Kinija tarp mūsų (1): kai valgymo lazdelės šventesnės už kryžių

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

2018 metų rudenį „Dolce & Gabbana“ produkcija buvo dingusi iš daugelio Kinijos interneto svetainių. Taip kinai protestavo prieš šių Italijos mados namų reklaminį videoklipą, kuriame vaizduojama mergina, mėginanti valgymo lazdelėmis sugriebti spagečius ir picos gabaliukus. 2019 metų pavasarį „Burger King“ Naujojoje Zelandijoje turėjo išimti reklamą, kurioje vaizduojami bandymai lazdelėmis valgyti mėsainį. Mat socialiniuose tinkluose kilo pasipiktinimo banga — reklama buvo išvadinta rasistine. Humoristinį valgymo lazdelių panaudojimą daugybė žmonių priėmė kaip pasityčiojimą iš jų kultūros. Bendrai kinai mėgsta tokias masinio pasipiktinimo akcijas, kai kam nors pasirodo, kad jų nacionalinė garbė įžeista.  

Antai 2017 metų pavasarį Merilendo universiteto studentė iš Kinijos Yang Shuping kalboje, pasakytoje diplomų įteikimo dieną pasidžiaugė galimybe laisvai kvėpuoti. Kinų internautų rūstybės banga buvo tokia, kad galiausiai jai teko viešai atsiprašinėti. Nors politinė metafora buvo akivaizdi, daugiausia priekaištų studentė sulaukė už tai, kad viso pasaulio akyse „sumenkino“ Kiniją ir „apšmeižė“ tėvynės oro kokybę. Netgi jos gimtojo miesto Kunmingo administracija paskelbė viešą pranešimą, kad šio miesto oras aukštos kokybės ir tikimybė įkvėpti šviežio bei saldaus oro labai didelė. Bet koks neigiamas pasisakymas yra priimamas kaip pasikėsinimas į gerą Kinijos vardą, net jeigu jis atitinka tikrovę. Tartum pasaulis nieko nežinotų… 

Ir štai praėjusį gruodį mes turėjome progą tiesiogiai įsitikinti, kaip kinai „myli tėvynę“. Ir visiškai negerbia kitų žmonių nuosavybės. Apie pagarbą religiniams simboliams aš nė nekalbu. Pačioje Kinijoje kryžiai ir minaretai griaunami be jokių skrupulų. Nenuostabu, kad toje šalyje daug žmonių, kuriems sakralumas neegzistuoja. Žinoma, jie toli gražu ne visi tokie. Kinijoje yra labai daug nuostabių aukštos kultūros ir gyvo tikėjimo žmonių. Bet yra ir minia „patriotiškai“ išugdytų mankurtų. Ir kaip tie, kas net pajuokavimo apie valgymo lazdeles nepakenčia, galėtų toleruoti mūsų palaikymą Honkongui? 

Nepatriotiškasis Honkongas 

Nesiliaujant protestams kontinentinės Kinijos spauda tiesiog plyšta nuo propagandinių tekstų. Visų net aptarti neįmanoma. Paminėsiu tik kelis tipinius atvejus. Kinijos komunistų partijos viešumo skyriaus dienraštyje China daily pasirodė straipsnis, pavadintas „Honkonge būtina gerinti patriotinį ugdymą“. Tai vienas iš radikaliausių pasisakymų, išsklaidantis bet kokias iliuzijas apie Kinijos komunistų požiūrį į demokratiją: „Vakarietiško stiliaus demokratijos troškimas yra piktybinis virusas, užkrečiantis vietoves, kurių imuninė sistema susilpnėjusi.“ Toliau rašoma, kad Kinija, Iranas, Rusija ir Kuba sugebėjo atsilaikyti, o štai kitoms valstybėms pasisekė mažiau. Honkongo protestai rodo, kad jis pažeidžiamas. Kaip stiprinti „imunitetą“? Teisinga ideologija ir sustiprintu patriotiniu ugdymu. Juokingiausia (o galbūt graudžiausia) yra toji straipsnio dalis, kur išvardijami neklusnaus miesto pasiekimai, jo aukštas išsivystymo lygis ir ypač aukšta vieta Pasaulio teisingumo projekto skelbiamame teisinių valstybių indekse. Bet, pabrėžia teksto autorius, kolonijinė praeitis vis dar veikia miestą. Šitas „bet“ yra bene didžiausias melas. Juk būtent kolonijinė praeitis, t. y. Britanijos palikimas, išmokė honkongiečius puoselėti ir branginti įstatymo viršenybę.  

