„Dar vienas tekstas apie Lietuvos Respublikos prezidento Gitano Nausėdos metinį pranešimą Seime! — visai pagrįstai pagalvos dažnas skaitytojas, ištiktas visas žiniasklaidos priemones užplūdusių nesibaigiančių komentarų srauto, — Nėra ką žiūrėti!“
Perfrazuodami šiuolaikinį amerikiečių folklorą, galėtume tarti, jog nuomonės yra kaip išangės: visi jas turi, bet ne apie visas jas reikia žinoti. Ką naujo galima pasakyti apie Gitaną Nausėdą? Nieko. Visiškai nieko. Jo vietą visiškai laisvai galėjo užimti šuo Grikis, ir tai nebūtų nieko pakeitę.
Dvylikti metai be prezidento
Lietuva dvyliktus metus gyvena be prezidento. Iki G. Nausėdos valdė Dalia Grybauskaitė, kuri buvo kas tik nori: ne visu etatu dirbanti ministrė pirmininkė, Seimo vadovė, gynybos ekspertė, šiaip visų pasaulio reiškinių išmanytoja, tačiau jokiais būdais ne prezidentė.
Grynai techniniu požiūriu Lietuvos Respublikos prezidentas turi dvi esmines funkcijas: 1) atstovauja Lietuvai užsienio politikos klausimuose; 2) yra savotiškas „rankinis stabdis“, jei Seimas ar Vyriausybė pradėtų elgtis nekorektiškai.
D. Grybauskaitei užsienio politika rūpėjo tiek pat kiek ir ne mėlynos spalvos kostiumėliai, o „rankinį stabdį“ ji buvo perkonstravusi į rankinį akceleratorių, dėl ko greitai tapo politinių intrigų karaliene. Ją pakeitė Gitanas Nausėda, kuris buvo rinktas pagal principą „aukštas, gražus, moka angliškai“ —savo rinkėjų lūkesčius tai visiškai pateisina. Bet pažvelgus ciniškiau, nieko čia nepaveiksi — absoliuti dauguma lietuvių net abstrakčiai nesupranta, kam yra reikalingas Lietuvos prezidentas, tad ir rinkimosi iš galimų kandidatų kriterijai yra labai banalūs ir primygtinai estetiški.
Mokėti skaniai gaminti maistą
Į mūsų kolektyvinę pasąmonę jau įsismelkė teiginys, jog absoliuti dauguma verslų subankrutuoja pirmaisiais veiklos metais. Su šia tiesa sunku ginčytis, tačiau ji galioja ne tik verslams, bet ir žmonėms. Absoliuti dauguma žmonių labai retai supranta galimas savo veiksmų pasekmes, todėl jiems itin retai pavyksta daugelis dalykų.
Dažna pradedančiųjų verslininkų problema yra ta, kad jie nežino, kas yra verslas. Galbūt jie ir turi verslo administravimo diplomų, yra dalyvavę mokymuose ar seminaruose, bet čia kaip ir su šoku, kuris ištinka gavus per veidą, — nesuprasi, kol nepatirsi.
Ne kitaip ir politikoje — ilgus metus būti banko piarščiku dar nereiškia būti politiku. Dėl tų pačių priežasčių taip masiškai bankrutuoja naujai atsidarę restoranai ar kavinės, nes dažnas jų savininkas mano, jog mokėti skaniai gaminti maistą yra tas pats, kas vadovauti viešojo maitinimo įstaigai. Kitaip tariant, G. Nausėda yra piarščikas, dirbantis politiko darbą, kuris nelabai mato skirtumo tarp viešųjų ryšių ir politikos.
Baimė cyptelėti
Šio teksto autorius sveikina mėginimus analizuoti G. Nausėdos metinį pranešimą, bet pats jis to nesiims, nes, kaip taikliai pastebėjo europarlamentaras Andrius Kubilius, — po trijų dienų ta kalba bus pamiršta.
Geriau savo dėmesį skirti ilgesniems ir tvaresniems procesams, o konkrečiai vienam klausimui: mieli žurnalistai, politologai ir šiaip prezidento kritikai — kur jūs buvote? Juk didelė dalis jūsų, kurie dabar tikrąja to žodžio prasme skaičiuojate sekundes iki G. Nausėdos kadencijos pabaigos, sėdėjote tyliai, kai D. Grybauskaitė darė lygiai tą patį, ir bijojote net cyptelėti.
