JAV prezidento rinkimai: kokių užsienio politikos pokyčių tikėtis iš Demokratų partijos kandidatų

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Likus mažiau nei mėnesiui iki Ajovoje vyksiančių vadinamųjų bendruomenių sueigų (caucuses), Demokratų partijos kandidatų, siekiančių užsitikrinti prezidento nominaciją, rinkimų agitacija darosi vis intensyvesnė, o populiariausi kandidatai žūtbūt siekia patraukti į savo pusę kuo daugiau šios JAV vidurio valstijos, tradiciškai pradedančios pirminių rinkimų maratoną, rinkėjų.

Pagrindinės šių demokratų pirminių rinkimų temos per daug nesiskiria nuo tų, kurios buvo keliamos ankstesniais metais: sveikatos apsauga, ekonomika, imigracija, ginklų kontrolė ir kiti vidaus reikalų klausimai.

Žema pozicija  

Palyginti su vidaus politikos temomis, užsienio politika rinkėjų prioritetų skalėje užima gan žemą poziciją. 

Be abejo, nemaža dalis rinkėjų nerimauja dėl užsienio politikos reikalų, ypač tų, kurie tiesiogiai paliečia jų kasdienį gyvenimą ir ekonominę būklę — tai nesibaigiantys karai, ekonominė situacija Centrinėje Amerikoje, karinė ir/ar ekonominė Rusijos ar Kinijos grėsmė, sudėtinga Artimųjų Rytų politika.

Paprastai užsienio politikos strategijos ir jas dėstančios kandidatų rinkimų programos pernelyg nelemia rinkėjų pasirinkimo, tačiau tokia situacija pasikeitė po paskutinių įvykių Artimuosiuose Rytuose — konfrontacijos su Iranu.

Staiga užsienio politika tapo kone svarbiausiu klausimu — tiek politikos analitikai, tiek rinkėjai suskato domėtis Demokratų partijos kandidatų į prezidentus užsienio politikos patirtimi ir ateities idėjomis.

Galima neabejoti, jog jau po pirmųjų pirminių rinkimų demokratų kandidatų į prezidentus skaičius gerokai sumažės, tačiau šiuo metu (sausio 8-ąją) jų yra keturiolika.

Nors visi jie nestokoja įdomių idėjų ir pasiūlymų, vis dėlto verčiausia būtų susitelkti ties tais kandidatais, kurie užima reintinguose aukščiausias pozicijas ir turi didžiausią galimybę užsitikrinti kandidatų į prezidentus statusą.

Demokratų partijos  

Pagrindinis tokių varžovų ketvertas yra pasirinktas remiantis paskutinėmis
apklausomis (tiek nacionalinėmis, tiek atskirų valstijų) bei įvykdytais
kvalifikacijos reikalavimais dalyvauti ateinančiuose demokratų debatuose sausio 14 dieną.1 

Šie keturi kandidatai — tai 77 metų buvęs viceprezidentas Joe Bidenas, metais už jį vyresnis senatorius iš Vermonto Bernie Sandersas, 70 metų Masačusetsui atstovaujanti senatorė Elizabeth Warren ir Sout Bendo miesto Indianoje meras Pete‘as Buttigiegas, kuriam yra 37 metai.

Paskutiniais metais vis dažniau galima išgirsti sakant, jog JAV esama ne Demokratų partijos, bet Demokratų partijų. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie kandidatus, siekiančius Demokratų partijos prezidento nominacijos: jų politinės idėjos ir programos puikiai atspindi šias skirtingas Demokratų partijas.

Nepaisant skirtingų politinių orientacijų, visi kandidatai sutaria dėl kelių klausimų: artimesnio bendradarbiavimo su sąjungininkais, karo Afganistane užbaigimo ir karių išvedimo iš šios Azijos šalies, geresnės prekybos politikos įgyvendinimo, grįžimo prie Irano branduolinio susitarimo ir dviejų valstybių sprendinio (two state solution) siekiant taikiai sureguliuoti Izraelio ir palestiniečių konfliktą.

Atneštų saugumo ir pažįstamumo jausmą 

Vis dėlto varžovų prioritetai ir įgyvendinimo būdai nėra vienodi.  

Skirtingas požiūris ir viltys bei baimės kyla ir JAV sąjungininkų pusėje. 

Geriausias pavyzdys, iliustruojantis Europos požiūrį, yra 2019 metų Joe Bideno vizitas Miuncheno saugumo konferencijoje, kurioje jis sulaukė labai šilto priėmimo ir paskatinimo kandidatuoti į prezidentus.

Išties Bidenas turi didžiausią patirtį užsienio politikoje ir yra žinomiausias kandidatas tarptautinėje arenoje. 

