų, skaičiuoja Finansų ministerija.[1]
Kaip atsirado visos šios skylės, kurios vienus glosto, o kitus, visų pirma, samdomus darbuotojus ir ypač tuos, kurie dirba viešajame sektoriuje, baudžia?
Tiek tarptautiniai, tiek Lietuvos ekspertai jau seniai aiškina, kad didžiausia Lietuvos mokesčių bėda — labai paini, vos ne individualizuota pajamų mokesčių sistema, susiformavimo dar pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu.
Nepriklausomybės aušroje Lietuvai ir kitoms postsovietinėms valstybėms liberalizavus ekonomiką atsirado daug naujų veiklos formų ir pajamų rūšių, su kuriomis penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų niekas nesusidūrė. Pajamas apmokestindavo „prie šaltinio“, t.y., mokesčius išskaitydavo ir pervesdavo į biudžetą tas, kas tas pajamas mokėjo, o ne tas, kas jas gaudavo. Lietuvoje tokią iškreiptą sistemą tebeturime iki šiol.
Dabartinio „gyvulių ūkio“ užuomazgas rasime jau pirmojoje Laikinojo gyventojų pajamų mokesčio įstatymo redakcijoje, įsigaliojusioje 1991 metų pradžioje.
Darbo pajamos „iš pagrindinės darbovietės“, viršijančios 600 rublių per mėnesį, buvo apmokestinamos progresiniu tarifu nuo 18 iki 33 proc.. O štai pajamoms iš antros darbo sutarties, tais laikais komiškai vadintomis “antraeilėmis pareigomis”, buvo taikomas skirtingas režimas: neapmokestinamas pajamų dydis tik 200 rublių, progresijos laipteliai žemesni ir tarifas didesnis, iki 35 proc. Kiekvienai pajamų rūšiai buvo taikomas kitoks režimas.
Sąjūdis į valdžią atvedė daug menininkų, mokslininkų, kultūros veikėjų ir žurnalistų, tad nenuostabu, kad atsirado atskiras 13 proc. tarifas “autoriniam atlyginimui” be jokio progresyvumo.
Graudu ar net ciniška, kad ilgus metus žurnalistai nematė jokios bėdos, kad jiems ir jų darbdaviams — leidėjams pamaloninti sukurta sistema yra labai neteisinga. Kai koks nors minkštos širdies žurnalistas kartu su mokytojais rauda dėl jų menkų atlygių, jam verta pasvarstyti, o ar jis pats jiems adekvačiai atsilygino. Laisvas žodis gi visų pirma reikalingas, kad būtų daugiau teisingumo.
Beje, neilgai trūkus autorinius atlyginimus vietoje darbo užmokesčio pradėjo mokėti ne tik redakcijos žurnalistams, bet ir eilinės UAB savo darbuotojams, taip slėpdamos ne tik gyventojų pajamų mokesčius, bet ir Sodros įmokas. Komiškiausia tokios rūšies istorija buvo aprašyta viename kontrolės tyrime, kai autoriniai buvo mokami santechnikams už išskirtinai originalius — suprask, autorinius — nuotekų šalinimo sprendimus.
Neaišku kodėl, bet nuomos pajamoms, palūkanoms ir kai kurioms kitoms pajamų rūšims buvo nustatytas 20 proc. tarifas be jokio progresyvumo. UAB pradėjo nuomotis iš darbuotojų automobilius ir kitokį turtą, taupydamos gyventojų pajamų mokesčio ir Sodros sąskaita. Sekant sovietine tradicija, perpus sumažintas pajamų mokestis nepilnamečiams ir pensininkams.
Gal dėl to, kad padėjo „griauti“ kolūkius, ankstyvos nepriklausomybės politikai bandė kažkaip įsiteikti žemdirbiams, neapmokestindami pajamų iš žemės ūkio. Natūralu, kad šiandien žemės ūkio atstovai net nesuvokia, kad jų veikla nėra kažkuo išskirtinė ir kad jie turėtų mokėti mokesčius ir Sodros įmokas daugmaž taip pat, kaip visi kiti.
Vieni pirmųjų, gerai suprasdami teisės niuansus, pajamų mokesčio lengvatas sau pritaikė advokatai. Advokatūrą reguliuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta, kad ne tik advokatas, bet ir advokato padėjėjas negali dirbti pagal darbo sutartį.