Jūs tylėjote, kai, kilus tuometiniams kultūriniams pilietiniams karams, ji išreiškė palankumą marginalų judėjimams, tylėjote, kai ji demonstratyviai nebendravo su Vyriausybe, tylėjote, kai ji važinėjo į Europos vadovų susitikimus, ir laikė tai vos ne savo prigimtine teise, tylėjote, kai ji visiškai užleido užsienio politiką, tylėjote, kai ji įžūliai lipo iš savo konstitucinių įgaliojimų ribų ir kišosi į Seimo bei Vyriausybės darbą.
Kada šio teksto autorius su savo kolegomis — Aušra Maldeikiene, Aiste Pikšryte, Giedriumi Alasevičiumi ir dar saujele Dalios Grybauskaitės kritikų — garsiai kalbėjo apie blogą prezidentės elgesį, apkasuose buvo nykiai tuščia. Gaudavome palaikančių privačių žinučių, bet daugelis jūsų bijodavote net laiką padėti po mūsų kritika Daliai Grybauskaitei.
Šiandien tuos metaforinius apkasus reikia plėsti, nes šiandieninio prezidento kritikų ten prisirinkę tiek, kad nebėra net vietos kvėpuoti.
Gulinčiųjų spardymas
Reikėtų pažiūrėti tiesai į akis — smagiausia spardyti tuos, kurie negali apsiginti. Geriausios problemos yra tos, kurios išsisprendžia pačios, o geriausi karai — tie, per kuriuos niekas negresia.
Gitanas Nausėda yra, ko gero, pats silpniausias prezidentas per visą Antrosios Lietuvos Respublikos istoriją. Jis toks silpnas, jog jam reikia ieškoti sąlyčio taškų su visokiais orlauskininkais ir maksimaliečiais, nes tai yra bene vienintelės šiokią tokią visuomeninę jėgą turinčios grupės, kurios su juo dar kažkiek skaitosi.
Pirmieji G. Nausėdos metai buvo perpildyti tylių jo komandos narių kūkčiojimų dėl to, kad Prezidentūra yra blokuojama visais lygmenimis: su ja nesiskaito Seimas, Vyriausybė ir net didžiųjų miestų savivaldybės! 2020 metais, kilus COVID-19 pandemijai, G. Nausėdai buvo išvis leista labai aiškiai suprasti, kad jis geriau tegul pasitraukia į šoniuką ir netrukdo dirbti.
Jo mėginimai apginti savo žmonos garbę, susilaukė isteriško juoko net tarp aršiausių užnausėdų — vienintelės reakcijos, kokią gali sukelti baltarankio inteligento mėginimai patrankyti kumštuku per stalą. Apie berniukus Nidoje neverta nė kalbėti — tai būtų brutalus gulinčiųjų spardymas.
Kraštinių neatsiras
Vis dėlto kad ir koks silpnas būtų G. Nausėda, nereikia nuvertinti jo keliamo pavojaus. Liauno riešo inteligentai, ypač akivaizdūs narcizai, juoba įsprausti į kampą, darosi labai pavojingi.
Prezidentas jau užmezgė kontaktus su žmonėmis, kuriems per savo ankstesnę banko ekonomisto inkarnaciją nebūtų net rankos padavęs. Taip atrodo desperacija, o veiksmai, daromi iš desperacijos, labai retai baigiasi geruoju.
Tačiau tai tėra tik viena didelės dėlionės dalis. Didžiausią pavojų Lietuvai ir jos suverenitetui kelia ne G. Nausėda, ne kultūriniai karai ir net ne Kremlius, o mūsų baili ir tingi žiniasklaida, garbinanti galią, įtaką ir pinigus.
Užteks bet kokiai jėgai pakankamai smarkiai treptelėti koja, ir visa ta armija žurnalistų, kritikų, politologų, viešų intelektualų ir šiaip komentuotojų drausmingai išsirikiuos į eilę.
Taip buvo prezidentaujant Algirdui Brazauskui, Daliai Grybauskaitei, ir visada gali vėl pasikartoti. Visi gudrūs ir drąsūs kritikuoti, kol jiems niekas negresia, o kada gali būti realių pasekmių – kraštinių niekada neatsiranda. Visi iškart prisimena, jog reikia hipotekas mokėti, vaikams dantis tiesinti, o dar ir šildymas pabrango…
