Praėjusią savaitę pristačiau pirmąjį komentarą apie IQ žurnalo biuro Briuselyje vadovo Evaldo Labanausko dabartinės kadencijos europarlamentarų darbo vertinimą. Šiandien plačiau apie tai, kiek pamatuotos jo pastabos apie kolegų darbą.
Jau pačioje E. Labanausko apžvalgos pradžioje akis užkliūva už negrabiai suformuluoto klausimo. Kviesdamas žvilgterėti, „kaip jiems [Lietuvos europarlamentarams — A.M.] sekėsi pastaruosius beveik penkerius metus dirbti Europos ir Lietuvos labui“, žurnalistas savotiškai atskiria Europos ir Lietuvos interesus.
Kiekvienam mąstančiam politikui nacionalinių ir europinių interesų derinimas tikrai rimta problema. Vis dėlto manytina, kad E. Labanauskui ši problema yra greičiau retorinė figūra: vos išsikėlęs užduotį, jis ją iš karto pamiršta ir toliau tekste nė karto jos nebeprisimena.
Per rinkimus, ir Europos parlamento rinkimai nėra išimtis, balsuojama už tam tikrą ideologinę kryptį. Akivaizdu, kad balsuodami europarlamentarai nori nenori privalo atsižvelgti į savo frakcijos politines nuostatas. Tai ypatingai aiškiai regima didžiosiose centro-dešinės ir centro-kairės frakcijose, kur kompromisiniai iš anksto suderinti sprendimai ilgu laikotarpiu padeda išlaikyti įtaką ir priimti politinei šeimai parankius sprendimus jai ypatingai aktualiose srityse.
Politinė grupė, kuri dėl vienų ar kitų priežasčių, nesilaikys išankstinio sutarimo, neteks pasitikėjimo ir ateityje į jos interesus bus atsižvelgiama nepalyginamai mažiau.
Kita vertus, politinę darbotvarkę gali formuoti interesų grupės frakcijos viduje, kurios savo nacionalinius interesus sugeba pristatyti kaip visai Europai išskirtinai svarbų tikslą. Panašiu atveju frakcijos pozicija tikrai gali kirstis su politiko rinkėjų tėvynėje lūkesčiais.
Tarkime, Europos liaudies partija, atsižvelgdama į įtakingas Nyderlandų ir Vokietijos delegacijas, teigia atstovaujanti Europos ūkininkams, nors tai pačiai politinei šeimai priklausanti Tėvynės Sąjunga Lietuvoje vargu ar galėtų taip save pozicijonuoti.
Norėdami išlikti europinės politikos arenoje ir vaidinti joje pakankamai aktyvų vaidmenį politikai priversti atsižvelgti į savo politinės frakcijos interesus, kurie savo ruožtu gali kirstis su politiko pažadais jo rinkėjams.
Dėstydamas savo išskirtinai chaotiškas įžvalgas, E. Labanauskas pamiršta paaiškinti ir tai, o kas, jo nuomone, slepiasi po iškaba „dirbti Lietuvos labui“.
Tuo ar kitu metu šaliai vadovaujanti Seime suformuota politinė dauguma ir Vyriausybė turi savo programą, kuri ketverių metų laikotarpiui gali būti suprantama kaip Lietuvos interesas. Kai veikianti Vyriausybė Vadovų taryboje pristato Lietuvos poziciją, ji ją tapatina su valdančiosios daugumos interesu.
Lietuvos ministrai susitikę su savo kolegomis Briuselyje ar Liuksemburge, beje, ir prezidentas Europos Vadovų taryboje, Vyriausybės programos nuostatas privalo pateikti kaip Lietuvos interesą.
Vis dėlto tokia veikimo logika negalioja demokratinių valstybių politikams, nesvarbu, ar jie nacionalinių parlamentų, ar Europos parlamento nariai.
Tarkime, sunku suprasti, o kodėl šalies valdančiosios daugumos sprendimus būtinai turėtų palaikyti oponuojančių politinių partijų sąrašuose rinkti politikai? Ar tikrai būtų logiška reikalauti, kad dabartinės Lietuvos valdančiosios daugumos sprendimą būtinai palaikytų socdemai ar valstiečių partijos atstovai? Juk akivaizdu, kad rinkėjai, kurie siunčia politiką kovoti prieš vadinamąsias Vakarų vertybes, tikrai nesidžiaugs, jeigu tas žmogus staiga ims balsuoti priešingai, nes taip pageidauja konkrečiu metu šaliai vadovaujantys oponuojančios politinės jėgos atstovai.
Trumpiau kalbant, kiekvienas europarlamentaras balsuodamas privalo atsižvelgti į savo politinės grupės interesus, į tai, ką žadėjo savo rinkėjams namuose, ir į tai, kuo jis asmeniškai tiki. Nors ir laisvas balsuoti pagal savo sąžinę, jis vis dėlto privalo labai gerai pamąstyti, jeigu nutaria nepalaikyti savo frakcijos sprendimo, ir ne tiek dėl savo asmeniškos naudos, kiek dėl to, kad jo atstovaujama ideologija liktų politinio lauko žaidėja.
Balsuodami politikai kaskart priversti vertinti, kuri perspektyva — asmeninis įsitikinimas, nacionalinės politinės partijos lūkesčiai ar politinės frakcijos nurodymas, kaip balsuoti, galiausia lems, kuris mygtukas bus paspaustas.
Konkretus tokių kolizijų pavyzdys gali būti labai įtemptas balsavimas dėl Gamtos atkūrimo akto.
Tarkime, aš aiškiai pasipriešinau savo frakcijai balsuodama už minėtą dokumentą, nors politinė grupė palaikydama ūkininkų pretenzijas labai kategoriškai reikalavo balsuoti, kad dokumentas būtų atmestas. Mano kolegos Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė pasirinko palaikyti partinę liniją, kolega Liudas Mažylis po ilgų dvejonių susilaikė. Beje, Lietuvos vyriausybė rekomendavo tą dokumentą palaikyti.
Ypatingai noriu pabrėžti, kad šiuo konkrečiu atveju mano sprendimas paspausti žalią mygtuką tikrai nebuvo geresnis už kolegų pasirinktus raudonus (prieš) ar baltą (susilaikau). Mes visi balsavome sąžiningai įvertinę daugybę aplinkybių ir pasirinkę tą variantą, kuris atrodė asmeniškai tinkamesnis.
Jeigu E. Labanauskas bent jau bandytų paaiškinti, ką reiškia tas „dirbti Lietuvos labui“, jis gautų instrumentą leidžiantį jam vertinti, kiek to ar kito europarlamentaro darbas atitinka paties E. Labanausko įsivaizdavimą, koks tas nacionalinis Lietuvos interesas. O tai reiškia, kad sužinotume tik tai, kiek to ar kito europarlamentaro darbas tenkina E. Labanausko lūkesčius.
Išskirtinai siaura narcisistinė autoriaus perspektyva svarbi tik tiems, kurie autorių laiko pakankamai intelektualiu, kad deleguotų jam savo sprendimo teisę. Galbūt įtardamas, kad tokių skaitytojų ratas nėra platus, autorius atsakymo ir neieško.
Tiesa, tai, kad E. Labanauskas nesugeba klausimo išrišti, nereiškia, kad problemos nėra.
Nepamatuotos ambicijos įsitaisyti teisėjo krėsle nesugebant net elementariai logiškai pagrįsti savo nuosprendžių E. Labanauskui kiša koja visame tekste. Kiek tinkama žurnale su pretenzija į intelektą skleisti gandus, o analizę keisti lėkštais juokeliais, spręsti palieku IQ žurnalo skaitytojams ir jo redaktoriui, vis dėlto leisiu sau būti kolegų advokatu.
Pradėsiu nuo savo grupės politikų, su kurių darbu esu susipažinusi geriausiai.
Ypatingai ciniškai skamba atvirai seksistinis atsainus R. Juknevičienės darbo vertinimas. E. Labanauskas pripažįsta, kad ši politikė yra didžiausios Europos liaudies partijos vicepirmininkė, tačiau svarsto, kad grupės pasirinkimą „nulėmė lytis, aktyvumas (ne tik feisbuke) ir Andriaus Kubiliaus palaikymas bei autoritetas“.
Po to, kai kolegė iš Latvijos Sandra Kalnietė dėl šeimyninių aplinkybių pasitraukė iš frakcijos vicepirmininkės pareigų, mūsų delegacija pasiūlė R. Juknevičienę.
Įvertinus tai, kad ji buvusi Krašto apsaugos ministrė, kelerius metus net pirmininkavo NATO Generalinei asamblėjai, aktyviai dalyvauja svarstant nacionalinio saugumo klausimus, balsavimas dėl jos paskyrimo jai buvo labai palankus ir jį be vargo įveikė kandidatę iš Danijos.
Balsavimas vyko dar iki karo Ukrainoje. Karui prasidėjus jos labai nuoseklus darbas grupės vadovybėje, Ukrainos ir Rytų partnerystės šalių problemų išmanymas ir aiškinimas kolegoms iš mažiau su klausimais susipažinusių pietinių Europos regionų buvo labai vaisingas.
Net jeigu tai ir nepatinka tingiam žurnalistui, kuris nepasivargino domėtis ir informuoti, R. Juknevičienė, kuri šiuo metu parlamento hierarchijoje tarp Lietuvos europarlamentarų užima aukščiausią postą, tos vietos tikrai verta ir labai garbingai vykdo jai patikėtas pareigas.
Ne mažiau apgailėtinas ir išpuolis prieš A. Kubilių, kuris, anot varganos E. Labanausko galvos, pasižymėjo tuo, kad „sukūrė ir visa galva pasinėrė į „tikėtojų“ Rusijos demokratija sektos reikalus“.
Bet kas nors minimaliai susipažinęs su Europos parlamento darbu suvokia, kokios svarbios, ypatingai dabar, Nuolatinio pranešėjo Rusijos klausimu pareigos. Jeigu E. Labanauskas turėtų savigarbos, jis nedrįstų tų pareigų nutylėti ar infantiliai kalbėti apie kažkokias tik jam žinomas sektas.
A. Kubiliaus statusas ypatingas tuo, kad visos kadencijos laikotarpiui jis yra atsakingais už Parlamento pozicijos formulavimą ir požiūrį į tai, kas vyksta Rusijoje. Jis taip pat rengia pranešimus, rezoliucijas, specialius klausymus, skirtus Rusijos reikalams. Negana to, jis dar ir vadovauja EURONEST Parlamentinei Asamblėjai, kurios svarbiausia veiklos sritis permainos geopolitiškai svarbiose Europai Rytų partnerystės šalyse.
Lėkšta E. Labanausko ironija, skirta A. Kubiliui, neturi nieko bendra su kolegos veikla, tik dar kartą patvirtina įžvalgą apie absoliučią autoriaus profesinę nekompetenciją.
Profesoriaus Liudo Mažylio darbas vertinamas per matomumo prizmę: jis „mažiau matomas nei jo kolegos, tačiau ne taip retai kaip anksčiau minėti „nuliai“. Galima suprasti, kad E. Labanausko galva, vienintelis L. Mažylio nuopelnas yra tai, kad jį pastebėjo žurnalistas. Klausimas, o ar tas žurnalistas geba apibrėžti, kam konkrečiai atstovauja L. Mažylis, kokia jo politinė laikysena ir veiklos prioritetai lieka anapus autoriaus regėjimo lauko.
Labai panašiu primityviu stiliumi E. Labanauskas pašiepia kolegas Stasį Jakeliūną ar Viktorą Uspaskichą, net nebandydamas rimtai vertinti jų darbo atstovaujant juos išrinkusiems žmonėms. Komiška tai, kad nors vertinant A. Kubiliaus darbą vargo „rašytojui“ užkliuvo jo angažavimasis demokratinių pokyčių Rusijoje klausimu, S. Jakeliūnas ir V. Uspaskichas kaltinami, kad esą palaiko dabartinę Rusiją.
Itin neprofesionalai skamba ir E. Labanausko tezė, kad „rezoliucijų rašymas Europos parlamente nieko nereiškia“. Ironizuodamas apie V. Uspaskicho grafomaniją, kurios net nebando pagrįsti nors menka citata ar nuoroda, E. Labanauskas drąsiai paneigia vieno pagrindinių Europos parlamento politinių instrumentų svarbą.
Panašiomis pigiomis replikomis jis išsemia ir Waldemaro Tomaszewskio bei Vilijos Blinkevičiūtės darbus, šiek tiek pagarbos demonstruodamas tik Juozui Olekui bei Petrui Auštrevičiui. Tiesa, kaip ir kritikuodamas, taip ir bandydamas vertinti pozityviau, pranešti, kuo remdamasis jis daro savo sprendimus, E. Labanauskas nebando.
Kai nesivarginama paminėti P. Auštrevičiaus darbų, kurie lėmė tai, kad šis politikas „jau kelerius metus iš eilės sugeba atsidurti įvairių įtakingiausių europarlamentarų šimtukuose“, pagyrimas pernelyg neįtikina. Neabejodama P. Auštrevičiaus darbu, vis dėlto manau, kad žurnalo skaitytojai visai pamatuotai tikėtųsi ir platesnio jo darbų pristatymo.
Prisistatydamas socialiniuose tinkluose, E. Labanauskas skelbiasi esąs „didelę praktinę ir teorinę patirtį sukaupęs žurnalistas, redaktorius ir apžvalgininkas“, ir drąsiai pabrėžia, kad specializuojasi rašyti apie Lietuvos vidaus ir užsienio politiką.
Čia nagrinėjamas tekstas skelbiamas rubrikoje „Komentaras“. Žurnalistikos pradžiamokslis aiškina, kad komentaras — tai analitinės žurnalistikos kūrinys, kuriame aiškinami visuomeninio, politinio ar kultūrinio gyvenimo reiškiniai, įvykiai, aptariamos su jais susijusios aplinkybės ar problemos. Skaitytojas gali tikėtis, kad komentaro autorius pateiks asmeninę nuomonę apie tą ar kitą reiškinį.
Vis dėlto labai svarbi viena detalė. Norėdamas vertinti, komentaro autorius turi gerai išmanyti temą, apie kurią kalba, ir, be abejonės, gebėti naudotis bent primityviais analizės instrumentais. Gandų ir jausmų mišrainė teksto analize nepaverčia. Kai komentaro autorius stokoja savikritikos ir nesugeba įvertinti savo neišmanymo ribų, komentaras virsta paskviliu.
Tik, priešingai, nei tikisi komentaro autorius, pajuokos objektu tokiu atveju tampa jis pats.
