Aušra Maldeikienė
Mano galva, svarbiausias įvykis šią savaitę ne tik Europos Parlamente, bet ir apskritai visoje Europos Sąjungoje, yra pasiektas politinis susitarimas dėl ateinančios 27 šalių bloko daugiametės finansinės perspektyvos (DFP).
Pradžioje, kaip jau įprasta, trumputė politinė apžvalga, kas ir kaip priima sprendimus Europos Sąjungoje. Žinant veiksmų logiką, gerokai paprasčiau suvokti, kas vyksta ir ko galima tikėtis.
Taigi. Sprendimus Europos Sąjungoje priima trys institucijos — Europos Vadovų Taryba, Europos Komisija ir Europos Parlamentas. Kiekviena jų turi savo įgaliojimus (arba mandatą, kaip sakoma politinėje kalboje) atlikti tuos ar kitus veiksmus.
Europos Vadovų Tarybos vaidmuo dvejopas: ji nustatyto bendrą ES politikos kryptį ir nagrinėja klausimus, kurių negalima išspręsti žemesniu — tarpvyriausybinio bendradarbiavimo — lygmeniu.
Ko negali Vadovų Taryba? Ji negali leisti teisės aktų.
Europos Komisija bloko viduje atlieka kitus du darbus: siūlo naujus teisės aktus Europos Parlamentui ir Tarybai ir administruoja ES biudžetą. Bandydami rasti analogą vidaus politikoje, galėtume sakyti, jog ji yra tarsi Europos Sąjungos vyriausybė.
Europos Parlamentas savo ruožtu, pirma, svarsto ES teisės aktus ir kartu su Taryba juos priima; antra, prižiūri, ar kitos ES institucijos veikia demokratiškai; trečia, kartu su Taryba priima ES biudžetą.
Esmė ta, kad sprendimus priima ne viena institucija. Norint pasiekti galutinį rezultatą, būtina, kad Vadovų Taryba bei Europos Parlamentas, padedami Europos Komisijos, rastų visoms trims pusėms priimtiną kompromisą.
Kai liepą ES vadovai pradėjo aiškinti, jog va, mes sutarėme dėl kitų septynerių metų veiklos prioritetų bei finansavimo, tai nebuvo tiesa.
Jau tą pačią dieną Europos Parlamento nariai pareiškė, jog neleistina mažinti finansavimo tokioms išskirtinai svarbioms sritims kaip kova su klimato kaita, mokslo finansavimas ar Europos gynyba, taip pat būtina išmokas sieti su pagarba įstatymo viršenybei. Jei valstybė narė nenori laikytis prisiimtų įsipareigojimų žmogaus teisų, spaudos laisvės ir kitose srityse, tai ji privalėtų netekti išmokų.
Sakydama, jog ši savaitė ypatinga, tiesiog pasakiau, jog susitikę visų minėtų trijų pusių derybininkai iš esmės rado kompromisą dėl minėtų klausimų.
Nuo vasaros, kai liepos mėnesį Europos Vadovų Taryba paskelbė savo susitarimo dėl Europos Sąjungos finansinės perspektyvos iki 2027 metų versiją, buvo plačiai spekuliuojama, kad Europos Parlamentas vis dėlto kapituliuos — bus priverstas nusileisti valstybių narių vadovams.
Kaip ir sakiau, taip neatsitiko. Dabar pasiektas sprendimas, kurį daugelis vadovų nuo Angelos Merkel, Emmanuelio Macrono iki Charles‘io Michelio paskelbė istoriniu.
Vis dėlto kol kas tikrai nėra aišku, ar, pirma, tai jau galutinis sprendimas.
Antra, nežinia, ar suderėtas kompromisas yra istorinis gerąja prasme ar, priešingai, blogąja. Nors šiame kompromise atsižvelgta į visą pluoštą Europos Parlamento reikalavimų, lieka ir neapibrėžtumo.
Kas pasiekta?
Pirma. Europos vadovai anksčiau sutarė, jog ES pirmąsyk skolinsis, bet tos skolos dengimo klausimus jie buvo palikę kyboti ore. O kai nežinai, iš ko grąžinsi, skolintis mažų mažiausiai neatsakinga. Taip Vadovų Taryba sukūrė grėsmę, kad nuo 2028 metų daugiametės finansinės perspektyvos pradžios ES skolos aptarnavimo kaštai sudarys apie dešimtadalį viso šio bloko metinio biudžeto, arba apie 15 mlrd. eurų kasmet.
Pagal dabar pasiektą kompromisą Vadovų Taryba, balsuodama turės įsipareigoti per ateinančius keletą metų valstybėse įvesti naujus mokesčius, iš kurių minėta skola ir bus dengiama. Tai garantuos, jog ir ateityje ES galės vykdyti bent jau šiuo metu esamo masto politiką. Abejoju, jog tai lengvai pasiekiama užduotis.
Antra, ir man asmeniškai ypatingai svarbi, pergalė: kalbant apie ES išmokas atsiranda nedviprasmiškas reikalavimas, jog norėdamas naudotis bloko mokesčių mokėtojų pinigais, privalai laikytis įstatymo viršenybės principo.
Anksčiau Europos Vadovų Taryba tik pabrėžė, kad šis principas svarbus. Tačiau dabar po stipraus Europos Parlamento spaudimo juodu ant balto rašoma, kad nesilaikant šios sąlygos, išmokos bus stabdomos.
Čia laukiama daugybės karų. Lenkija ir Vengrija jau pradėjo širsti ir siųsti aiškius signalus, kad nepalaikys tokių sprendimų. Bet žingsnis žengtas, ir tai žingsnis į priekį.
Trečia. Vadovų Taryba savo susitarime išmetė Europos Parlamentą iš biudžeto priežiūros procedūrų, motyvuodama tuo, kad visos skolinamosios lėšos, susijusios su pandemijos padariniais ekonomikai, yra tik laikinas mechanizmas.
Nieko sau laikinas mechanizmas, kurio apimtis siekia iki 750 mlrd. eurų! Kad ir ką kalbėtum, tai juk suma, kuri Europos Sąjungos biudžetą paveiks mažiausiai trims ateities dešimtmečiams.
Priimtas kompromisinis sprendimas nurodo, jog valstybės narės naudodamos gautas lėšas privalės įtraukti Europos Parlamentą, ir tai padidins lėšų panaudojimo skaidrumą.
Ketvirta. Kaip ir reikalavo Europos Parlamentas, padidintos išmokos prioritetinėms sritims.
Programa „Horizontas“, kuri finansuoja mokslinius tyrimus ir inovacijas, gavo papildomus keturis milijardus eurų.
Asignavimai programai „Erasmus+“, kuri kasmet tūkstantiems jaunų mūsų žmonių sudaro galimybes studijuojant aplankyti kitas šalis bei remiai daugybę švietimo iniciatyvų, padidinti 2,2 mlrd. eurų. O tai suma, kuri lygi metinei šios programos apimčiai.
Papildomi pusantro milijardo eurų skirti sienų apsaugai.
Patrigubintos lėšos skiriamos sveikatos sektoriui. Vietoj 1,7 mlrd. eurų — daugiau nei 5 mlrd. eurų.
Taigi, bendrai sudėjus, turime apie 16 mlrd. eurų papildomų finansų įvairioms programoms, humanitarinei pagalbai, galimybėms kofinansuoti privataus verslo iniciatyvas ir daug kitų sričių. Ir visa tai ne tik kad nemažinanti išmokų žemės ūkiui ar sanglaudos fondui, bet ir nereikalaujant padidinti valstybių narių įmokų Sąjungai.
Vis dėlto politinis kompromisinis sutarimas dar nėra galutinis. Akmenyje jis dar neiškaltas.
Dėl sprendimo turi balsuoti visų 27 ES valstybių vadovai, o jau dabar Lenkija ir Vengrija, kaip minėjau, grasina blokuoti ne tik daugiametės finansinės perspektyvos projektą, tačiau apskritai ir bet kokius balsavimus už ES biudžetą.
Kodėl? Juos piktina, kad Europos Parlamentas reikalauja garantuoti kiekvieno ES piliečio teisę į nešališką teismą, žiniasklaidos laisvę. Jos grasina tik todėl, kad Europos Parlamentas reikalauja nesuteikti valstybių politikams neribotos galios.
Beje, vakar šį klausimą svarstant per plenarinį posėdį, vienas kraštutinės dešines Lenkijos politikas net metė kaltinimą, jog neva minėtas politinis susitarimas yra Vokietijos ataka prieš Lenkiją.
Tačiau mąstant blaiviai, tai buvo absoliučios daugumos Europos Parlamento narių reikalavimas laikytis ES sutarties.
Ir nurodymas šiuo metu ES pirmininkaujančiai Vokietijai susitarti.
Mūšis dėl ateinančių septynerių metų ES biudžeto tęsiasi jau daugiau nei porą metų. Susitarti nėra lengva. Bet sutarimų ir kompromisų paieškos ir yra įdomiausia bei svarbiausia politikos dalis.
