Šiandien antrą kartą kartoju mantrą, kurią nuo šiol matysite visų mano įrašų pradžioje: „esu žmogus, tad šališka, o mylima formulė „aš manau…“ kviečia ne aklai pritarti, o pradėti mąstyti.“ Nepatinka? Perjunkite kanalą. Jūsų teisė ploti tam, kam norite, net žiopliems žurnalistams ar infantilioms influencerėms. Tą teisę jums suteikia demokratija, kuri leidžia kalbėti net tada, kai jai pačiai tai reiškia mirtį.
O dabar dar kartą grįžkime į krauju laistomą Izraelio žemę ir pažiūrėkime, kiek galime pasitikėti tais, kurių darbas teikia maistą mūsų smegenims. Žinoma, jeigu tai smegenys, kurios mąsto lygu abejoja.
Naujienų agentūros be sienų
Trečiadienį vakare nevyriausybinė organizacija HonestReporting savo svetainėje paskelbė įrašą skambiu pavadinimu: „Fotografai be sienų“.
Pirma, kad ta HonestReporting? Tai JAV, Niujorke registruota proizraelietiška organizacija, kuri seka žiniasklaidą ir analizuoja, kiek galima tikėti pateikiama informacija bei kokiu laipsniu ta ar kita žiniasklaidos priemonė laikytina šališka.
Tiesa, jeigu „Gydytojai be sienų“ praktiškai vienareikšmiškai pasaulyje vertinami teigiamai, tai šiuo atveju tas pozityvumas išverstas į išvirkščią negatyviąją pusę.
HonestReporting kelia klausimus, kiek su žurnalistine etika ir jos pažadu išlaikyti maksimaliai nešališką perspektyvą dera „Reuters“ ir „Associated Press“ fotografų darbai, skelbti „Hamas“ invazijos į Izraelį metu.
Svetainėje tvirtinama, kad minėtų įtakingų pasaulinių naujienų agentūrų fotografų pateikti vaizdai buvo gauti pažeidžiant etines normas, o agentūros iš anksto žinojo apie būsimas „Hamas“ atakas, nukreiptas prieš Izraelį. Kokiais įrodymais grįsti labai rimti kaltinimai?
Pirmas klausimas, o ką labai ankstyvą ramų eilinį šeštadienio rytą „Reuters“ ir „Associated Press“ fotografai veikė ant sienos, skiriančios Izraelį nuo Gazos ruožo? Sunku patikėti, kad fotografai ten atsirado visiškai atsitiktinai, o teroristai leido jiems ramiai fotografuoti, juolab, kad žurnalistai fotografavo jau ir po to, kai Hamas teroristai įžengė į Izraelio teritoriją. Gerokai logiškiau skamba prielaida, kad fotografai veiksmo sūkuryje atsirado ne atsitikinai, o iš anksto savo veiksmus derino su teroristais.
Ar žinojo „Reuters“, kad bus puolamas Izraelis?
Tai kelia kitą, dar rimtesnį klausimą. Kiek tikėtina, kad naujienų agentūros iš anksto žinojo apie būsimą puolimą? Iki ketvirtadienio popietės, kai rašau šitą tekstą, jokių „Associated Press“ paaiškinimų neradau. O štai „Reuters“ griežtai paneigė iš anksto žinojusi apie atakas ar įgalinusi savo žurnalistus stebėti „Hamas“ puolimą.
Tiesa, tame pačiame „Reuters“ tekste, kuris labai kategoriškai atmeta kaltinimus dėl to, kad turėta išankstinė informacija, pripažįstama, kad fotografijas darė laisvai samdomi žurnalistai iš Gazos ruožo, kurie spalio 7-ąją kartu su teroristais kirto Izraelio sieną. Pasak agentūros pranešimo, jie buvo pasamdyti tiesiog įvykių metu.
„Reuters“ tvirtina, kad iki aptariamų įvykių jie neturėjo jokių ryšių su minėtais fotografais, o „Reuters“ skelbtos nuotraukos padarytos praėjus porai valandų po to, kai „Hamas“ apšaudė pietų Izraelį ir 45 min. vėliau, kai, Izraelio liudijimu, teroristai peržengė sieną.
Mano nuomone, „Reuters“ paaiškinimai tik sustiprina įtarimus, kad skelbta informacija buvo angažuota ir palanki vienai konflikto pusei.