Jo pergalė rinkimuose atneštų tam tikrą saugumo ir pažįstamumo jausmą. Bideno patirtis reiškia, kad jis, skirtingai nei kiti kandidatai, turi nusistovėjusius santykius su daugeliu pasaulio lyderių.

Bidenas taip pat tęsia gerai žinomą JAV lyderystės idėją, pagrįstą tuo, kad Amerika vadovauja pasauliui rodydama pavyzdį ir siekia suburti jį tam, kad būtų galima bendromis jėgomis spręsti didžiuosius iššūkius.

Vis dėlto kyla klausimas, kiek amerikiečių palaiko tokį tradicinį Amerikos lyderystės ir išskirtinumo vaidmenį. Dabartinio Baltųjų rūmų šeimininko Donaldo Trumpo šūkis „Pirmiausia — Amerika“ (America first) neabejotinai prisidėjo prie jo netikėtos pergalės per ankstesnius rinkimus.

Atsiriboti nuo pasaulio reikalų 

Vis daugiau amerikiečių norėtų susitelkti ties vidaus problemomis ir atsiriboti nuo pasaulio reikalų. Nesvarbu, kad šios tendencijos priežastys gali būti labai skirtingos: demokratams tai gali būti dar vienas brangiai atsieisiantis Artimųjų Rytų konfliktas, o respublikonams — nesąžiningas ir brangus JAV indėlis į NATO.  

Tradicinė JAV išskirtinumo idėja nėra labai populiari jaunų žmonių grupėje (iki 30 metų), kuri taip pat yra viena iš nuosekliausių senatoriaus Sanderso rėmėjų. 

Sandersas neketina izoliuotis ir nusisukti nuo pasaulio, tačiau mano, jog JAV vaidmuo turėtų būti lydintis tarptautiniame bendradarbiavime, bet ne dominuojantis. Jis norėtų suteikti kuo daugiau galios ir paramos tarptautinėms organizacijoms. 

Per pokalbį Užsienio reikalų taryboje (Council on Foreign Relations)
paklaustas, koks, jo nuomone, JAV užsienio politikos pasiekimas po Antrojo pasaulinio karo yra pats svarbiausias, Sandersas nepasirinko Šaltojo karo politikos ar kapitalizmo svarbos, bet pabrėžė JAV paramą kuriant Jungtinių Tautų Organizaciją.

Viršūnių susitikimas už demokratiją  

Išpuolių prieš demokratines vertybes, žmogaus teises ir diplomatiją pasmerkimas užima nemaža vietos visų kandidatų programose. 

Vienas iš Bideno programos tikslų pirmiesiems prezidentavimo metams yra susitelkimas kovai prieš šiuos išpuolius ir pažadas surengti visuotinį aukščiausiojo lygio susitikimą už demokratiją (Summit for Democracy). 

Šis viršūnių susitikimas turėtų būti skirtas klausimams dėl demokratinių institucijų stiprinimo, kovai su korupcija ir autoritarizmu bei sudaryti bendrą darbotvarkę, kuri paskatintų kalbėti apie grėsmę bendrosioms vertybėms.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo gan neįprasta, jog JAV prezidentas žada organizuoti aukščiausiojo lygio susitikimą, skirtą demokratijos klausimui — juk tokio renginio organizacija labiau tinkama tarptautinėms institucijoms ir fondams.

Tačiau ši idėja tampa visiškai suprantama, atsižvelgus į Bideno opoziciją Trumpo užsienio politikai, kurią jis laiko neatsakinga, nukrypstančia nuo demokratinių Amerikos idealų ir menkinančia demokratines sąjungas bei diplomatinius ryšius. 

Ginkluotosios pajėgos privalo išlikti stipriausios 

Diplomatija vaidina gyvybiškai svarbų vaidmenį Bideno užsienio politikoje: būtent diplomatija turėtų būti svarbiausias pasaulinio bendradarbiavimo įrankis. 

Nepaisant pažadų spręsti klausimus diplomatiškai, Bideno gynybos strategija skiriasi nuo jo pagrindinių varžovų — Sanderso ir Warren: jis neketina mažinti gynybos biudžeto ir išvesti visų karių iš Afganistano. 

Bidenas pabrėžia, jog JAV ginkluotosios pajėgos privalo išlikti stipriausios pasaulyje ir, nors didžioji dalis karių turėtų palikti Afganistaną, jis paliktų koncentruotas pajėgas, kurios kovotų su ISIS ir „al Qaeda“. 

Pasimokė iš Obamos administracija klaidų 

Visi paminėti rinkimų kandidatai sutinka palaipsniui išvesti karines pajėgas iš Afganistano, tačiau įdomu tai, jog šįkart nė vienas jų nepateikė griežto tvarkaraščio, kada tai turėtų būti atlikta.

Panašu, kad demokratai pasimokė iš klaidų, kurias padarė Obamos administracija, kuri buvo nusistačiusi griežtus, tačiau sunkiai įgyvendinamus tikslus: uždaryti Gvantanamo kalėjimą ar 2014-aisiais užbaigti Afganistano karą.

Sprendimui toliau vykdyti specializuotas kovos su terorizmu ir žvalgybos misijas Afganistane pritaria jauniausias kandidatas P. Buttigiegas, kuri pats tarnavo Afganistane kaip karinio jūrų pajėgų žvalgybos pareigūnas.

Būti vertybių vadove 

P. Buttigiegas yra vertinamas kaip nuosaikios centro politikos kandidatas, kurio manymu, Amerika privalo išlaikyti bei sustiprinti pasaulio lyderės pozicijas ir būti vertybių vadove. 

Tačiau ši pozicija, kuri yra pakankami artima Bideno ir kitų nuosaikiųjų demokratų kandidatų idėjoms, Buttigiego programoje įgauna papildomą atspalvį: vienas JAV užsienio politikos pagrindų, ne mažiau svarbus už demokratiją ar žmogaus teises, jam taip pat turėtų būti ir klimato diplomatija. 

Savo homoseksualumo neslepiantis Buttigiegas yra vienas iš 400 JAV merų, savanoriškai nusprendusių laikytis Paryžiaus susitarimo dėl klimato kaitos.

Žaliasis Maršalo planas 

Klimato kaitos svarba yra klausimas, jungiantis visus kandidatus: Bidenas žada prisijungti prie Paryžiaus susitarimo jau pačią pirmąją jo, kaip prezidento, darbo dieną; Sandersas į klimato kaitą žvelgia kaip į tarptautinio bendradarbiavimo galimybę; Warren siūlo Žaliąjį Maršalo planą, kuris aprūpintų amerikiečių pagaminta švaria energijos technologija šalis, kurioms jos labiausiai reikia.

Visas ketvertas taip pat sutaria dėl Irano branduolinio susitarimo atnaujinimo ir reikalingų pokyčių įtraukimo (tokia pozicija buvo išsakyta dar iki dabartinio konflikto paaštrėjimo tarp JAV ir Irano) ir karinės bei žvalgybinės pagalbos Saudo Arabijos karui Jemene nutraukimo.

Jie taip pat pritaria dviejų valstybių sprendiniui siekiant Izraelio ir palestiniečių konflikto pabaigos. Vis dėlto paramos dėl taikaus šio konflikto sureguliavimo diapazonas labai skiriasi: Bidenas pabrėžia neginčijamą paramą Izraelio saugumui.

Negana to, jis su Buttigiegu palaiko Trumpo sprendimą perkelti JAV ambasadą į Jeruzalę ir šio sprendimo nekeistų.

PavadinNetanyahu „rasistu“ 

Sandersas yra bene griežčiausias Izraelio politikos ir ypač dabartinės vyriausybės kritikas. Jis drąsiai pareiškė, jog svarstytų karinės pagalbos nutraukimą Izraeliui, jei tai padėtų paskatinti derybas ir sudrausmintų Izraelį.

Per paskutinius demokratų kandidatų debatus Sandersas sukėlė nuostabą pavadindamas dabartinį Izraelio ministrą pirmininką Benjaminą Netanyahu „rasistu“.

Vis dėlto griežta retorika dabartinės Izraelio vyriausybės atžvilgiu nenustelbia fakto, jog Sandersas taip pat yra tvirtas dviejų valstybių sprendinio šalininkas. Tačiau, anot jo, JAV politika turėtų būti ne tik proizraelietiška, bet ir propalestinietiška.

Warren, kuri apibūdinama kaip kairioji ir progresyviosios politikos šalininkė vidaus politikos klausimais, laikosi nuostatų, artimesnių nuosaikiųjų demokratų požiūriui į Izraelį.

Nors Warren ir pasisakė prieš Izraelio nausėdijas, ji taip pat griežtai kritikavo islamistų judėjimą „Hamas“, gynė Izraelio veiksmus per 2014-ųjų metų Gazos karą bei išreiškė nepritarimą Boikoto, izoliacijos ir sankcijų (BoycottDivestment and Sanctions, BDS) judėjimui. 

Kova su didelėmis korporacijomis 

Warren progresyvioji kairiųjų pažiūrų vidaus politika taip pat atspindi jos unikalų užsienio politikos aspektą: kovą su korupcija ir didelėmis korporacijomis kuriant sąžiningą prekybą ir užtikrinant darbuotojų teises. 

Ji teigia, jog užsienio ir vidaus politikos negalima atskirti, nes tokios užsienio problemos kaip gynybos išlaidos niekaip nesibaigiantiems karams ar tarptautiniai prekybos sandoriai neigiamai atsiliepia kasdieniam amerikiečių šeimų gyvenimui. 