Panašūs tekstai buvo neblogas pasirengimas naujai patriotinio ugdymo politikai, kurios gaires Kinijos komunistų partijos Centrinis komitetas ir Valstybės taryba kaip tik paskelbė 2019 metų lapkritį. Pagrindiniai akcentai šiose „naujos eros“ patriotizmo ugdymo gairėse yra specifiškai kiniškas socializmas ir Kinijos svajonė, Kinijos visuomenė ir situacija pasaulyje, trumpai tariant, visi prezidento Xi kulto šūkiai. Visas jo „mokymas“, kuris jau ir į KLR konstituciją įtrauktas. Viskas, ko reikia, kad kinų tauta „nesusirgtų liberalia demokratija“. 

Melas kaip duona kasdeninė 

Mums, kurie užaugome sovietmečiu, turėtų būti nesunku įsivaizduoti, kaip sunku gauti teisingos informacijos autoritarinio režimo sąlygomis. Objektyvios naujienos cenzūros visais būdais blokuojamos, o štai komunistų valdžiai patogios informacijos apstu tiek oficialiuose „organuose“, tiek įvairiuose valdžios pagyrų nusipelniusiuose tinklaraščiuose. Ko neparašo rimti oficialūs leidiniai, yra deleguojama veikliems sąmoningiems piliečiams socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip „WeChat“. Uolių tautiškai nusiteikusių rašytojų pulkai triūsia nepailsdami. Honkongo protestuotojai ne tik išvadinami ekstremistais. Pateikiama nemažai „faktų“. Kaip įrodytas faktas skelbiama, jog a) protestus organizuoja ir jiems vadovauja užsieniečiai, ypač Amerika; b) protestuotojai drumsčia ramybę, smurtauja, elgiasi neracionaliai; c) honkongiečių nesugebėjimas pripažinti, kad jie yra Kinijos dalis, kelia grėsmę valstybės suverenumui; d) Honkongo valdžia nesuvaldo situacijos, nes neturi pakankamai galių ir viską apsunkina teismų kišimasis.  

Kai kurie pranešimai stebint iš šalies gali atrodyti tiesiog absurdiški. Pavyzdžiui, Interneto svetainė Globalview (环球视野) išspausdino vieną tokį nuotraukomis gausiai iliustruotą straipsnį, kuriame kalbama apie „banditus“ separatistus, kurie nutraukė policininkui pirštą, o tai esą įprastinė CŽA praktika, kuria siekiama pasėti nesantarvę ir skatinti „spalvotąsias revoliucijas“. Remiamasi „patikimu šaltiniu“ — Chawang, kuris prisistato kaip „žymus patriotinis portalas“. Šalia to straipsnio patalpinta informacija apie tai, kad NVO yra įrankis, per kurį užsienio šalys, ypač JAV, infiltruojasi kitose valstybėse ir jas destabilizuoja. Bene liūdniausia — liūdniausia mums, europiečiams, — straipsnio dalis ta, kur autoriai savo argumentacijai paremti cituoja Viktorą Orbaną ir jo „neliberalią demokratiją“. Padėtis Ukrainoje yra pristatoma kaip vienas iš Vakarų kišimosi padarinių.  

Ir, žinoma, kontinentinės Kinijos žiniasklaidoje nė vieno žodžio apie honkongiečių reikalavimus, nieko apie policijos smurtą prieš juos. Jokios tikslios statistikos apie protestų dalyvių skaičius. Tik pabaisinimai ir užgaulės: „toksiški ekstremistai“, „nuodingi Honkongo zombiai“, „banditų gaujos“… Netrūksta ir atvirų raginimų, kad valdžia „parodytų stiprią ranką“. 

Nedrįskite kėsintis į centrinę valdžią 

Kad ir kaip absurdiškai ar net komiškai atrodytų, juoktis neturėtume. Tai labai rimta. Taip KLR visuomenė ruošiama galimam jėgos panaudojimui prieš Honkongą. Nors kol kas tai mažai tikėtina, bet patirtis rodo, jog autoritariniai režimai anksčiau ar vėliau pavargsta žaisti pagal taisykles, nes noras išlaikyti valdžią pasirodo stipresnis už geros reputacijos poreikį.  

Kad ir kaip būtų, dar 2019 vasarą „People’s Daily Online“, didžiausios komunistinės Kinijos laikraščių grupės leidinys, paskelbė tekstą, pasirašytą „laikraščio komentatorius“. Tai reiškia, kad jį parašė vienas iš leidinio vadovų ir kad tekstas išreiškia aukščiausių šalies komunistų partijos pareigūnų poziciją. Jame nėra kaltinimų užsieniui ar grasinimų panaudoti kariuomenę. Tačiau pozicija tvirta kaip niekada. Straipsnio pavadinimas iškalbingas: „Centrinė valdžia negali būti ginčijama“. Kalbama apie „chaosą“ Honkonge, riaušių keliamą grėsmę teisei ir saugumui. Užbaigiamas opusas teiginiu, kad „nėra nieko naudingesnio už stabilumą, ir niekas nekenkia labiau nei chaosas.“ Autorius išreiškia tvirtą ir visišką palaikymą Honkongo valdžiai, kuri turi imtis visų priemonių ir nubausti „tuos nusikaltėlius“.  

Nepasidrovėta pasakyti, kad per pastaruosius 22 metus valstybė (suprask, KLR) daug prisidėjo kurdama miesto gerovę. Statistika, kuri parodytų, kad po sugrąžinimo tėvynei Honkongo padėtis pablogėjo, be abejo, nutylima. Kaip nutylimas ir policijos smurtas prieš taikius protestuotojus bei jiems bandžiusius padėti gydytojus.  

Piktą darantį sudrausk 

Nutylėjimai, iškreipti faktai, priešų ieškojimas, deklaruojamas rūpestis „brolių honkongiečių“ gerove ir centrinės valdžios neliečiamumas. Ir patriotizmo ugdymas. Štai ta informacinė terpė, kurioje gyvena daugybė eilinių Kinijos piliečių. Todėl neturėtume stebėtis, kad bet koks palaikymas Honkongui sukelia priešišką reakciją. Tai, kas nutiko Kryžių kalne, nebūtinai yra organizuota provokacija. Žinoma, komunistinio režimo nusamdytų „trolių“ netrūksta. Bet taip pat nemaža žmonių, kurie paprasčiausiai daugybę metų mato pasaulį per iškreiptą propagandos prizmę. Jie įpratinti dalyvauti pasipiktinimo akcijose, skaityti apie priešiškų jėgų veikimą, juose nuo vaikystės ugdoma neapykanta laisvei… arba laisvės baimė. 

Policija įvertins turistų veiksmus. Tačiau pagrindinis kaltininkas yra toji sistema, kuri juos išaugino. Manau, dabar net labiausiai tarptautine politika nesidomintiems turėtų pradėti aiškėti, kad neišeina nieko nedaryti, apsiriboti tik verslu arba kultūriniais mainais. Politiškai neutralių mainų, regis, nebūna. Informacinis ir diplomatinis veikimas būtinas. Antraip štai net savo šalies šventų vietų saugumu teks susirūpinti. Kinija yra tokia valstybė, kuri skaitosi tik su jėga. Kol bandysime gražiuoju, tol mumis tik naudosis ir mus niekins. Galų gale galėtume jiems priminti jų piktinimąsi dėl valgymo lazdelių ir pasakyti, kad, norint pagarbos sau, būtų neblogai išmokti gerbti kitus. 

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą