Aš nemėgstu sąrašų ir topų — esu daręs tokių įvairiomis progomis ir supratau, jog visa tai yra ne turinys, o lesalas, kuris tiesiog išnaudoja žmonių polinkį kurti struktūras. Intelektualiu požiūriu — tai glutamatas, kuris skaitytojus veikia primityviausių instinktų lygiu. Kita problema su sąrašais — juos dažna redakcija pradeda nuo skaičių: ateina marketingistai ir pasako, kad skaitytojai geriausiai reaguoją į 3, 5, 7, 9, 10, 12 ir 15 — prašom pagal tai kažką parengti. Gyvenimas yra toks, kad realybė ne visada atitinka tavo išankstinius sumanymus, todėl dažnai tokie tekstai būna pilni filerio — tuščio užpildo, o jų pagrindinė užduotis pasiekti tą magišką skaičių, kuris geriausiai pakutentų tikslinės auditorijos limbinę sistemą. Galiausiai kyla klausimas, ką į tą sąrašą ar topus dėti? Dažnai jų antraštėse būna žodžiai „svarbiausi“, „reikšmingiausi“, „esminiai“, bet svarba ir reikšmė yra itin subjektyvūs dalykai — vienam svarbu besivystančių rinkų ekonomika, kitam — įžymių porų skyrybos, o kas jei dirbi su plačia auditorija, ir tavo straipsnį gali skaityti abu šie metaforiniai žmonės? Kaip jiems abiem įtikti ir nei vieno nesuerzinti?
Nepaisant visko, sąrašai yra naudingi. 95 proc. atvejų jie yra naudojami kaip greitas ir patikimas įrankis tingiai žiniasklaidai pasidaryti sau būtinus klikus ir laikus, bet neteiskim kirvio už padarytą žmogžudystę — įrankiai neatsako už tai, kas su jais daroma. Subjektyvumas yra rimtesnė problema — verskis per galvą, būk genialiausias tekstų rašytojas istorijoje, bet visiems neįtiksi, nes didelėms ir įvairioms grupėms žmonių patinka tik labai nykūs ir neįdomūs dalykai, kurie net ne tiek patinka, o tiesiog mažiausiai erzina. Todėl padarykime taip: Jūsų dėmesiui ir džiaugsmui — sąrašas be jokių marketinginių performansų, skaičių, topų ir kitokių blizgučių. Tame sąraše rasite 2019 metų įvykius, kurie, teksto autoriaus nuomone, turės stipriausią atgarsį 2020-aisiais metais.
Vengrija — pusiau laisva valstybė
2019-uosius metus pradėjo „Freedom House“ — ši JAV tarptautinė nevyriausybinė organizacija išplatino kasmetinę
„Laisvės pasaulyje ataskaitą“ (Freedom in the World Report), kurioje Vengriją iš „laisvos“ valstybės reklasifikavo į „dalinai laisvą“. Taigi vengrai įstojo į „garbingą“ klubą, tarp kurio narių rasime Albaniją, Bangladešą, Moldovą, Tanzaniją ir daugybę kitų „šaunių ir nepakartojamų“ valstybių.
Geopolitiniu požiūriu nusmukti žemyn „Freedom House“ laisvės reitinge yra didžiulė gėda, tarsi nuslėpta venerinė liga ar Boriso Jelcino lygio girti benefisai oficialiame priėmime pas Anglijos karalienę. Tai gėda ne tik Vengrijai, bet ir Europos Sąjungai, kurios vienas iš pagrindinių tikslų — tarp savo sienų stiprinti žmogaus laisves ir demokratiją. Vengrija kol kas yra pirmoji ES valstybė, gavusi tokį „Freedom House“ įvertinimą, tačiau matant, kaip sparčiai degraduoja Lenkija, kaip Maltoje sproginėja žurnalistai (Rumunija su Bulgarija niekad nė nebuvo baisiai pavyzdingi laisvės bastionai), tokių nuosmukių galima dar tikėtis.
