J‘Accuse, monsieur Uspaskich

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Ketmano ir dvejamintės sintezė Europos Parlamente

J‘Accuse. Taip savo žymųjį atvirą laišką pavadino legendinis prancūzų rašytojas E. Zola sausio tryliktą dieną, 1898 metais, kreipęsis į savo tautiečius dėl Prancūzijos Respubliką sukrėtusios Dreyfus bylos. Ironiška, kad būtent Prancūzijos atstovai Europos parlamente, grupė Renaissance, po Aušros Maldeikienės ir jos komandos, buvo pirmieji, sureagavę į žinutę socialinėse medijose ir inicijavusių V. Uspaskich šalinimo iš Renew Europe grupės procedūrą. Visa šita situacija būtų absoliučiai niekam neįdomi ir neaktuali, jeigu ne pats faktas, kad ši situacija iš savęs yra neregėto absurdiškumo ir reto paprastumo – žmogus apsimelavo ir apsijuokė per visą pilvą ir dabar iš balos bando išbristi sausas. Kas labiausiai liūdina ir stebina – akiplėšiškas melavimas savo rinkėjams, kurie taip pasitiki Uspaskich ir instinktyvūs bandymas viską apkrauti ant sistemos ir aplinkos, stukačių irkitų, bet šiukštu ne noras ar mąstymas prisiimti asmeninę atsakomybę už savo žodžius, kaip dažnai buvo sakoma ir kartojama per ilgus metus Lietuvoje ir Briuselyje.


Uspaskich apologija


Visų pirma, vertėtų pabrėžti kelias mintis, kurios, tikėtina, parašytos pabaigoje, būtų praleistos ir nebeaktualios. Nėra teisinga kabinėtis prie pono Uspaskich kalbos ir kilmės siekiant kritikuoti jo veiksmus ar idėjas (tai galioja bet kam, kritikuojamam ar kritikuojančiam). Diskriminacija ir patyčios dėl jo tarties, kirčiavimo ar laužytos kalbos, puikiai žinant, kad kalba žmogus, kurio gimtoji kalba nėra  lietuvių kalba, yra itin žemo lygio būdas kovoti prieš ką nors, su kuo nesutinki lengvuoju būdu priklijavus etiketę ir ja remiantis atmesti viską, kas yra sakoma. Norėčiau nuoširdžiai prisipažinti, kad ir man, asmeniškai, yra kartais tekę tą padaryti. Vis dėlto, kiekvienąkart išsprūstant tokio pobūdžio remarkoms iš mano lūpų ar girdint jas iš bičiulių, suprantu, kad  kiekvieną kartą, kai tas nutinka, didėja supratimas ir sąmoningumas, kad tai nėra teisinga ar labai kultūringa, ar juo labiau liberalu.

Antra, V. Uspaskich šeimos istorija tikrai verta gilesnio susidomėjimo ir pagarbos. Nepaisant to, kad jis, kaip rašo savo atsiprašyme, yra rusas (o dėl to Lietuvoje, dėl vyraujančių rusofobinių nuotaikų), kaip jis pasakojo vakarykštėje savo transliacijoje, jo ir šeima (ir pati rusų tauta) taip pat patyrę bolševikų ir stalinistų – totalitarinių grupių represijas. Bet kas, kas yra giliau pasigilinęs šio klausimo rėmuose neturėtų daryti įprastos argumentacijos klaidos – netikros ekvivalencijos – tarp ruso ir sovieto. Mūsų abejų tautos – tiek lietuvių, tiek rusų – istorijos perspektyvoje abi patyrę itin daug skriaudų ir negandų, kurios mus gali ir susieti bendru patirtu skausmu ir patyrimu. Jeigu skaitytume įvairius skirtingus liudijimus ir memuarus apie GULAGus ( V. Shalamov „Kolymos apsakymai“, A. Solzhenytsin „Gulago archipelagas“, mūsų autorių memuarus ir kt.) kad būtent didžioji dalis GULAGuose kankintų ir koncentruotų asmenų buvo būtent rusų tautybės. Supratus tai, nėra teisinga formuluoti argumento,  jog dėl Uspaskich tautybės jis yra mažiau vertas arba blogas (galioja visiems taip pat).

Trečia, cancellint Uspaskich nėra teisinga arba pagrįsta. Svarstymai ir kalbos apie jo išmetimą iš Europos parlamento yra beprasmės ir iš tiesų turinčios tam tikrą antidemokratišką prieskonį – žmogaus, su kurio nuomone ar mintimis nesutinki, šalinimas iš Europos parlamento (kuriame, beje, nėra jokios panašaus pobūdžio procedūros), primena taip dažnai cituojamą G. Orwell ir jo distopiško pasaulio viražus. V. Uspaskich neskatina tiesioginio smurto LGBT+ bendruomenės atžvilgiu. Vis dėlto tokie žodžiai asmens, priklausančio, liberalų frakcijai Europos Parlamente, nėra pateisinami. Šios situacijos išsamus ir tikslus vertinimas bei analizė galimi tik susipažinus su V. Uspaskich atsiprašymo laišku.


Stebuklingasis „bet“

Bet visa tai, kas buvo pristatyta V. Uspaskich laiške Renew Europe parlamentinei grupei bei pasakyta jo vakarykštėje tiesioginėje transliacijoje, nė iš tolo neprimena atsiprašymo. Tiesą sakant, to atsiprašymo ar vieno iš pagrindinio atsiprašymo faktorių – apgailestavimo ir nuoširdaus gailėjimosi net su žiburiu į rūką išėjęs nesurasi. Didžioji dalis argumentų, išsakytų tekste, kalba ne apie patį faktą, kad Uspaskich gailėtųsi įžeidęs ką nors ar įskaudinęs savo politinę bendruomenę Europos Parlamente. Praktiškai didžiąją dalis laiško yra argumentacija apie faktus ir aplinkybes, kurios lengvintų V. Uspaskich padėtį ir galimą atsakomybę – minima  kad Lietuvoje yra daug rusofobiškų nuotaikų ir politiniai oponentai jį persekioja vien dėl paties fakto, kad jis priklauso tautinių mažumų grupei (istoriškai prisidėjusiai prie lietuvių tautos skausmo, dėl tos priežasties tai, anot Uspaskich žodžių laiške, kerštas išreiškiamas jam, rusui) ir dėl tos priežasties engia jį ir bando paneigti kiekvieną jo mintį. Lygiai taip pat yra klaidingai bandoma pristatyti, apsimesti nežinančiu, kokie yra žodžio „pederastas“ ar „pedikas“ konotacija. Išsprūdęs ar išsakytas žodis vakarykštėje, sausio 13 dienos transliacioje pristatomas kaip išdava to, kad Uspaskich, kaip pats sako, nemoka per geriausiai kalbėti lietuviškai ar neišmano terminologijos. Tačiau tame pačiame laiške ir vaizdo įraše lyg niekur nieko pateikiama sudėtinga konstrukcija ir žodžio „pederastas“ išaiškinimas.

Mano tapatybės žeminimas yra mano teisių, o kito tapatybės žeminimas – mano prigimitinė žmogaus teisė

Kilmė tam tikra prasme apibrėžia žmogaus tapatybę – tai yra aspektas, kurio mes niekaip negalime atsikratyti, mūsų kilmė, kaip ir kiti tapatybiniai bruožai, sudeda pilną asmenybės portretą, kai kurių bruožų mes negalime pasirinkti, kai kurie – būtent mūsų rankose. Kaip buvo pristatyta prieš tai, dėl žmogaus prigimties ar savybių, kurios įeiną į asmens tapatybę, nėra teisinga teisti, šmeižti ar žeminti, iškreipti tų žmonių žodžius ar veiksmus. Čia nėra vien mano žodžiai – tą implicitiškai sako V. Uspaskich. Jeigu tai galioja tautinėms mažumoms, kaip tą pristatyti bando Uspaskich, galbūt iš tiesų yra nuoširdus noras tą taikyti ir savo politinėje praktikoje? Deja, nepanašu. Dėl kokios priežasties vaizdo įraše reikėjo kalbėti  apie „vyro su vyru santykių legalizavimą ir leidimą įsivaikinti“, „pederastatizmą“, apie „vyrus, kurie savo p******* kiša po sijonais“ ir iš karto po to minėti narkotikų legalizavimą, alkoholį, jeigu ne dėl noro sutapatinti liberalios politinės minties darbotvarkę? 


Dėl kokios priežasties pasirenkama lyginti nesulyginamus dalykus – LGBT+ bendruomenę ir pedofiliją – lieka neaišku.

Į tai šiame laiške, žinoma, nėra atsakoma. Paradoksalu, kad platesnį kontekstą sumąstoma pristatyti tik tada, kai pradeda svilti padai, griebiamasi žodyno ir bandoma pristatyti tą patį žodį kaip kalėjimo žargoną, pripažįstant, kad būtent rusų kalėjimuose žodis „pedik“ ar „pederast“ tapo homoseksualus žeminančiu ir žeidžiančiu žodžiu. Lieka pagrįsta abejonė, ar iš tiesų Uspaskich pavyksta įrodyti, kad jis konkrečiai turėjo omenyje pirminę, originalią žodžio prasmę, jeigu esminis akcentas buvo dedamas į kintančias vertybes,  įprastai suvokiamas kaip liberalias mintis, kaip, pavyzdžiui, narkotikų dekriminalizavimas Portugalijos pavyzdžiu, alkoholio reguliavimo (ne visi liberalai turės tą pačią nuomonę šio klausimo reguliavimo rėmuose. Beje, tai klaidinga ir stereotipinė interpretacija) ir, galop, dėl to paties LGBT+ bendruomenės lygiateisiškumo prieš įstatymą, kai konkrečiai, žodis žodin, buvo sakoma, kad yra legalizuojamas vyro ir vyro santykis, kad jie galėtų įsivaikinti. Taigi, šioje vietoje, išradingas būdas išvengti situacijos dėl savo žodyno, neturėtų būti praleistas pro pirštus.

Šiaudinė atgaila – iš išskaičiavimo

Akivaizdu, kad šis atsiprašymas nėra kas kita, kaip bandymas tuo pat metu išlaikyti patogią vietą ant dviejų kėdžių – išlaikyti malonę Europos parlamento Renew grupėje, bet lygiai taip pat savo rinkėjams nepasirodyti perdėm tolerantiškam, kaip buvo atsiliepta viename iš komentarų po vakarykšte Uspaskich transliacija, „homikams“.

Melas, kurio galutinis tikslas yra gelbėti savo skūrą ir bandyti išlošti kuo daugiau, apeliuojant į tai, kas, galų gale, įprasmina mūsų žmogiškąją, žemišką egzistenciją – atleidimą, užuojautą, empatiją, atgailą – atsiprašymo laiške. O to laiške to rasti negalime. Netgi priešingai – pyktis kritikų atžvilgiu tik sustiprėjęs – ne tik kolegos išvadinami bjauriais epitetais, bet, taip pat kreipiamasi į Laisvės partijos atstovus, juos vadinama iškrypėliais, tais pačiais šlykščiais žodžiais, dėl kurių buvo prisidaryta gėdos Renew Europe grupėje. Beje, dar toje pačioje laidoje buvo kalbama apie A. Guogą, kuris neseniai atsistatydino iš LR Seimo. Ponas Uspaskich sako, kad pagal viešųjų ryšių mokymus, anot jo, vadas turi tarsi sklęsti virš visko – jis, vadovas, galįs ir net turįs savo pavaldinius kritikuoti ir barti, o atvirkštinis variantas negalimas, nes tokiu būdu matosi, kad struktūroje yra demokratija ir pulsuoja gyvybė. Štai kokią demokratiją ir žodžio laisvės sampratą pateikia ponas Uspaskich.

Dvejamintės ir ketmano sintezė

Didžiąja dalimi tai, ką mes stebime ir galime pamatyti pono Uspaskich tiesioginių transliacijų metu ir jo elgesyje politinėje arenoje yra vieno konkretaus politinio įvykio aidai. Trump išrinkimas galutinai įtvirtino po-tiesos eros pradžią, kai galime turėti savo tiesų stabus ir nebijoti, kad būsime sukritikuoti ar paneigti, išjuokti dėl savo nenoro pasaulį matyti labiau pilkomis, negu juodai-baltomis kategorijomis. Tai tampa įmanoma dėl to, kadangi galime saugiai užsidaryti savo informaciniuose kiautuose. Beje, tai neprasidėjo 2016 metais – veikiau 2016 metais tai pasiekė konvencinę politinę darbotvarkę Trump asmenyje. Dėl kažkokių priežasčių, kai mums parodomas ketvertas, dabar, atrodo, stosime į žūtbūtinę kovą siekdami įrodyti, kad ten buvo penketas ar šešetas.

Čia gali padėti, mano vertinimu, artimų XX a. literatūros milžinų išskirtų dviejų konceptų junginys – jau prieš tai minėto Orwell dvejamintę ir mūsų sielos brolio ir mūsų kraštą puikiai pažįstančio, paskutiniojo LDK piliečio, Cz. Miłosz išplėtotas ketmano konceptas šiame laikotarpyje gali padėti analizuoti ir perprasti kintančius pasaulio dėsnius ir bruožus. Ketmanas –praktika, kai tikrasis tikėjimas yra maskuojamas viduje, o butaforinė, visuotinai priimtina ar kokioje nors socialinėje grupėje priimta tiesa ar idėjų ir vertybių sistema šlovinama, nors iš asmeninės perspektyvos matomos jos ydos ir bėdos, tik tą maskuotę norima žūtbūt išlaikyti, kadangi demaskavimas lemtų pražūtį. Miłosz, knygoje „Pavergtas protas“,  analizuodamas Sovietų Sąjungoje suvešėjusį ketmaną, išskyrė ir pritaikė ketmaną 8 skirtingoms prisitaikėliškumo kategorijose. Galime pastebėti, kad ponas Uspaskich išpažįsta irgi savitą ketmaną – Renew Europe, Briuselyje, nors kai kurie Lietuvos Europos Parlamentarai sako, kad ten jo daug kas nepažįsta, vis vien norisi tikėti, kad su Renew Europe frakcijos nariais susitikus lifte nėra švilpaujama ir nepatogiai dairomasi, kada bus tinkamas aukštas, o kartais persimetama ir pora žodžių apie požiūrius į aktualijas, vykstančius procesus tarptautinėje politikoje ir sociopolitinėje sferoje, vadinasi, apsimeta esantis liberalu, palaikančiu žmogaus teisių, teisės viršenybės, žodžio laisvės ir tolerancijos kitokiam idealus.

Visgi, šis slaptasis, tikrasis Europos Parlamento nario tikėjimas yra panašus į tą, kuris buvo išsakytas per pirmąją skandalingąją transliaciją – net jeigu ir dėl jos buvo atsiprašyta ir jeigu netyčia norėtume sutikti ar nuspręsti, kad tas atsiprašymas yra pilnavertis atgailos įrodymas, mes puikiai žinome, kad nors Renew grupė absoliučiai šokiruota ir praradusi amą, tai nėra nieko naujo Lietuvos kontekste. Visa tai, kas savo rinkėjams yra pristatoma pono V. Uspaskich vaizdo įraše, nors ir esant objektyviems faktiniams įrodymams, t.y., žmogus akivaizdžiai bando meluoti ar pristatyti dalį tiesos ir vieniems (rinkėjams), ir kitiems (Europos parlamento nariams) tuo pat metu – turint vienas pažiūras ir visiems tą žinant, bandoma ką nors apgauti ir dėl socialinių konvencijų ir pragmatinių sumetimų apsimesti, kad yra tolerantiškas.

Rinkėjų tarpe gali pasireikšti tam tikras kognityvinis disonansas – kaip suprasti, kad ponas Uspaskich yra EP grupėje, kur palaikomi „homikai“?

 „Viktorai, ar Europos parlamente gynėte homikų teises? Atsakykite.“

Išsigelbėjimas, Uspaskich laimei, laukia jau prieš tai paminėtojo legendinio G. Orwell „1984“ aprašytoje dvejamintės formoje. Nepaisant įsivaizdavimo, kad mes visi totalūs kvailiai, nepriklausomai, ar esame jo rinkėjai, ar ne, mus bandoma mulkinti paprasčiausiomis melo formomis. Ir matoma, ir suprantama, kad kažkas nesueina, bet vis vien gebama save įtikinti, kad ponas Uspaskich iš tikrųjų atsako už savo žodžius ir gina savo rinkėjų valią Europos Parlamente, o ši dvejamintė sekėjų tarpe įsitvirtina dar smarkiau, kai per tiesiogines transliacijas Renew Grupė pristatoma kaip nuomonės įvairovės bastionas Europos Parlamente ir visa tai, kas vyksta Europos Parlamente, išgirstama tik iš pono V. Uspaskich požiūrio taško.

O juk labai keista – nesuvokiamai paprasta būtų buvę tiesiog pradėti nuoširdžiai atsiprašyti arba bandyti įskiepyti idėją, kad dėl savo vyresnio amžiaus nebuvo žinomi šiuolaikiški apibrėžimai apie seksualinę orientaciją, lytinę tapatybę, kad žmogaus teisės ir pagarba jiems yra universalios ir palaikymas joms yra kertinė …

O dar pagalvokime, kas dėtųsi, jeigu ponas Uspaskich savo rinkėjams kiek švelniau ir subalansuočiau pradėtų kalbėti apie LGBT+ bendruomenės problemas ir lūkesčius, jų sunkumus ir svajones. Geriau pagalvojus, viskas būtų buvę  ištaisyta ir išlyginta – tie, kurie galbūt norėjo pakenkti ponui Uspaskich, anot jo paties, tie, kurie yra įvardinami kaip ištroškę politkorektiškumo, norintys uždrausti jam kalbėti ir t.t. ir pan., pagal šią logiką, būtų turėję nebesakyti nieko, jeigu atsiprašymas būtų buvęs nuoširdus ir vienareikšmiškai suprantamas kaip tam tikra atgailos forma.  

Beje, tokiose konkrečiose visuomenės grupėse toks gerbiamas žmogus kaip ponas V. Uspaskich vietoje to, kad bandytų išlaikyti savo įprastą ir senąjį įvaizdį, galėjo būti vienas iš tų žmonių, kurie iš tiesų padėtų keisti požiūrį į LGBT+ mūsų visuomenėje. Pagalvokite – turėti tokį palaikymą bendruomenėje, kurioje egzistuoja, tikėtina, mažiausias palaikymas LGBT+ teisėms ir, tikėtina, kad kai kurių nuomonės niekas kitas, net ne Dievas, o tik ponas Uspaskich sugebėtų pakeisti nuomonę šiuo klausimu. Vietoje to, mes gauname produktą, kurio absoliučiai niekam nereikėjo –  pusėtinas atsiprašymas Renew Europe grupei, kuris niekeno neįtikina ir parodo, kad net ir RE grupė laikoma absoliučių nesusipratėlių gvardija, kuriai galima pūsti miglą į akis ir tikėtis atleidimo. Kas tęsiasi po šio fiktyvaus atsiprašymo yra siaubinga – per savo tiesiogines transliacijas vystomas toks pats naratyvas, dėl kurio ir prasidėjo šita istorija, tik apibrėžimai nauji. Dabar didžia blogio išraiška tampa kiti Europos parlamentarai, Laisvės partijos Seimo nariai, kurie nepagrįstai žeminami ir puldinėjami naudojantis ir prisidengiant savo apsibrėžtame ir nustatytame rate užsibaigiančios žodžio laisvės šydu.


Charizmatiško populistinio lyderio-aukos paradoksas

Be didesnių sunkumų galima įžvelgti panašumų tarp R. Pakso, V. Uspaskich ir D. Trump. Įdomu ir tai, kad būtent tokio pobūdžio politikų ar visuomenės veikėjų rėmėjų grupėse vyrauja labai daug panašių, praktiškai vienodų, mąstymo linijų ar minčių, kurios, nepriklausomai nuo valstybės, kurioje veikia politikas, atsikartoja praktiškai identiškomis matricomis.

Savęs pristatymas kaip aukos; sistemų, kurios visi nariai yra nusistatę prieš vieną vienintelį tiesos žinovą, kūrimas; žiniasklaidos kaltinimas šališkumu ir tendencingumu – visi šie bruožai vienas prie vieno atitinka tą, kas yra daroma visų šių lyderių aršiausių ir karščiausiai jų asmeniu ar skleidžiama idėja įtikėjusių žmonių.

Ir mes, toli gražu, neturėtume ir negalėtume kaltinti tų asmenų, kurie įkrenta į šiuos minties spąstus – veikiau mus visus turėtų labiau dominti bandymas rasti atsakymus į tai, kaip ir kodėl galime ginti save ir kitus, savo artimuosius nuo akivaizdaus, net nepernelyg gudraus, melo. Kokius atsakymus, kokį būdą aiškinti bėdą ar struktūrinę nelygybę skatinančią sistemą ir kaip galime pakeisti tą į pusę, kuri padėtų mums visiems ne tolti į kraštutinumų polius, o judėti prie tam tikrų susitarimų, ypatingai tiesos, faktų atžvilgiu, dėl kurių turėtų būti kuo įmanoma platesnis sutarimas.

J‘Accuse

Leonidas Donskis, idėjų istorikas, filosofas ir buvęs Europos Parlamentaras toje pačioje ALDE, kuri dabar yra persiformavusi ir susijungusi į Renew Europe, frakcijoje, apie liberalizmą yra sakęs: „Vertingiausias liberalizmo sandas man ir yra atsidavimas netobulumui. Žmogus – trapi, klystanti, save koreguojanti, netobula būtybė, bet vardan to, kad ji galėtų keistis ir taisytis, verta kovoti už tą orumo ir pagarbos pamatą, kuris ir leidžia žmogų įgalinti kritikuoti bei koreguoti save.“ Sunku rasti geresnį apibrėžimą, galintį trumpai ir aiškiai nusakyti liberalumą, negu Donskio žodžiai. Dėl tos priežasties verta visados ypatingai objektyviai ir nuoširdžiai, stengiantis įsiklausyti į tai, kas yra sakoma, įvertinti aplinkybes ir kritiškai, racionaliai ir argumentuotai pristatyti kritiką ar nuomonę, sutikimą ar ne, su oponento pozicija.

Kadangi galimybę, mano supratimu, ir jau ne vieną, ponas Uspaskich pasitaisyti savo kritikų akyse, tikrai turėjo, metas būti sąžiningiems prieš savo rinkėjus ir visuomenę – bent jau dėl tų rinkėjų, kurie metai iš metų pasitiki ir palaiko jį. Vis dėlto, priešingai,  nei teigia pats Europos Parlamento narys, mano manymu, turėtų būti tikra kankynė dirbti Europos parlamento frakcijoje, su kuria iš esmės  nesutinkama –  vakarykštėje laidoje buvo išreikšta mintis, kad, neva, jeigu šios grupės prioritetas supanašėtų į ankstesnįjį, t.y., ekonominės aplinkos gerinimą ir korupcijos mažinimą, jam ir toliau būtų garbė likti čia, toje grupėje.

Išreiškiamas susirūpinimas, kad šią darbotvarkę pakeitė „homoseksualizmo puoselėjimas“, narkotikai, alkoholis. Taigi, ši skirtis pristatoma kaip esminė priežastis, kuri sąlygotų tolimesnius veiksmus ir santykį su Renew Europe grupe. Deja, vertėtų pastebėti, kad čia matome klaidingos dichotomijos pavyzdį – teigiama, kad yra prioritetas arba vienai, arba kitai politinei darbotvarkei. Tai nėra tiesa. Šios dvi aibės tarpusavyje dera puikiai, kadangi liberalų ir Renew Europe grupės tikslas – ginti teisės viršenybę, o tai galioja tiek paniekos korupcijai, tiek pagarbos žmogui ir jo teisėms idėjoms.

Buvo pasakyta, ir ne kartą, kad jeigu LGBT+ lygiateisiškumas (įvardintas „homoseksualizmo“ puoselėjimu) ir dėmesys mažumoms, narkotikams, alkoholiui yra Renew Europe darbotvarkės viršuje – ponui Uspaskich, supraski, ne pakeliui. Tačiau dėl kažkokios mistinės priežasties iki pat šios dienos nebuvo jokios problemos būti ALDE frakcijoje, kuri tapo Renew Europe, kai pagarba LGBT+ bendruomenei praktiškai visada buvo tokios pačios svarbos klausimas, tik, bėgant metams, vis labiau aktualizavosi visuomenėje.

Liberalui svarbus tų pačių taisyklių ar normų taikymas – ponas Uspaskich, kalbėdamas apie žodžio laisvę ir kitas liberalias vertybes, braižo skirtingus standartus – tie, kurie yra draugai, rėmėjai, fanai, pats Europos Parlamento narys ir komentatoriai jo tiesioginės laidos metu gali teigti, kad po vaizdo įrašais ir tiesioginėmis transliacijomis būtų blokuojami kiti asmenys, nesilankytų konkretūs žmonės, kurstyti neapykantą ir grasinti kitiems.

Nepavyks melu arba nenuoširdžia atgaila išsižadėti savo paties klaidų ir manymo, kad pavyks šį dvigubą žaidimą – ketmano ir dvejamintės propagavimą savo Facebook burbule – išlaikyti amžinai, jeigu tas mąstymas ir atgaila nebus nuoširdi. Kas yra keisčiausia, jeigu Uspaskich iš tiesų būtų pripažinęs savo klaidą ir nuoširdžiai atsiprašęs, arba bent jau sukūręs tokį įvaizdį, jam greičiausiai būtų buvę atleista. Atsižvelgus į faktą, kad yra meluojama savo rinkėjams, Renew Europe frakcijai ir visuomenei bendrąja prasme, prisideginėjama liberalizmo idėjomis kai patogu, o savo rėmėjams pasakojama, kaip reikia įvesti vieną konkrečią monistinę tvarką ir kovoti prieš liberalią darbotvarkę, savo veiksmais ir žodžiais sakant vieną, o elgiantis kitaip žodžio laisvės atžvilgiu, deja, belieka pasakyti vieną dalyką.

 J‘Accuse.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą