Dar kartą pabrėžiu, ir tai, matyt, labai gerai suprantama šiuose Europos Parlamento rūmuose, kurių šūkis „Susivieniję įvairovėje“, kad demokratinėje visuomenėje neegzistuoja valstybės vadovų ir apskritai politikų, kurie priimtini visiems: turime skirtingus interesus, nevienodai suvokiame, kas yra gėris, daugelis iš viso nemąstome apie bendrąjį gėrį.
Vienam svarbu išsaugoti mišką, kitas nerimauja dėl to, jog sustabdžius miškų kirtimą jis neteks darbo, o jo šeima — pajamų.
Vienas agresyviai aiškina, jog mokytojai neva prasti, ir todėl reikia pasamdyti konsultantus, kad tuos mokytojus permokytų. Kitam tokia arogantiška ištarmė kelia nuostabą, todėl jis reikalauja pagrįsti tezę apie nevykusius mokytojus bei liūdnai juokauja dėl atvirai ciniško bandymo švietimo lėšų srautus nukreipti į privačias modernių vadybos konsultantų kišenes.
Politikų — net jeigu jie prezidentai — darbas nėra padaryti visus laimingais. Tai paties žmogaus darbas. Politikų darbas nėra visus, kas tik to nori, aprūpinti gėrybėmis ir pajamomis. Politikų darbas yra bandyti sukonstruoti tokią įstatymų erdvę, kuri kurtų įtraukią visuomenę, priimtiną kiek galima didesniam piliečių ratui.
Kodėl tai kalbu? Šias mintis inspiravo ir aktyviai Lietuvoje vykstantys porinkiminiai debatai, ir vakarykštė prezidento Gitano Nausėdos spaudos konferencija, kurioje jis lyg ir bandė sudėlioti darbų prioritetus naujai Vyriausybei, ir agresyvūs burbulų karai socialinėje erdvėje.
Visi, kurie mane sekate ir už mane balsuojate, puikiai žinote, jog tikrai nesu Gitano Nausėdos gerbėja. Tad jeigu aklai jį mylite, toliau neskaitykite. Politikoje (kaip ir visur kitur) manęs nedomina nei žmogaus ūgis, nei jo grožis, lytis ar seksualinė orientacija, nei jo tikėjimas ar šeiminė padėtis.
Nedomina manęs ir nuolat beriami užkeikimai. Net jeigu tai užkeikimai apie gerovės valstybę.
Mėgstu racionalius argumentus, o ne aistringą pliurpimą be jokios logikos.
Ką vakar pasakė Gitanas Nausėda? Jis pasakė, kad „Lietuva turi būti stipri, teisinga, žalia ir inovatyvi.“
Kadangi esu politikė, o ne propagandistė, tai pamąstysiu apie to jausmingo politinio šūkio turinį.
Pradėkime nuo pinigų, nes, deja, bemaž viskas, išskyrus aklą meilę, kainuoja. Tiesa, kaip rodo gražuliada, akla meilė irgi kainuoja.
Taigi prezidentas teigė, jog būtina laikytis susitarimo dėl šalies gynybos ir siekti, kad gynybai būtų skiriami 2,5 proc. BVP. Dar po keleto sakinių jis jau aiškino, kad sunku tikėtis inovacijų, kol mokslo ir eksperimentinės plėtros finansavimas nesiekia nė 1 proc. BVP.
Vertinant labai abstrakčiai, abi tezės gražios.
Tiesa, jeigu kalbėsime apie gynybą, tai bent jau minimaliai savo pažadus tarptautinei bendruomenei — ir tai yra 2 proc. nuo BVP — esame įvykdę, o dėl mokslo finansavimo labai atsiliekame. Žadėjome skirti 3 proc., o realiai skiriame apie procentą. Istorija labai sena, apie tai teko rašyti dar 2000 metais. Taip, 2000 metais.
Vis dėlto jeigu abu prezidento minėtus ambicingus tikslus sutraukiame į vieną, tikrai neužtenka BVP perskirstymą kilstelėti nuo esamų apytikriai 30 proc. iki prezidento minimų 35 proc.
Dar daugiau — mokestinio gyvulių ūkio panaikinimas irgi vargu bau ar tokią skylę užkimš.
Abstraktus reikalavimas naikinti mokestines lengvatas yra be turinio, kol prezidentas, keliantis tokią užduotį, aiškiai nesuformuluoja, kokios lengvatos turi būti naikinamos.