Kaip Vengrija pateko į tokią situaciją? Remiantis pačia organizacija „Freedom House“, šalies ministro pirmininko
Viktoro Orbáno „Fidesz“ yra sukonsolidavusi didžiulius finansinius išteklius, kuriuos nuolat pildo iš valstybės iždo, diduma žiniasklaidos yra priversta pataikauti šiai partijai, opozicija blokuojama visais lygiais, jos partijos yra persekiojamos, gauna didžiules baudas, naujos konstitucinės pataisos smarkiai apribojo žmonių susirinkimo laisves — žodžiu, situacija nėra iš geriausių. Tai kiaušinis ant veido ne tik ES, bet ir daugumai neoliberalų, kurie buvo nuoširdžiai įsitikinę, jog vien pinigais galima sukurti liberalias vertybes bet kokioje valstybėje. Tačiau paaiškėjo, jog tie patys pinigai, kurie turėjo sulyginti atsilikusias ES periferijos ekonomikas su jos branduoliu, gali būti sėkmingai vietos oligarchijos uzurpuoti, įsisavinti ir perskirstyti tam, kad viena siaura ekonominė ir politinė grupuotė užvaldytų savo nacionalinius biudžetus. Kaip paaiškėjo, stebuklų nebūna. Reikia didžiulių investicijų į šalies išsilavinimą ir ilgų dešimtmečių, kad iš žmonių pasąmonės būtų ištrintas polinkis į autoritarizmą.
Antra pamoka — pinigai veikia, bet iki tam tikro lygio. Jau darosi aišku, jog euroskepticizmas yra atvirkščiai proporcingas gaunamoms pajamoms — iki 2007-2008 m. krizės visa ES turtėjo, ir net amžinai su savo atskirąja nuomone išsišokantys britai sėdėjo tykiai, taikiai, ramiai ir per daug problemų nekėlė, tačiau užteko užbuksuoti pasaulio ekonomikai, 2009 m. įsismarkavo eurozonos krizė, ir po, rodos, nesibaigiančios ikikrizinės pinigų lavinos svoriu prispausti euroskeptikų, radikalų, marginalų ir populistų sentimentai gavo progą iškišti galvas į šviesą. Pasikinkydami paprastų žmonių baimę, jie išjojo į plačiąją politiką. Pinigai puikiai gesina tokius autoritarinius sentimentus, dėl kurių valdžioje atsiranda tokie kaip Orbánas, tačiau laikinai ir tik iki tos akimirkos, kol tų pinigų srovė nutrūksta.
Ilgametis JAV Demokratų partijos politinis operatorius Rahmas Emanuelis yra sakęs: „Niekada neleiskite, jog gera krizė nueitų veltui“ (never let a good crisis go to waste) — Vengrijos ir jos kolegų iš Višegrado grupės eskapados į ES įveda daugiau nesantaikos ir susiskaldymo, tačiau šios krizės sprendimas turi potencialą sustiprinti Europą ir sukurti instrumentarijų, kuris ateityje padės spręsti konfliktus arba disciplinuos nekorektiškai besielgiančias bloko nares. Kitas scenarijus — gali būti ne tik dviejų greičių Europa, bet ir dviejų laisvių Europa — viena, kurioje tebeveikia liberalios demokratijos, o kita — uzurpuota Orbáno „Fidesz“ klonų. Ateitį nuspėti labai sunku, esama mokslininkų, kurie tikina, jog tai tiesiog neįmanoma, o jeigu kažkam ir pavyko, tai buvo viso labo laimingas spėjimas, o ne gera prognozė. Bet kuriuo atveju ateitis viską parodys, bet kol kas Vengrijos nuoslydis į autoritarinę pusę kelia pagrįstą nerimą, ypač kai nėra visiškai aišku, ar čia tik izoliuotas atvejis, ar visa dėlto užkratas, turintis potencialo plisti?
Naujasis Europos Parlamentas
2019 metais buvo išrinktas naujas, jau devintasis Europos Parlamentas. Yra sakančių, jog šis Parlamentas gali būti ypatingas. Brexito, galimos naujos globalinės ekonominės krizės, europinės dezintegracijos ir šiaip sunkių egzistencinių sprendimų akivaizdoje 751 ES parlamento narys, savo ar ne savo noru, gali tapti istorinių įvykių amžininku. Prognozės prognozėmis, bet naujas Parlamentas išrinktas, postai išdalinti, darbas jau prasidėjęs, todėl reikėtų pažvelgti į tai, kaip devintasis Europarlamentas atrodo, lyginant su prieš tai buvusiais?
Centro dešinės Europos liaudies partija (EPP) jau antrą dešimtmetį pirmauja EP rinkimuose. „Pirmauja“ — gal kiek per drąsus žodis, nes byloja apie aritmetines pergales. EPP daugiau kaip 37,2 proc. balsų per pastaruosius 20 metų nėra turėjusi, o šiemet buvo pasiektos grupės rekordinės žemumos — tik 21 proc. Ne ką labiau sekėsi ir centro kairės Socialistų ir demokratų pažangiojo aljansui (S&D) — 18,5 proc. irgi yra blogiausias jų rezultatas per pastaruosius porą dešimtmečių.
Populistų ir euroskeptikų maršas neatslūgo — plius 64 vietos, lyginant su praeitais 2014 metų rinkimais. Taigi plika akimi galima matyti, jog tamsesni politinės dešinės atspalviai smarkiai valgo EPP ir S&D balsus, o 2009-aisiais prasidėjusi tradicija skaudžiai bausti isteblišmentą nepanašu jog rengiasi nykti. Keičiasi tik protesto formos — antiisteblišmento politiką pradėjo populistinės, radikalios ir ultrakairiosios partijos, kilusios iš valstybių, labiausiai nukentėjusių per eurozonos skolų krizę (pvz.: „Bloco de Esquerda“ — Portugalija, „Independents 4 Change“ ir S-PBP — Airija, „L’Altra Europa“ — Italija, „Syriza“ — Graikija, „Podemos“ — Ispanija, etc.), dabar protesto balsas keliauja pas identitarinę, radikalią arba alternatyvią dešinę („Rassemblement national“ — Prancūzija, „Alternative für Deutschland“ — Vokietija, „Lega“ — Italija, „Aukso aušra“ ir „Graikų sprendimas“ — Graikija, etc.). Šiandien dešiniųjų laikas misti Europos protesto balsais.
Tačiau 2019 m. EP rinkimuose labiausiai nustebino centristai, liberalai ir žalieji, ir ypač pastarieji, kurie laimėjo 25 naujus mandatus ir gali džiaugtis 11,7 proc. balsų (rekordas, skaičiuojant nuo tų pačių 1999-ųjų). Liberalai ir centristai taip pat rodė šaunius rezultatus, tačiau šiai akimirkai jie dar nėra susikonsolidavę — šioms politinėms jėgoms atstovavusi Europos parlamento grupė — Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcija (ALDE) — po šių rinkimų buvo performuota į „Atnaujinkime Europą“ (Renew Europe,RE), kurioje pagrindiniu smuiku dabar griežia Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono „La République En Marche“ — reliatyvūs politiniai naujokai, vien savo egzistavimu erzinantys ALDE senbuvius, o daugiausiai vietų grupėje turi Jungtinės Karalystės liberalai demokratai (16 parlamentarų su ypatingai neaiškiu statusu dėl Brexito). Kitaip tariant, žalieji, turėdami savo politinę infrastruktūrą ES parlamente, iš savo įtvirtintų pozicijų naudos turės, o centristų/liberalų, kurie dar neturi aiškios struktūros ir rizikuoja bet kada prarasti 16 narių, situacija yra gerokai prastesnė negu žaliųjų, nepaisant neblogo rezultato pačiuose rinkimuose.
Globalūs klimato kaitos streikai
Paskutinės 2019 m. rugsėjo savaitės buvo įdomios — visas pasaulis sprogo klimato kaitos protestais. Net Afganistane negausus, kariškių saugomas jaunimo būrys išėjo į gatves. Vieni skaitlingiausių ir aktyviausių protestų vyko ES. Tai buvo tūkstančiai — dešimtys ir šimtai, kartais net milijonai jaunų žmonių, reikalavę pokyčių dabar pat, nes jie nori paveldėti planetą, o ne distopinį sąvartyną.
Kad ir ką sakytų klimato kaitos neigėjai ar skeptikai, ekologinis sąmoningumas tapo meinstrymu. Ne taip jau seniai, dutūkstantųjų pradžioje, klimato kaita, ekologija ir panašūs aplinkosauginiai dalykai buvo su asmens higiena susipykusių, nukvakusių ir niekam neįdomių senų hipių užsiėmimai, tačiau pasukim laiką į šiandieną ir, ko gero, nerasime nei vienos didesnės korporacijos, kuri nekalbėtų apie savo tikslus mažinti šiltnamio efektą sukeliančias dujas, anglies dvideginio pėdsaką ir šiaip nereklamuotų savo ekologinio sąmoningumo. Netgi naftos kompanijos, taip aktyviai remiančios įvairiausius klimato kaitos oponentus, prikanda liežuvius ir nedrįsta viešai neigti klimato kaitos, o patyliukais investuoja į žaliąsias technologijas. Viskas — Overtono langas su baisiu girgždesiu ir braškesiu pasislinko, ir klimato kaitos sentimentai tik augs.
Nieko nuostabaus, kad žalieji Europos Parlamento rinkimuose pasirodė taip gerai, o visoje ES jiems gana neblogai sekasi nacionalinių parlamentų rinkimuose. Netgi ekologiškai nesąmoningoje ir žaliuose klausimuose beviltiškai nuo Vakarų Europos atsilikusioje Lietuvoje šių metų Seimo rinkimai gali nustebinti tuo, kad Žalieji (tikri žalieji, o ne Ramūno Karbauskio valstiečiai ir ne vienadieniai politikai, kurie žaliaisiais tampa tik todėl, kad kitur jų neima) gali gauti mandatą ar net du, o Vakarų pasaulyje, po dešimtmečio kito visai tikėtina pamatyti žaliuosius prezidentus ir/arba ministrus pirmininkus.
Šis procesas nėra naujas — neramiu septintuoju dešimtmečiu Vakaruose knibždėjo ekologinių judėjimų, o jaunimas buvo kaip niekad suinteresuotas gamtos apsauga. Dalis tos bangos atslūgo — komunose gyvenę gėlių vaikai užaugo, nusikirpo ilgus plaukus, sušoko į verslo kostiumus bei kostiumėlius ir, pamiršę savo ideologinę praeitį, kuo ramiausiai išėjo vadovauti tiems patiems transnacionaliniams monstrams, kurie bene labiausiai teršia aplinką. Tačiau tik beibibūmerių ir senųjų hipių dėka pasaulis turi kažkokius žaliuosius judėjimus, o tai, ką matome dabar, galbūt yra šio proceso antroji stadija, kuria siekiama žaliąją politiką iš nišinio reiškinio padaryti dominuojančiu, prezidentus išrenkančiu ir vyriausybes formuojančiu judėjimu.
Tai nėra didelis logikos šuolis — kada pasaulyje daugės vietų, kuriose dėl pastovaus gaisrų ar uraganų pavojaus nebebus įmanoma apsidrausti būsto, kada nuo klaikaus Afrikos dykumėjimo kils tokios migrantų bangos, kad 2015-2016 m. Europos pabėgėlių krizė atrodys kaip malonūs ir nerūpestingi vaikų žaidimai, kada Pietinė Europa kraujuos finansiškai, nes dėl nenuspėjamų orų jos kurortai tuštės, o Šiaurinė Europa išgyvens miniledynmetį, tada tradicinė kairės – dešinės politika darysis tokia pat pavojinga beprasmybe kaip parketo poliravimas Titanike. Kaip sako garsus JAV dešiniųjų komentatorius Benas Shapiro, faktams nerūpi tavo jausmai. Taip yra ir su klimato kaita — jai yra tikrai nuoširdžiai nusispjauti, tiki tu ja ar ne, ir kokie yra tavo ideologiniai įsitikinimai.
Naujasis žaliasis kursas jau ant stalo
Dabar sunku pasakyti, iš kur kilo Naujojo žaliojo kurso (Green New Deal) idėja. Rodos, jos šaknys yra Naujosios ekonomikos fondo (New Economics Foundation) — Didžiosios Britanijos žaliosios kairės organizacijos — 2008 m. paruošta ataskaita „Naujasis žaliasis kursas“ (A Green New Deal), kurio esmė spręsti ką tik praūžusios pasaulinės ekonominės krizės padarinius per viešas investicijas į ekonomikos žalinimą. Ši ataskaita gan seniai plaukiojo eteryje, tačiau idėją išgarsino buvęs Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis, prieš porą metų pradėjęs agituoti už Naująjį žaliąjį kursą kaip už instrumentą, kuris gali išgelbėti anemišką Europos ekonomiką.
Naujasis žaliasis kursas yra, švelniai sakant, kontraversiška programa. Dešinieji staugia į mėnulį, jog „pamatysit, tie leftistai tuoj įves žaliąjį fašizmą“, o kairieji tikisi, kad tai bus jų, Churchillio žodžiais šnekant, šauniausia valanda. Kaip dažniausiai būna, abi pusės ko gero klysta — jokio fašizmo (bent jau kol kas) niekas neįvedinėja, o valstybinės programos nėra panacėja. Staigūs pozityvūs pokyčiai yra įmanomi nebent tik Somalyje, kur veikia žemos bazės efektas, o industrializuotame Vakarų pasaulyje galima tikėtis tik per daug visko nesugadinti ir, geriausiu atveju, turėti smulkių pokyčių, kurie per ilgus dešimtmečius lašas po lašo, žingsnelis po žingsnelio kažką reikšmingai pakeistų.
Ideologijos ideologijomis, bet, kaip sako anglosaksai, Naujasis žaliasis kursas atsidūrė ant stalo — anksčiau jam niekas neskyrė dėmesio, o dabar abiejose Atlanto pusėse tai yra kone aktyviausiai aptarinėjama politinė programa. Nebuvo iliuzijų, kad 2019 m. šiuo klausimu būtų kažkur pasistūmėta, bet jei būtų reikėję lažintis, kas pirmieji patvirtins Naująjį žaliąjį kursą — JAV ar Europos Sąjunga — būčiau statęs už pastarąją. Tuo tarpu kalbant apie ateitį, JAV turėtų šansų pirmauti nebent jei šių metų prezidento rinkimus laimėtų Bernie Sandersas ar Elizabeth Warren. Turint omenyje, kad Demokratų partija nesiruošia traukti piršto nuo svarstyklių ir į rinkimus gali toliau stumti Joe Bideną, kuris daugumai Amerikos rinkėjų yra labai nesimpatiškas, per dar ketverius prezidento Trumpo metus jokių žaliųjų kursų tikrai nebus.
Natūralus klausimas, iš kur kilo toks įsitikinimas, kad Naujasis žaliasis kursas bus priimtas? Visų pirma jis jau aktyviai yra vykdomas, tik ne JAV ar ES, o Kinijoje — tai, kokiais mastais ji žalina savo ekonomiką yra didžiulio pavydo objektas politikams abiejose Atlanto pusėse. Antra, tie patys demografiniai pokyčiai (dabartinis jaunimas, kuriam klimato kaita yra neginčijamas faktas, darysis vyresni ir pradės eiti prie balsadėžių, taigi, jei norėsi rinkėjų balso, turėsi būti žaliasis). Ir galiausiai pasaulinė ekonomika yra vis dar neatsigavusi nuo praėjusios krizės — ko tik nedarė ES ir JAV centriniai bankai (pinigus spausdino, vertybinius popierius išpirkinėjo, palūkanų čiaupus visaip sukinėjo), o rezultatas — tas pats. Nors statistiniu atžvilgiu Amerika ir ES jau grįžo ir pralenkė prieškrizinius lygius, tačiau paprastų žmonių, kurie jau trečią dešimtmetį turi taikytis su stagnuojančiomis algomis, kylančiomis kainomis, siaurėjančiomis galimybėmis įsidarbinti, mažėjančiomis ir prastėjančiomis viešomis paslaugomis, statistika tikrai nedžiugina, nes ekonomikos pakilimas juos tarsi aplenkė. Todėl, neturėdamos kitos išeities, pasaulio vyriausybės, ir ypač JAV ir ES, turės bandyti tokias grandiozines viešų investicijų programas, nes paprasčiausiai visa kita jau buvo išmėginta, o rinkėjų kantrybė nėra begalinė, ir jie politikus jau baudžia prie balsadėžių, atiduodami savo balsus įvairiems naujokams, populistams, radikalams ar marginalams.
JAV — Europos šaltojo karo įšilimas
Buvo daug šnekėta apie prekybos karus, ypač konfliktus tarp JAV ir Kinijos, bet mažai kas šneka apie ekonominius karus tarp Amerikos ir Europos Sąjungos. Daug kas aikčiojo dėl JAV prezidento Donaldo Trumpo įvestų naujų tarifų ES, tačiau tai, liaudiškai sakant, tik gėlytės, nes konfliktas yra kur kas rimtesnis ir vyko dar gerokai prieš prezidento Trumpo inauguraciją. Viskas prasidėjo, kai JAV po Antrojo pasaulinio karo tiesiog verste privertė europiečius susivienyti į bendrą politinį ir ekonominį bloką, kurio tikslas — priversti europiečius nebekariauti ir suburti rimtą atsvarą prieš Sovietų Sąjungą.
Europiečius tai labai erzina, tačiau Amerika Senajame žemyne jaučiasi kaip savo namuose, ir Europa dėl to nelabai ką gali padaryti, nes JAV iš savo kišenės dengia europiečių gynybos išlaidas, ir leido prieiti prie savo, rodos, neribotos rinkos. Galiausiai Vakarų Europa ir Japonija po Antrojo pasaulinio karo suklestėjo labai didele dalimi dėl JAV sukurtos Breton Vudso sistemos — kitaip tariant, Amerika pernelyg šiurkščiai vaiko europiečius, tačiau yra metodai jos beprotybei.
Naujo tūkstantmečio pradžia buvo labai optimistiška — kaip nebūsi optimistu, kai pasaulio ekonomika įsisiūbavo iki rekordinių aukštumų? Visi turtingi, visi laimingi, visi patenkinti savo gyvenimu. Tais laikais, kada neoliberalizmas rodėsi visagalis, plėtėsi ne tik ES, bet ir buvo idėjų 1994 metų Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties (North American Free Trade Agreement, NAFTA) pagrindu JAV, Meksiką ir Kanadą suvienyti į vieną sąjungą. Laisvosios prekybos sutartys, vėliau bendri geopolitiniai vienetai turėjo atsirasti Pietų Amerikoje, Šiaurės Afrikoje, Pietryčių Azijoje, pati ES turėjo dar plėstis — reikėjo baigti integruoti Balkanus, ilgainiui — Rusiją, buvusią NVS ir net Turkiją, o galutinis kelionės tikslas buvo visų šių koalicijų aljansas. Skamba kaip sąmokslo teorija apie visišką pasaulio užvaldymą, masonus ir naująsias pasaulio tvarkas, tačiau apie tai viešai šnekėjo įvairūs pasaulio lyderiai ir politikos mokslininkai. Juk nepavykę Ramiojo vandenyno regiono partnerystės (Trans-Pacific Partnership, TPP) tarp JAV, Australijos, Meksikos, Kanados, Japonijos ir kitų šalių, Išsamaus ekonomikos ir prekybos susitarimo (Comprehensive Economic and Trade Agreement – CETA) tarp ES ir Kanados, Sutarties dėl prekybos paslaugomis (Trade in Services Agreement, TiSA) tarp TPP pasirašiusių, ES ir grupės kitų mažesnių valstybių — visi šitie laisvos prekybos megasusitarimai yra tos praėjusios nežaboto neoliberalizmo epochos atgarsiai.
Šiandien JAV ir ES tarsi palaiko glaudžius santykius, bet tas ryšys labiau primena vienas kito neapkenčiančius sutuoktinius, kurie gyvena kartu tik dėl vaikų. Po paskutinės 2007-2008 m. ekonominės krizės Amerika ir ES žaidžia pasyviai agresyvų geopolitinį pingpongą: „Deutsche Bank“ iš JAV teisingumo departamento gauna milijardinę baudą, tada Europos Komisija paskiria „Google“ milijardinę baudą, Europos „Airbus“ kyla problemos JAV, tiesioginis konkurentas iš Amerikos — „Boeing“ pradeda jausti kylantį reguliatorių dėmesį ES, JAV kaltina ES nepakankamai prisidedant prie bendro NATO biudžeto, ES atsako kalbomis apie Europos kariuomenę, o Prancūzijos prezidentas Macronas išvis atvirai kvestionuoja NATO reikalingumą, ir taip be galo.
Iki šios dienos rimto atsako iš ES naujiems JAV tarifams nebuvo, bet panašu, jog tėra laiko klausimas, kada jis atsiras, — pasyvi agresija tarp Amerikos ir Europos auga ir stiprėja. Europiečiams nusibodo nuolatinis amerikiečių diktatas, o jiems yra nuoskaudų dėl to, kad pastarojo meto Europos, ypač Vokietijos, ekonominis pakilimas buvo apmokėtas iš amerikiečių kišenės. Trumpai tariant, priekaištų, nuoskaudų ir nepasitenkinimo iš abiejų pusių nors vežimu vežk, kompromisų niekas nebeieško, ir labai panašu, kad šis konfliktas tik gilės, ypač jeigu Trumpas šiais metais bus perrinktas antrai kadencijai.
Brexitas…
Mintyse dėliodamas šį sąrašą aš labai nenorėjau rašyti apie Brexitą, nes jis jau pasidarė panašus į laiptinės alkoholikų vakaro skandalus — iš pradžių buvo baisu, po to juokinga, galiausiai — Seriožos ir Jadvygos dramos, pykčiai ir meilės daugiakampiai ėmė niekieno nebejaudinti, o tiesiog trukdyti miegoti. 2016 metais agituodamas britus pasilikti ES buvęs Graikijos finansų ministras Varoufakis pusiau juokais replikavo, jog, nutarusi išstoti, Anglija dešimtmetį strigs nesibaigiančiose derybose. Praėjo ketveri metai, o Jungtinė Karalystė — nei krust, t. y. nei arčiau, nei toliau galutinio susitarimo. Periodiškai tiek iš Briuselio, tiek iš Londono pasigirsta atsargaus entuziazmo, kad jau viskas — finišo tiesioji, visi susitarimai pasiekti, tuoj bus Brexitas ir netrukus eilinį sykį skelbiamas derybų pratęsimas.
Visa tai nereiškia, kad Brexitas nėra svarbus — politiškai tai gaisras šiukšlių konteineryje, kuris gali išplisti visame rajone, bet kada tavo konteineriai dega nuolat, tu jau nebereaguoji, nebepanikuoji, nebekvieti gaisrinės, o tiesiog prisipili kibirą vandens, užsimetęs chalatą nušlepsi žemyn, užpili liepsnas ir toliau ramiai eini žiūrėti savo mėgstamo šokių projekto. Žmonės yra labai adaptyvūs padarai ir puikiai prisitaiko prie sunkumų — įsismarkavus Antrajam pasauliniam karui jie jau buvo taip įpratę prie artilerijos ir bombonešių, kad kartais dėl tokių gyvenimo smulkmenų net nenutraukdavo šokių. O, palyginus su tuo, kas tas Brexitas?
Kokios paskutinės naujienos iš Ūkanotojo Albiono? 2019 m. gruodžio 12 dieną įvyko Jungtinės Karalystės parlamento rinkimai, kuriuos įtikinamai laimėjo konservatoriai. Jie gavo papildomas 48 vietas, o leiboristai prarado 60 vietų — jiems tai buvo prasčiausi rinkimai nuo 1935 metų. Sulig tuo pasibaigė ir leiboristų lyderio Jeremy Corbyno politinė karjera. Konservatorių vedlys Borisas Johnsonas įgijo gana solidų Britanijos rinkėjų pasitikėjimo mandatą, ir šių metų sausio 31 dieną Jungtinė Karalystė turėtų pagaliau išstoti iš ES. Tačiau atleiskite šio teksto autoriui už skepticizmą, nes tai jau nebe pirmas šio kaubojaus rodeo ir ne pirmas „anąkart tai gavos biški ne rimtai, bet šįkart jau tikrai išeinam — garbės žodis“. Kada įvyks pats Brexitas (jeigu išvis įvyks, nes Varoufakis galėjo labai taikliai atspėti įvykių eigą), niekas nežino. Brexitas iš savęs skleidžia per daug jonizuojančios radiacijos — Anglijos konservatoriai spėjo rimtai susiskaldyti, leiboristai patys vos spėja malšinti „maištus laive“, o trečiąją partiją — libdemus — jau kurį laiką purto lyderystės krizė. Visa tai senų struktūrinių problemų simptomai, tačiau Brexitas situaciją tik dar labiau įaudrino ir eskalavo iki tokio lygio, kad visai įmanoma dabartinės Britanijos politinės sistemos griūtis. Todėl juokai iš tiesų menki, ir tai supranta net ir patys aršiausi brexitininkai.