Mano klausytojai, tikėtina, nežino, kad beveik dešimtmetį buvau žurnaliste — rašiau vedamuosius ir apžvalgas „Lietuvos ryte“, vadovavau Eltos ir BNS naujienų agentūrų verslo skyriams, kuruos ir kūriau. 1991 metais netgi stažavausi „Reuters“ agentūroje. Taigi, tikrai neblogai įsivaizduoju, kaip realiai veikia žiniasklaida.
Nutylėta nemaloni aplinkybė
Konkrečiu atveju labai tikėtina (pabrėžiu, aš nežinau, o tik vertinu procesą), kad „Reuters“ apie būsimą puolimą tikrai nežinojo. Bet „Reuters“ kažkaip jau pirmomis minutėmis, kai apie tai, kad kažkas vyksta Izraelio teritorijoje dar iš viso nebuvo plačiau skelbiama (prisiminkite, veiksmas vykta saulei tekant), aptinka laisvai samdomus žurnalistus, vadinamuosius freelancerius būtent įvykių epicentre.
Geri žurnalistai, ypač reporteriai ir naujienų agentūrų redaktoriai, visada turi daugybę atsarginių numerių, ypač iš įtampos zonų. Taigi, pats faktas, kad buvo pasamdyta jau po įvykių, post mortem, labai tikėtinas.
Vis dėlto, tai, kad „Reuters“ leidžia sau be jokio specialus tyrimo dėl anų laisvai pasamdytų fotografų angažuotumo drąsiai viešinti jų darytas nuotraukas, mano galva, faktas tikrai skandalingas. Pirmieji gavę visų taip pageidaujamas nuotraukas „Reuters“, kaip ir AP, tikėtina, tuo metu taip gavo papildomų pajamų, bet dabar moka už tai reputacinę kainą.
Ko neįvertino (ar nenorėjo vertinti) naujienų agentūros, kai drąsiai platino laisvai samdomų freelencerių vaizdus? Jų nedomino, kas tie žmonės, kurių nuotraukas jie platina.
HonestReporting (nuoroda į tekstą, kurį čia aptariu, teksto pabaigoje) pateikia įrodymus, kad vienas tų vadinamųjų fotoreporterių drąsiai glėbesčiuojasi su „Hamas“ vadeiva ir spalio 7-osios puolimo organizatoriumi. Tokios nuotraukos buvo skelbiamos socialiniuose tinkluose, bet tai nesutrukdė AP, kaip ir vėliau CNN, naudotis jo paslaugomis.
Interesai anapus tragedijos
„Reuters“ publikavo dviejų fotografų nuotraukas, kurie lyg ir atsitiktinai sutiko naują auštančią dieną kartu su „Hamas“ teroristais, prasiveržiančiais per Izraelio sieną. „Reuters“ vieno tų fotografų nuotrauką net pažymėjo garbinga nuoroda „Dienos vaizdas“, bet aplinkybes, kurių dėka ta nuotrauką gavo, nutylėjo.
Naujienų agentūros gali sakyti, kad tie žmonės tiesiog dirbo savo darbą. Dalis bet kurio krizių zonose esančio žurnalisto darbo yra ir karo nusikaltimų dokumentavimas. Vis dėlto konkrečiu atveju tikrai daug aplinkybių rodo, kad „Hamas“ puikiai sužaidė informaciniame kare, o vadinamieji laisvos spaudos korifėjai taip norėjo būti pirmieji, kad lengvai pakibo ant jų kabliuko. Naujienų agentūros mažų mažiausiai ką privalėjo padaryti, tai pažymėti, kad fotovaizdai gauti esant eilei neaiškių aplinkybių dėl fotografų interesų.
Išvada nemaloni: tarptautinių naujienų agentūrų, su, atrodytų, garbinga reputacija, etikos standartai švelniai kalbant, abejotini.
Šiandien kalbu apie Izraelį. Kaip jau sakiau savo praeitame įraše esu visiškai Izraelio pusėje ir dėl amžinos mūsų kaltės dėl Holokausto, ir dėl tokių moralinių barbarų kaip žemaitaičiai, kurie kaip tik šią savaitę siautėjo Seime, ir dėl primityviai angažuotų kairuolių, kuriems net teroristas, jeigu jie tiki, kad anas yra pasaulinio kapitalo nuskriaustas vargšelis, įtinka.
Vis dėlto pasakojime apie, atrodytų, toli nuo mūsų vykstančius dalykus galime įžvelgti ir lietuvišką dimensiją. Kalbu apie etikos standartus.
Tiesa, mane domina ne ta teisinė biurokratų „etika“, kurią taip mėgsta ir kultivuoja visokios etikos komisijos nuo tos, kuri prižiūri politikus, iki tos, kuri vertina žurnalistus. Mano nuomonė dėl „etikos“ biurokratų gebėjimą suvokti, ką jie veikia demokratinėje visuomenėje, dėl įvairių priežasčių labai neigiama. Jau viena tas faktas, kad ten su žiburių nerasi žmonių, kurie sugebėtų etiketą atskirti nuo moralinių dilemų, ypač tų, kurios neturi kiekvienai bobulytei prie Bažnyčios suvokiamo turinio, šokiruoja.
Kiek etikos tame, kas vertina kitų etiką?
Kalbu apie tikrąją etikos dimensiją, kuri atsiveria tada, kai rašantis, fotografuojantis ar redaguojantis žmogus asmeniškai mąsto, ką daro, apsvarsto, kodėl daro, ir — svarbiausia — galvoja apie žmones, kuriuos aptaria, o dar labiau apie savo žodžių poveikį tiems, kas skaito ar žiūri.
Prieš keletą savaičių „Pasakoje“ žiūrėjau režisierės Živilės Mičiulytės dokumentinį filmą „Kabinetas“. Kaip skelbė reklamos, šiame filme du tiriantys žurnalistai Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė atveria duris į savo kabinetą 15min.lt redakcijoje 2019-2020 metais. Tuo metu žurnalistai rašo knygą apie kitą kabinetą Vyriausybės rūmuose.
Filmas toks ištęstas ir nuobodus, kad vertas dėmesio gal tik kaip pamoka, koks neturėtų būti filmas.
Valandą žiūrėti į žurnalistų leptopų nugarėles, po stalu D. Pancerovo stumdomus kroksus bei nesibaigiančias raudas dėl nemalonaus kvapo kabinete, kuris filmo žiūrovams tikrai nepasiekiamas, nors gal turi demonstruoti, kokį pavojingą darbą dirba filmo herojai, yra rimtas kantrybės išmėginimas jau pats savaime.
Vis dėlto labiausiai sukrėtė tai, kokiu laipsniu nesuvokiama pati žurnalisto darbo esmė. Režisierė, beje, po peržiūros infantiliai kleketuodama prisipažinusi esant diplomuota žurnalistė (bent taip supratau) iš žurnalistų šeimos, žavėjosi tais, kuriuos rodė, bet ką ir kodėl ji rodė, manau, ir pati nesuprato.
„Apie žurnalistų darbą pati turėjau tam tikrą įsivaizdavimą iš vaidybinių filmų. Kad jų darbas tikrai yra daug dinamiškesnis. Bet gal gerai, kad bus galima pamatyti, kaip tas darbas vyksta iš tikrųjų“, viename iš interviu aiškino filmo autorė.
Anoji knyga apie 339 kabinetą buvo infantilus ilgas dviejų žalių rašytojų pasivadinusių tyrėjais opusas apie tai, kaip jie tyrinėja ir rašo. Knyga, paremta iš esmės vienu šaltiniu, kuris visad rodėsi kaip galutinės tiesos nešėjas, savotiškas dievo pirštas. Patinka tai autoriams ar ne — galutinis rezultatas buvo banalus labai sudėtingo politinio proceso redukavimas į neįrodytą korupcijos bylą.
Savirefleksijos galia
Apie tai, kad žurnalisto darbas vyksta galvoje, kuri geba reflektuoti visų pirma pati save ir kasdien tai skaudžiai daro net žinodama, kad nesugebės įveikti savo žmogiškojo šališkumo, režisierei per du filmo kūrimo ir dar porą jo tvarkymo metų netoptelėjo.
Vienintelė filmo vieta, kuri tikrai galėjo virsti pasakojimu apie tai, ką reiškia būti žurnalistu, buvo D. Pancerovo ir B. Davidonytės pokalbis, kurio metu jie svarsto, ar ir kiek galima pasitikėti vienu jų kalbintu šaltiniu.
Replikuodamas pašnekovei, D. Pancerovas pastebi: “O kas, jeigu net du ar trys nepriklausomi vienas su kitu susiję šaltiniai patvirtina faktą, bet tai vis tiek netiesa?“ (cituoju iš atminties). Klausimas, kuriame skamba tikro žurnalisto tikroji kasdienė drama. Tikras rimtas klausimas, bemaž visada, jei žmogus turi sąžinę ir protą, neturintis galutinio išrišimo.