Tarkime, ar turi keistis ir kaip turi keistis bene labiausiai akis badantis ūkininkų apmokestinimas? Ar turi būti naikinamos 25 mokestinės lengvatos ūkininkams? Ar jos turi būti naikinamos visiems ūkininkams, ar tik stambiausiems? Ar jos turi išlikti jauniems ūkininkams, ir ką daryti, jeigu jaunas ūkininkas yra kokio nors eilinio karbauskio sūnus ir jo niekas nėra matęs ariančio? Ir taip toliau, ir panašiai.
Visas klausimų laukas dar labiau komplikuojasi, kai pradedi klausyti kitų prezidento priesakų.
Tarkime, teisingumą socialinėje srityje prezidentas tikino suprantantis kaip galimybę kiekvienam gyventi oriai. Kas tas kiekvienas, prezidentas nepatikslino. Ar tas, kuris net nesiruošia dirbti irgi turi gyventi oriai? Kieno tada sąskaita?
Arba, tarkime, dar gudriau — gauna žmogus socialines išmokas, kurias jam garantuoja dirbantieji, ir dar šešėlyje prisiduria, tad išties vargo nemato, nors oficialiai tai skursta. Ar jam jo jau dabar, sakyčiau, neužtarnautas socialines išmokas dar reikia didinti?
Dėl Dievo, tai kieno sąskaita tas kiekvienas turi gyventi oriai (matyt aprūpintas ir pajamomis, ir viešosiomis paslaugomis)?
Neskirčiau šioms iš esmės tuščioms Gitano Nausėdos kalboms (jos jau keitėsi kelis kartus nuo 2008 metų, kai jis, nutaręs perimti prezidento Adamkaus postą pradėjo jas sakyti), jeigu ne viena bėda.
Pasitikėjimo valstybe klausimas.
Kas, jei ne šalies politikai privalo gerbti savo piliečius ir nekabinti jiems makaronų ant ausų.
Tarkime, bene įdomiausias klausimas vakar galėjo būti klausimas, o kaip čia taip atsitiko, kad ekonomikai šiemet praktiškai nesumenkus, Lietuva sugebėjo biudžeto deficitą padidinti iki 8,8 proc., kai 2009 metais ekonomikai susitraukus 15 proc. tas deficitas buvo tik 9 proc.?
Išverčiu problemą į europinę dimensiją: kaip čia taip atsitiko, kad pagal skolos augimo apimtis Lietuva Europos Sąjungos tapo vidutinioke, nors jos ekonomika patyrė bene mažiausią nuosmukį?
Prezidentas — jeigu jau ilgai banke vaidino ekonomistą — turėtų suprasti, kad dabar Lietuvos problema yra išsaugoti esamą išlaidų lygį, o ne jį didinti. Ir norint išsaugoti esamą lygį, gali tekti daug skolintis, o tai reiškia — didinti mokesčius ateityje.
Ekonomikos samprata ir ypač ekonominės politikos samprata po 2008 metų krizės tikrai pakito, bet esminė logika išlieka. Norėdamas dalinti, turi turėti, ką dalinti.
Ką dalino Karbauskio valstiečiai? Svetimus pinigus? Ir tai reiškia, jog jie arba jau realiai padidino mokesčius ateityje, arba suvalgė visą ekonomikos augimo generuojamą prieaugį.
Prezidentas žavisi, kaip esą nuostabiai susiderėjo liepą dėl Gaivinimo fondo, bet aš jam priminsiu, jog susiderėjo tik tarp savų.
Europos Parlamentas kol kas nebalsavo, o ir visa virtinė Europos Sąjungos valstybių narių pradeda griežtai reikalauti paaiškinti, kodėl visada turi solidarizuotis būtent jos, kai kitos tik mėto jų pinigus ir dar naikina Europos Sąjungos bendrystės pamatą, Teisės viršenybę ir žmogaus teises.
Pabaigai dar vienas, retorinis klausimas.
Kodėl vakar visokius tokius populistinius dalykus kalbėjo Gitanas Nausėda?
Nejaugi jis tikrai taip neužtikrintas dėl savo gebėjimų ir žinių, taip bijo konkurencijos, kad neranda jokio kito būdo įsiterpti į politinį procesą, kaip tik liepti naujajai valdžiai per naktį sunešioti metalines kurpaites.
Tiesa, pasakoje Eglė tai padarė, ar ne?