Tai lėmė, kad teisės studijas baigęs absolventas, priimtas dirbti į šimto advokatų kontorą, ėmėsi vykdyti individualią verslo veiklą.
Daugumoje Europos Sąjungos šalių verslo veiklą vykdančiais paprastai laikomi advokatų kontoros partneriai, nors gyventojų pajamų mokesčio kontekste tai dažniausiai neturi reikšmės: tą pajamų mokestį visi moka vienodai, nesvarbu pagal kokią sutartį tos pajamos gautos. Tačiau Lietuvos mokesčių gyvulių ūkyje – kitaip. Advokatais pasekė notarai, antstoliai ir kitų profesijų atstovai.
Po nepriklausomybės atkūrimo vieni pirmųjų, kurie įsitvirtino pasaulio rinkoje, buvo garsūs krepšininkai ir kiti sportininkai. Pagrasinę nebežaisti rinktinėje, emigruoti, jie netruko prisijungti prie tų, kurie moka mažiau gyventojų pajamų mokesčio ir Sodros įmokų, arba visai jų nemoka. Tiesa, jeigu emigruodavo, tai mokėdavo sau mokesčius kokioje nors JAV kaip visi mirtingieji.
Vienas mokesčių ekspertas puikiai paironizavo, sakydamas, kad buvo metų, kai per krepšinio rungtynes po aikštelę lakstė dešimt individualių įmonių, po penkias už kiekvieną komandą. Juk jeigu notarų biure ar antstolių kontoroje visi dirba individualiai, tai kodėl negalima krepšinio komandoje?
Jūrininkai pradžioje gavo dvigubai mažesnį gyventojų pajamų mokesčio tarifą negu visi, vėliau jis tapo nuliniu. Labai bijota, kad nebeliks laivų su Lietuvos vėliava. Nors jeigu laivų įgulos nemoka Lietuvai jokių mokesčių, tai ar tikrai svarbu, kokios ten įgulos? Tikėtina, kad tuometinėje Finansų ministerijoje sėdėjo romantikai, kurių galvas bent jau popieriuje plaikstė jūrų vėjai.
Apie 1995-uosius atsirado verslo liudijimai, pradžioje vadinti patentais. Sumokėjai savivaldybės nustatytą patento mokestį, ir ramu: kokios bebūtų pajamos, mokesčių — nulis. Kai 2009 metais ponų su verslo liudijimais paprašė prisidėti prie pensijų sistemos ir taip padidinti jų tėvų pensininkų pajamas, taksistai, gėlelių augintojai, visokie prekybininkai ir t.t. ir panašiai išėjo Seimo langų daužyti.
Kai vieno tokio taksistų profsąjungos veikėjo tame garsiajame mitinge prie Seimo paklausiau, o kokia mokesčių suma jis prisidėjo prie valstybės skiriamų lėšų savo vaikų ugdymui per metus, sužinojau, kad mokslas Lietuvoje nemokamas, o aš tiesiog kvaila. Nors net būdama kvaila, žinojau, kad mokesčius mokančių mokėtojų dalis jo vaikų ugdyme buvo daugiau nei 100 kartų didesnis, nei jo paties indėlis.
2002 metais Laikinąjį fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymą pakeitus dabartiniu Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, patentas virto verslo liudijimu. Pasikeitus žodžiams, turinys išliko: pajamų mokesčio išlyga tebegalioja ir dabar.
Galiausiai kurti geometrine progresija besidauginančias mokestines lengvatas pradėta teisinti ekonominio ir/arba socialinio vystymosi būtinybe.
Kol Lietuva neturėjo rimtesnių užsienio investicijų, Lietuvos ekonomikos kapitalą sudarė privatizuotas turtas bei jo generuojamas pelnas ir dividendai. Todėl ilgą laiką dividendai, palūkanos ir pajamos iš akcijų pardavimo taip pat buvo neapmokestinamos.
Kai vėliau naratyvas pakito ir pirmenybė pradėta teikti tiesioginių užsienio investicijų pritraukimui, atsirado visokių lengvatų ir išimčių jau šiame ekonomikos lauke.
Dabar turime atsilikusio, labai primityvaus ekonominio ūkio mokesčių sistemą, kurią visais įmanomais būdais bandome implantuoti į modernios aukštųjų technologijų valstybės peizažą.
Kur veda tokia sistema ir kalbėsime diskusijoje su ekspertais kovo 1 d. Kaune ir kovo 15 d. Vilniuje. Prisijunkite.
