Krikščionys futliare

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Edita Janulevičiūtė 

Ačiū Dievui, ne visi krikščionys tokie. Bet yra dalis visuomenės, kuri daugiau ar mažiau pretenduoja į krikščioniškųjų vertybių gynėjų funkcijas, tačiau gina tik idealizuotą vaizdinį savo pačių galvose, ir gina jį visų pirma nuo tikrovės. 

Pavyzdžiui nuo akivaizdaus fakto, kad mūsų papročiai ir elgesys vienas su kitu šeimose realiai labai toli nuo krikščioniško idealo. Smurtas jiems tarytum išvis neegzistuoja ir nėra problema, svarbiausia kartoti „šeima, šeima“.  

Pareiškę, kad „be rūpesčio silpnaisiais“ nebus Lietuvos, jie čia pat skelbia, kad atmeta „Stambulo ir panašias konvencijas“, ir bando visaip įtikinti, kad toji konvencija esanti apie lyties panaikinimą. Jie cituoja, ką popiežius pasakė apie medžių kirtimą, bet, regis, nėra matę jo tekstų apie smurtą prieš žmones. 

Kitas faktas, nuo kurio jie ginasi, yra pokyčiai: pakitęs pasaulis, pakitusios visuomenės struktūros, pasaulėžiūros ir politinių jėgų pasiskirstymo permainos. Priemonės (jei tai galima taip vadinti), kurias jie siūlo, labiau primena bandymus sustabdyti laiką, susigrąžinti senus papročius iš praeities, kai neva klestėjo krikščionybė. Nors istoriją bent kiek išmanančiam žmogui akivaizdu, kad jokia visuomenė niekada nebuvo tobulai krikščioniška. 

Net tada, kai krikščionybė buvo dominuojanti pasaulėžiūra, įvairios blogio formos niekur nebuvo dingusios. Beje, viena didžiausių blogybių Bažnyčiai buvo jos susipainiojimas su politinės galios struktūromis. Jeigu visi Lietuvos katalikai atidžiai skaitytų XX ir XXI amžiaus popiežių tekstus, jie žinotų, kiek dedama pastangų iš to palikimo išsivaduoti. 

O tikrieji sprendimai visada yra tik ateityje. Tai pabrėžiama ir Bažnyčios mokyme, kuris nėra sustingusių normų ar formų rinkinys, o gyvas dabarties įvykių aiškinimas, įsiklausant pirmiausia į tai, ką Dievas kalba per gyvų žmonių likimus: „Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų, yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas.“ (Gaudium et Spes, 1). 

Stambulo konvencija kaip tik yra geros valios žmonių atsakas į kančią, kurią patiria daugybė žmonių, o ne sąmokslas prieš katalikybę. 

Ar žinom, dėl ko ginčijamės? 

Kaip atrodo smurtas? Štai, pavyzdžiui, komentaras iš feisbuko (kalbama apie neįgalią kandidatę, negalėjusią dalyvauti debatuose): „Prie visos pagarbos, neįgaliems žmonėms daug kas yra neprieinama. Ir kam taip išpūsti tą burbulą. Kas nori pats išsprendžia savo problemas. Juk turim seimo narį vežimėlyje. Vadinasi įmanoma, net senovės išmintis sako, per kančias į žvaigždes.“ 

Tai psichologinis smurtas, kai skriaudą patyrusiam žmogui dar tenka išklausyti patyčias ir aiškinimus, kokia teisinga situacija, kur jo poreikių nepaisoma, o kančia jam tik į gera. Taip žiūrima į neįgaliuosius, taip žiūrima ir į seksualinio smurto aukas. Tai tiek įprasta, kad daugelis net neatpažįsta, kad tai — smurtas. Žmonėms, daug metų girdėjusiems ir šventai įtikėjusiems, jog Stambulo konvencija esanti apie gėjus ir translyčius asmenis, tikriausiai atrodys, kad kalbu ne į temą. 

Lietuvoje ginčai dėl šios Konvencijos labai klaidinantys. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pagrindinis klausimas: kas už ar prieš jos ratifikavimą. Pažvelgus atidžiau išaiškėja, kad pats didžiausias klausimas visai kitas — kiek žmonių žino, apie ką ji?  

Nors tai neturėtų būti sudėtinga, nes jos turinys atitinka pavadinimą: „Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo“. Joje apibrėžiama, kas yra smurtas ir kokios būna jo rūšys, numatomos pagalbos priemonės aukoms ir teisminis persekiojimas smurtautojams, reikalaujama imtis tyrimų ir švietimo, kovojant su stereotipais, kurie skatina ar pateisina smurtą bei diskriminavimą. 

Tačiau mes apie šituos dalykus net nepradedame diskutuoti. Pats konvencijos atsiradimas galėjo būti puiki proga imti kalbėti apie tai, kiek kokio smurto matome savo šalyje, ar veiksmingi turimi teisiniai ar psichologinės pagalbos instrumentai, permąstyti savo papročius ir nuostatas. 

Nieko panašaus neįvyksta. Net ir dalis kandidatų į Seimą tik atsikalbinėja esą mes viską patys galim išspręsti (nors realybė rėkte rėkia, kad to nedarom) arba ima bauginti, kad nebeliks biologinės lyties arba teks gėjų santuokas įteisinti (nors Konvencijoje nieko panašaus nėra). 

Dar sako, kad konvencija — ne panacėja, kad ji problemų nesprendžia. Be abejo, kaip ir visi kiti įstatymai ar baudžiamojo kodekso straipsniai nėra panacėjos. Bet dėl kažkokių priežasčių visos šalys tokius turi. 

Stambulo konvencija tapo savotišku atpirkimo ožiu, į kurį buvo sutelktos visos baimės, kurias daliai visuomenės kelia šių dienų pasaulyje vykstančios permainos. Ir priešinamasi jai taip, tarsi jos neratifikavimas galėtų nuo tų permainų apsaugoti. 

Tas baisus žodis „gender 

Didžiausi nesusipratimai kilo dėl to, kad Konvencijoje pavartoti keli prieštaringai vertinami terminai. Jos priešininkų reakcija išties keista. 

Jie kalba taip tarsi pavartojimas to paties žodžio, kurį vartoja jų ideologiniai oponentai, jau reikštų pritarimą jiems. Lyg LGBT organizacijos turėtų kažkokį monopolį tiem terminams.  

Betgi tokiu atveju katalikams pirmiausia reikėtų uždrausti angliškas ir prancūziškas gramatikas. Mat prancūzų kalbos žodis „genre“, o anglų „gender“ reiškia tai, ką mes savo gramatikose vadiname „gimine“. Lygiai taip pat turėtume uždrausti psichoanalizę ir sociologiją, nes ten tas terminas irgi yra. 

Beje, gal ne visi katalikai žino, kad rengiant ir priimant Konvenciją dalyvavo nemažai krikščionių, įskaitant ir Vatikano atstovus. Kai jos tekstas buvo patvirtintas, Vatikano delegacija paskelbė dokumentą, kuriame išsakė savo poziciją dėl tų nevienareikšmių terminų. 

Išdėstę tai, kaip Katalikų Bažnyčia supranta lytiškumą ir kuria prasme vartoja žodį „gender“, jie išreiškė apgailestavimą, kad buvo pasirinkti būtent tokie terminai, nes juos daug kas priima labai prieštaringai, o tai stabdo visais požiūriais puikios ir reikalingos iniciatyvos įgyvendinimą. 

Kaip vartosim terminus priklausys tik nuo mūsų 

Jie iš dalies teisūs, pasipriešinimas tikrai nemažas. Tačiau tik iš dalies. Mat jokio kito, visiems vienodai priimtino termino tiesiog nėra. Ir, svarbiausia, visi socialinių mokslų terminai bet kuriuo atveju yra kontroversiški. 

Bet kokie idėjiniai ginčai tik todėl ir įmanomi, kad žodžius galima aiškinti skirtingai. Argi žmonės sutaria dėl to, kas yra tauta, valstybė, demokratija, žmogaus teisės, laisvė arba meilė? Akivaizdu, kad ne. Tiesiog šie žodžiai jau seniai vartojami, su jais esam apsipratę ir be didesnių baimių galim diskutuoti dėl interpretacijų. Lyties studijos — santykinai nauja sritis, o naujos, nesuprantamos kategorijos kai kuriems kelia nerimą. 

Ką gi reiškia „gender“, arba „lytis socialiniu aspektu“ (mes vis dar nesugalvojom savo termino)? Ne, tai nėra biologinės lyties paneigimas ar reliatyvizavimas. Tai tiesiog reiškia, kad žmogus nėra gyvūnas ir jo kūnas turi ne tik biologinį matmenį. Tai, kuo mes esame savo kūne, neišvengiamai įgauna vienokį ar kitokį kultūrinį ir socialinį pavidalą. Žodis „gender“ kaip tik ir nurodo kultūrinę-socialinę lytiškumo raišką: kaip vyrai ir moterys turi rengtis, kokius vaidmenis atlikti šeimoje ar bendruomenėje, kokius darbus dirbti, kokie bruožai laikomi vyriškais, kokie moteriškais ir t. t. Tik nuo mūsų intelektinio pajėgumo ir kūrybiškumo priklausys, kaip  šitą žodį vartosime. 

Baimė  bloga patarėja 

Stambulo konvencija, kaip ir visi tarptautiniai susitarimai, yra labai bendro pobūdžio dokumentas, kuriame apibrėžiami patys bendriausi principai. Konkretus jų įgyvendinimas paliekamas pačioms valstybėms, priklausomai nuo jų situacijos, poreikių ir kultūrinių ypatybių. 

Todėl sakyti, kad per ją mums importuojama kokia nors ideologija, yra mažų mažiausiai netikslu. Kokius įstatymus ir kokias švietimo programas priimsime, priklausys nuo to, kaip mūsų visuomenė sugebės susitarti, kaip interpretuosime joje pavartotus terminus. Galbūt kaip tik čia slypi tikroji problema. 

Tie, kas priešinasi Stambulo konvencijos ratifikavimui vien dėl to, kad kai kurie joje pavartoti terminai gali būti įvairiai aiškinami, tuo pačiu pripažįsta, kad nėra pasirengę diskusijai. Jie negali nematyti, kad toli gražu ne visi pritaria jų pažiūroms. Jie paprasčiausiai nėra tikri, kad priimant įstatymus bus pasirinkti tie variantai, kurie juos tenkina. 

Yra dvi išeitys, kaip elgtis tokioje situacijoje. Pirma, šviestis pačiam ir šviesti kitus, diskutuoti, mąstyti, gilintis, ieškoti argumentų, o jeigu esi krikščionis — tai gyventi pagal Evangeliją ir savo pavyzdžiu paliudyti gėrį tų principų, kuriais esi įsitikinęs. Antra, paimti valdžią ir uždrausti viską, su kuo nesutinki. 

Pirmoji išeitis reikalauja daug darbo ir nesuteikia jokių garantijų. Antroji gali atrodyti veiksminga, bet nieko, išskyrus laikiną grynai išorinį kitų užslopinimą ir dar didesnį priešiškumą, ji neatneš. Jos vardas — autoritarizmas. Ir visai nesvarbu, po kokia vėliava jis įvedinėjamas, po krikščioniška ar „lukašenkine“, esmė ta pati — noras primesti savo valią. 

Figmedžio lapas baimei pridengti 

Idėjinė kova laimima mokslu, dialogu, kūrybiškumu, tikru dėmesiu žmonėms, o ne gynybišku užsidarymu ir bandymu įstatymais sustabdyti permainas. Deklaruojamas tradicijų gynimas neretai tėra figmedžio lapas savo nepajėgumui ir baimei pridengti. 

Tai omenyje turi ir popiežius Pranciškus, kai kalba apie „tariamo doktrininio bei drausminio tikrumo formas, duodančias pradžią narciziškam ir autoritariškam elitiškumui, kai kiti, užuot skelbus jiems gerąją naujieną, analizuojami bei klasifikuojami ir, užuot palengvinus prieigą prie malonės, jėgos švaistomos pastangoms kontroliuoti.“ (Apaštališkasis paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“, 35). 

„Abiem atvejais iš tikrųjų nesidomima nei Jėzumi Kristumi, nei kitais“, — priduria jis. 

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą