Tikrai tikrai. Netikite? Juk štai Konvencijos 4-ojo straipsnio 3-iame skirsnyje yra reikalavimas šio dokumento nuostatas taikyti be diskriminacijos dėl religijos.
Kodėl niekas nepanikuoja, jog bus panaikinti skirtumai tarp religijų, jog nebebus galima kritikuoti ne tik islamo, bet gal ir budizmo, hinduizmo ar šamanizmo?
Nebeliks baltų žmonių?
O kodėl niekas nemano, kad reikalavimas nediskriminuoti dėl rasės ar odos spalvos reiškia, jog turėsim suteikti kokį nors teisinį statusą juodaodžiams ar raudonodžiams, nenuogąstauja, kad Lietuvoje nebeliks baltų žmonių, jeigu tą Konvenciją ratifikuosim?
Sakysite, kad čia niekus paistau? Kad akivaizdu, jog šie reikalavimai reiškia tik tai, kad Konvencijos nuostatos turi būti taikomos visiems vienodai, nepriklausomai nuo tikėjimo arba rasės? Turbūt jūs teisūs.
Bet kaip tada paaiškinti, kodėl tame pačiame sąraše įrašytas reikalavimas nediskriminuoti dėl lytinės tapatybės sukelia visai kitokias reakcijas?
Kai kuriems netgi ima atrodyti, kad translyčių asmenų nediskriminavimas yra vos ne pagrindinis Konvencijos tikslas ir kad teks juos įteisinti, jei nenorime jų diskriminuoti.
Nebebus galima kritikuoti LGBT
Yra ir tokių, netgi turinčių akademinius laipsnius, kurie nerimauja, kad ratifikavus Konvenciją išvis nebeliks skirtumų tarp vyrų ir moterų.
Ir pasidaro nebeįmanoma pasakyti, kad šios kategorijos buvimas sąraše reiškia visiškai tą patį, ką ir visų kitų kategorijų atžvilgiu, o būtent tai, jog kad ir ką žmogus galvotų apie savo lytinę tapatybę, Konvencijos nuostatos jam arba jai turi būti taikomos lygiai taip pat kaip ir visiems kitiems.
Ir niekur nereikalaujama su jais sutikti. Mat neseniai pasirodė kreipimųsi, teigiančių, jog kriminalizavus psichologinį smurtą nebebus galima kritikuoti LGBT.
Kaži, ar tie žmonės nežino, kas yra psichologinis smurtas, ar tiesiog jaučiasi nepajėgūs diskutuoti idėjų lygmeniu?
Terminų neaiškumas
Kad ir kaip būtų, prie sumaišties šiek tiek prisideda terminų neaiškumas.
Lietuviai iki šiol nėra sugalvoję savo atitikmens žodžiui gender. Tad versdami dokumentus stojasi ant ausų, vartoja keistas gremėzdiškas konstrukcijas, tokias kaip „lytis biologiniu aspektu“, „lytis socialiniu aspektu“, kurias girdint išties ne itin aišku, apie ką kalbama.
Anglų kalba (viena iš Konvencijos originalo kalbų) viskas aiškiau ir paprasčiau: „sex“ ir „gender“.
Jeigu tradicinių vertybių propaguotojai visus nepriklausomybės metus, užuot beatodairiškai atsimušinėję nuo pasaulėžiūrinių permainų, būtų kryptingai ir kokybiškai plėtoję socialinius, politinius ir antropologinius tyrimus, galbūt šiandien lingvistinė sąvokinė situacija būtų skaidresnė.
Bet abejoju, kad vien sąvokų ribotumo užtenka paaiškinti tokį aistringą pasipriešinimą.
Galima sugalvoti naujadarą
Juk kai nesupranti kokio termino, visada galima ramiai išsiaiškinti ir sugalvoti kokį naujadarą. Kodėl to nedaroma?
Kodėl žmonės negali susėsti, išsiaiškinti, kas kaip supranta tą ar kitą dokumente vartojamą terminą, susitarti, kaip jis bus interpretuojamas įgyvendinant Konvenciją? Tik vieni ant kitų rėkia, atkakliai kartodami savo vieną kartą visiems laikams pasirinktą versiją…
Ypač mane stebina, kokiais stipriais ir kategoriškais žodžiais kai kurie Konvencijos oponentai kalba apie grėsmę, kad neliksią vyrų ir moterų.
Iš kur tiek nerimo dėl lyties?
Niekad nemaniau, kad žmogiškosios prigimties solidarumas seksualumo srityje toks stiprus, jog keliems žmonėms pasikeitus lytį, visi netektų savo lyties požymių. Iš kur tiek nerimo dėl lyties? Gal reiktų atidžiau pastudijuoti tą psichoanalizės skyrių, kur kalbama apie kastracijos baimę?
Beje, yra dar viena kategorija asmenų, kuriems šios Konvencijos ratifikavimas užtikrintų nediskriminavimą.
Tai jūs. Juk ką iš tikrųjų reiškia reikalavimas: „Kad šios Konvencijos nuostatas, ypač priemones aukų teisėms apsaugoti, Šalys įgyvendintų be diskriminacijos dėl bet kokių priežasčių“?
(Visas toliau pateikiamas įvairių kategorijų sąrašas prijungiamas po žodžio „pavyzdžiui“, t. y. kaip orientacinė nuoroda, o ne išsamus aprašas.)
Jis reiškia, jog a) kad ir kas būtų auka, kad ir ką galvotų, kad ir kuo tikėtų, ji arba jis turi teisę į tokią pat teisinę ir kitokią apsaugą kaip ir bet kas kitas; b) bausmė už smurtavimą turi būti nustatoma visiems vienodai pagal veikos sunkumą ir aplinkybes, o ne pagal tai, kas yra smurtautoja arba smurtautojas, ką ji ar jis galvoja ar kuo tiki. Net jeigu tai baltaodis tradicinių pažiūrų vyriškis.
Gynybiškumas neefektyviausia reakcija
Socialiniai ir pasaulėžiūriniai pokyčiai, daugeliui žmonių keliantys nesaugumo jausmą ir skatinantys fundamentalistines ar nacionalistines nuotaikas, yra realūs.
Tiesa, gynybiškumas paprastai yra neefektyviausia reakcija, nors visiškai suprantama.
Kodėl visas tas nerimas nukreiptas būtent į Stambulo konvenciją, sunku pasakyti. Priežasčių, ko gero, daug. Sociologinė studija šiuo klausimu išties galėtų būti labai įdomi.
Bet politiniu požiūriu, mėginimas Konvencijos atmetimu sulaikyti tuos pokyčius yra gan beviltiškas planas, tik dar labiau didinantis įtampas.
Galbūt artimiausioje ateityje iš tikrųjų nepavyks jos ratifikuoti, ir Konvencijos priešininkai džiūgaus. Bet veikiai jiems gali tekti nustebti, kad ideologijos, kurių jie bijojo, vis tiek plinta ir visuomenės pažiūros vis tiek keičiasi.
Tradicinių vertybių gynėjai taps mažuma
Ir gali taip nutikti, kad netgi atmetus Stambulo konvenciją, netgi atmetus visas liberalias konvencijas, vieną dieną asmenys, laikantys save tradicinių vertybių gynėjais (kad ir ką tai reikštų) taps mažuma.
Įsivaizduokime tokį futuristinį scenarijų. Lietuvoje dominuoja neoliberali pasaulėžiūra, LGBT atstovai laimi daugumą rinkimuose. Ir štai baltaodis, ortodoksinių, tradicinių patriarchalinių pažiūrų vyriškis apkaltinamas smurtavimu.
Turint omenyje meinstryminę ideologiją ir visuomenės nuotaikas, gali atsitikti taip, kad jam bus pareikalauta griežtesnės bausmės negu tokią pat veiką įvykdžiusiam, tarkim, gėjui ar… imamui. Ir kuo tada remsis jo gynyba, jeigu nebus ratifikuotos konvencijos prieš smurtą, apimančios nediskriminavimo principą?
Juk šitas principas yra vienas iš teisinės valstybės šulų.
Kasa duobę patys sau
Apie kokią teisės viršenybę ir kokias teisines garantijas galima kalbėti, jeigu tos pačios nuostatos būtų taikomos skirtingai, atsižvelgiant į asmenų tapatybę ar išpažįstamą ideologiją, vien todėl, jog kažkas mano (galbūt pagrįstai), jog ta ideologija esanti klaidinga?
Ar žmonės, atsisakantys suteikti lygias teises kitaip manantiems vien tam, kad apgintų savo tradicijas, nepagalvoja, kad taip jie kasa duobę patys sau?
Kaip sakoma Šventajame Rašte: „Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.“ (plg. Lk 6,38; Mk 4,24; Mt 7,2).