Buvusios Harvardo universiteto teisės profesorės šūkis — „Laikas užsienio politikai, kuri dirbs visiems amerikiečiams, o ne vien pasiturinčiųjų elitams“, atspindi šios kandidatės pagrindines rinkimų agitacijos gaires

Senatorė teigia, jog visuotinė nelygybė ir korupcija susieja vidaus ir užsienio politiką: diktatoriški režimai ir kliūtys demokratijai kyla iš glaudaus korumpuotų politikų ir verslo bendradarbiavimo — to, kas vadinama „senų bičiulių“ kapitalizmu (crony capitalism). 

Warren teigia, jog tokių politikų kaip Vladimiras Putinas valdžia ir autoritetas yra paremtas tvirta valdžios ir valstybinių korporacijų, kurias kuruoja draugiški oligarchai, sąjunga. 

Baimė dėl gynybos biudžeto mažinimo 

Nors Warren remia sankcijas Rusijai ir siūlo padėti sąjungininkams Europoje vystyti energetinę nepriklausomybę, nuosaikesni demokratai labiau pasikliauja Buttigiego ir Bideno gebėjimais išlaikyti spaudimą Rusijai. 

Baimė dėl Sanderso ir Warren siūlomo gynybos biudžeto mažinimo bei Sanderso pasipriešinimas NATO plėtrai gali būti svarbus veiksnys su simpatija vertinti Bideno kandidatūrą kai kuriose Europos regionuose, ypač Baltijos šalyse. 

Bidenas per savo politinę karjerą visuomet buvo tvirtas NATO šalininkas bei palaikė NATO plėtrą nuo pat 1990-ųjų. Pritarė jis ir Juodkalnijos narystei NATO — ši Balkanų šalis, priimta į aljansą 2017 m., yra kol kas paskutinė prie NATO prisijungusi valstybė.  

Buvę viceprezidentas taip pat palaikė kol kas nesėkmingus Gruzijos ir Ukrainos bandymus tapti naujomis NATO narėmis.

Bidenas taip pat remia JAV karių dislokavimą Rytų Europoje, tad jo pergalė pirminiuose demokratų rinkimuose ir pačiuose JAV prezidento rinkimuose be abejonės suteiktų saugumo jausmą ir padrąsinimą Baltijos šalyse. 

Netikėtas nugalėtojas 

Negalima atmesti galimybės, jog demokratų kandidatų rinkimuose gali iškilti ir netikėtas nugalėtojas, kuris pateiktų dar vieną idėjų rinkinį. 

Iš šiuo metu dalyvaujančių kandidatų daugiausiai galimybių turi buvęs Niujorko miesto meras Michaelas Bloombergas ir Minesotai atstovaujanti senatorė Amy Klobuchar. 

Pastaroji neabejotinai suintriguotų Baltijos valstybių vadovus bei primintų apie savo apsilankymą Baltijos šalyse, Gruzijoje ir Ukrainoje 2016 metų pabaigoje. Į šį vizitą ji vyko kartu su senatoriais Johnu McCainu ir Lindsey Grahamu. 

Amy Klobuchar tvirtai remia Baltijos šalis ir rimtai žvelgia į pavojus, kuriuos kelia Rusijos kišimasis į kitų šalių rinkimus bei vidaus politiką. 

Palengvėjimas NATO 

Nepaisant visų kandidatų skirtumų, demokratų pergalė prezidento rinkimuose suteiktų palengvėjimą NATO ir daugumai ES šalių. 

Be abejo, JAV susiduria su dideliais iššūkiais ir užduotimis visame pasaulyje: santykiai su Kinija, Šiaurės Korėja, bendradarbiavimas Pietų ir Centrinėje Amerikoje užimtų didžiąją dalį naujojo JAV prezidento dienotvarkės. 

Tačiau ES ir NATO šalys galėtų tikėtis daugiau bendradarbiavimo ir draugiškų susitikimų, mažiau juokelių už nugaros ir staigių santykių nutraukimų. 

Jei Bidenas įneštų daugiau partnerystės ir saugumo, o Buttigiegas įkvėptų jaunus lyderius, tai Warren ir Sandersas suteiktų naujos energijos kairiesiems politikams, kuriems tokia energija šiuo metu yra labai reikalinga.

Ypatinga diena 

Tolimesnių debatų ir rinkiminių agitacijų triukšme ne ką mažiau įdomu stebėti tolesnius Trumpo veiksmus: ar jis pasinaudos proga atkreipti į save dėmesį, vykdydamas drastiškus užsienio politikos pokyčius, ar galbūt bandys išlaikyti ramybę ir susitelkti į vidaus reikalus. 

Kad ir kas nutiktų – 2020-ųjų lapkričio trečioji bus ypatinga diena — tiek besitikintiems pokyčių, tiek laukiantiems dar ketverių metų Trumpo politikos. 

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą