Taivano, o tiksliau Kinijos, klausimas audrina Lietuvą. Tai nėra keista. Masėms įprasta gyventi praeityje ir susitelkti ties kasdienėmis reikmėmis.
Tuo tarpu geopolitiniai žaidimai labai dažnai yra klampūs ir sunkiai išrišami.
Ateities perspektyvos matymas
Vis dėlto gera politika turi vieną esminę savybę: išlošia tas, kas mąsto iš ateities perspektyvos ir, prognozuodamas tą ateitį, geba matyti ne vien ekonominius santykius, bet ir platesnes — kultūrines, įtakų ir ideologijų pokyčių, naujų netikėtų tikrovės judesių kryptis.
Akylesni valstybių vadovai, vertinantys platesnį geopolitinį kontekstą bei savo veiksmus formuojantys iš labiausiai tikėtino ateities scenarijaus perspektyvos, viena koja visada gyvena ateityje.
Paralelė tiktų ir verslui: didžioji jų dalis tiesiog aptarnauja rinkas. Tuo tarpu tikrieji verslo lyderiai vertina platesnį technologinių pokyčių kontekstą ir savo verslo planus kuria remdamiesi ateities prognozėmis.
Kalbėdama apie Vyriausybės ir prezidentūros konfliktą vadinamuoju Taivano atstovybės pavadinimo klausimu, kalbėsiu ne tiek apie tai, kas vyksta, kiek apie tai, kokią ateitį mato kiekviena iš konflikto pusių.
Aptarnauja praeitį
Atsakyti į klausimą, kuri ginčo pusė įstrigusi dabartyje, o kuri sprendžia iš ilgalaikės perspektyvos labai paprasta. Prezidentas aptarnauja praeitį ir, tikėtina, savo rėmėjus. Vyriausybė vertina bendrą pasaulinį kontekstą, įtampos židinius ir bando išsaugoti Lietuvą labai nestabiliame pasaulyje.
Savo poziciją užsienio politikos klausimu aiškiai išdėsčiau 2018 metų lapkritį, kai dar naiviai tikėjau, jog Lietuvoje įmanomi nors kažkokie minimalūs politiniai debatai dėl valstybės ateities perspektyvų.
Tada sakiau, kad Lietuvos užsienio politika stovi ant dviejų kojų: labai įtemptų santykių su Rusija ir ekonominių Lietuvos interesų. Rusijos atveju Lietuva demonstruoja aiškiai išreikštą vertybinę poziciją. Tuo tarpu Kinija oficialiame Lietuvos užsienio politikos diskurse iki pastarojo meto buvo regima išimtinai kaip ekonominis partneris, kurio potencialas esą nepakankamai įvertintas.
Pasaulį regint tik per prekybos santykių šydą, Kinija buvo skelbiama Lietuvos eksporto gelbėtoja, tad, priešingai nei Rusijos atveju, prieš jau tuomet aktyviai vykdytą Kinijos informacinį karą Lietuvoje buvo užsimerkiama ar dėl naudos, ar tiesiog iš išskirtinio negebėjimo analizuoti.
Geopolitinių plokščių judėjimai
Mąstant apie ateitį, galime skirti keturias dideles geopolitines plokštes — JAV, Europos Sąjungą, Kiniją ir Rusiją, kurių tektoniniai judėjimai neišvengiamai formuos XXI amžiaus pasaulio veidą.
Lietuva turi kelias alternatyvas — palaikyti ES ir/ar plačiau bendradarbiauti su JAV administracija. Ji gali bandyti žaisti savo atskirą žaidimą, manipuliuodama naryste ES ir jos parama bei atsigręždama į JAV, kai aštrėja saugumo klausimai, ir tuo pačiu metu kišdama kojas savo partneriams, kai mano, jog tai jai naudinga. Iš esmės panašiai užsienio politika buvo formuojama socialdemokratų ir valstiečių valdymo metais.
Daugybė žmonių, ypač tie, kurie įpratę gyventi šešėlio zonoje, tokias manipuliacijas labai gerai suvokia, juolab kad trumpu laikotarpiu jos jiems neretai generuoja papildomas pajamas.
Vis dėlto ne tik dėl Lietuvos pasirinktų vakarietiškų vertybių, pagarbos žmogaus teisėms, bet ir dėl Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės išlikimo bei jos ekonominių interesų, gyvybinga yra tik viena kryptis – nuosekli parama ES, aktyvi kova už šios Sąjungos išlikimą bei JAV interesų paisymas, kai kalbama apie tos šalies globalius interesus, konkrečiu atveju, jos interesus Pietų Kinijos jūroje.
Kinija nėra partneris
Po 2020 metų Seimo rinkimų suformuota Vyriausybė nuosekliai vykdė būtent tokią politiką, ir tai sulaukė labai stipraus palaikymo JAV bei eilėje Europos Sąjungos valstybių.
Didžiojoje pasaulinėje politikos ir verslo spaudoje Lietuva buvo matoma kaip lyderė turinti drąsos aiškiai pasakyti tai, kas jau seniai aišku.
Kinija nėra partneris. Kinija yra liberaliojo pasaulio priešas, ir jau net nebeslėpdama tai aiškiai artikuliuoja, praktiškai atvirai grasindama pasauliui karu. Tai vis geriau suprantama ir Europos branduolio valstybėse.
Viename pirmųjų naujai išrinkto Vokietijos parlamento posėdžių gruodžio pradžioje buvo priimta rezoliucija ir pareikalauta, kad Vyriausybė perkrautų savo politinius santykius su Taivanu tuo pačiu metu maksimaliai išplėsdama ekonominius ryšius.
Konstatavus, kad labai glaudūs politiniai, ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Taivanu yra tiesioginis Vokietijos ir Europos interesas, Vyriausybė buvo paraginta svarstyti apie diplomatinius ryšius su Taivanu.
Maža to, Vokietijos parlamentas įvertinęs sparčiai kintančią geopolitinę situaciją pabrėžė, kad turi būti einama Taivano suvereniteto pripažinimo link.
Lietuvos vertybinė politika, orientuota į ateitį, o ne į trumpalaikius ekonominius interesus sulaukė stipraus palaikymo ir Europos Sąjungos institucijose.
Ginče su Kinija — Lietuvos pusėje
Spalio pabaigoje Europos Parlamentas didele balsų persvara — 580 prieš 26, ir 66 parlamento nariams susilaikius, priėmė rezoliuciją, kur labai aiškiai atsistojo į Lietuvos pusę jos ginče su Kinija.
Dokumente akcentuota ES ir Taivano prekybos ir ekonominių santykių svarba, ypač 5G technologijos ir puslaidininkių srityse, ir paraginta nedelsiant pradėti derybas dėl dvišalių investicijų sutarties. Tikėtina, jog jau artimiausiu metu toks dokumentas išvys dienos šviesą.
Be to, Europos Parlamentas, įvertinęs platų ES ir Taivano ryšių mastą, pasiūlė pakeisti Europos ekonomikos ir prekybos biuro Taivane pavadinimą ir pavadinti jį ES biuru Taivane.
Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles‘is Michelis ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen taip pat nedviprasmiškai deklaravo, jog spaudimas Lietuvai dėl atstovybės pavadinimo yra neteisėtas bei neproporcingas, ir ES gins savo narės interesus. Tvirtą paramą Lietuvos Vyriausybei „Kinijos ekonominės prievartos akivaizdoje“ aiškiai išreiškė ir JAV administracija.
Konkurencija dėl dominavimo Eurazijoje
Galima tęsti ir tęsti, bet bene geriausiai esamą tarptautinę situaciją šiandien, sausio 6-ąją sutraukė „The Wall Street Journal“, įspėjęs, kad ties Ukrainos siena Rusijos eskaluojamas potencialus karinis konfliktas bei aštrėjanti įtampa Taivano sąsiauryje negali būti atsieti vienas nuo kito. Tai tos pačios politinės konkurencijos dėl dominavimo Eurazijoje bei pasaulyje sudėtinės dalys.
Dabar įdėmiau pažiūrėkime į einamojo konflikto žaidėjus.
Vienoje pusėje turime Vyriausybę ir Užsienio reikalų ministeriją, kur dirba jauni puikiai išsilavinę politikai su rimta ilgamete patirtimi tiek šalies, tiek užsienio politikoje. Nė vienas šių žmonių nėra susijęs su verslu, juolab verslu dirbančiu Rusijos ar Kinijos rinkose.
Kitoje pusėje prezidentas, kuris nė dienos nėra dirbęs labai sudėtingo politiko darbo, žurnalistams ir politologams tyliai laiminant prieš rinkimus dėstęs banalybes, kur tezė A buvo priešinga tezei B.
Žmogus niekada rimčiau nepasisakęs jokiu užsienio politikos klausimu, akivaizdžiai negebantis logiškai artikuliuoti savo veiksmų, ir, panašu, Lietuvos prezidento pareigas suvokiantis kaip absoliutaus monarcho įgaliojimus.
Neaiškios situacijos
Ypač daug nerimo kėlė ir kelia taip pat neaiški Gitano Nausėdos rinkimų kompanijos finansavimo situacija. Šį klausimą iškart po rinkimų iškėlė tuomet 15min.lt dirbę žurnalistai Birutė Davidonytė ir Dovydas Pancerovas, bet prezidentinės kampanijos finansavimo šaltiniai ir apimtys liko neišaiškintos.
Iki galo neatsakytas ir dabar nuo pareigų dėl įtarimu korupcija nušalinto Valdo Sutkaus vaidmuo per rinkimus.
2018 metų lapkričio 21 dieną Seime vyko bendri Seimo ir JAV valstybės departamento klausymai dėl Kinijos investicijų rizikos. Po renginio, kuris buvo tikrai įdomus ir naudingas, tuometinis Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas V.Sutkus įsiutęs III Seimo rūmų koridoriuje tiesiog rėkė ant ūkio viceministro, reikalaudamas pasiaiškinti, kas išdrįso svarstyti klausimus, kurie gali būti žalingi jo kuruojamiems verslams.
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama ir apie tai, kad G. Nausėdos kabinete dirbantys Povilas Mačiulis ir Asta Skaisgirytė ten pateko ne be Vyganto Ušacko rankos.
Pastarasis dabar atstovauja Gedimino Žiemelio imperijai, glaudžiai siejamai su Rusijos ir Kinijos politiniu elitu, ką pažymėjo net Valstybės saugumo departamentas.
Nestabilios durniaus kalbos
Koks galimas konflikto sprendimas? Kai kurie apžvalgininkai ir politologai aiškina, jog šiame Lietuvai tarptautinėje erdvėje tikrai garbės nedarančiame ginče turi nusileisti protingesni.
Suprask, reikia remtis liaudies išmintimi — duok durniui kelią. Tik pamirštama, kad tas durnius Daukanto rūmuose savo nestabiliomis kalbomis naikina Lietuvos įvaizdį tarptautinėje erdvėje, kas galiausia gali vesti į nepriklausomybės praradimą.
