Politikos paradoksai: Davose vykusio Pasaulio ekonomikos forumo metu apie bendradarbiavimą, laisvosios prekybos svarbą ir tai, kad negalima skriausti mažesniųjų, daugiausia kalbėjo Xi ir Putinas.
Jų kalbų cinizmas dvelkė net ne svetima gėda, o veikiau fašistiniu gaivalu.
Abudu šiuos Rusijos ir Kinijos autoritarus vienija bendras interesas — šiedvi šalys išaugo pasinaudodamos dabartinės pasaulio tvarkos — laisvosios prekybos ir to, ką vadiname globalizacija, teikiamais privalumais. Todėl jiems tenka žongliruoti — siekti išlaikyti dabartinės pasaulio tvarkos teikiamus globalizacijos privalumus, tuo pačiu kovojant su kita tokios globalizacijos puse — Vakarų tarptautinėmis institucijomis, žmogaus teisių klausimais ir liberaliąja demokratija.
Sutapo žodis žodin
Didesnė dalis Xi ir Putino teiginių sutapo beveik žodis žodin.
Abiejų retorikoje dominuoja pavojaus ir kovos temos. Abudu „įspėja“ pasaulį (suprask, Vakarus) apie grėsmes saugumui, stabilumui, apie propagandos tarptautiniuose santykiuose ir protekcionizmo pavojus.
Abudu daug kalba apie nelygybę. Putinas kalbėjo apie didėjančius atotrūkius visuomenėse. Tai ypač įspūdinga girdėti iš tokio lygio kleptokrato lūpų.
Xi daugiau kalbėjo apie nelygybę tarp šalių ir regionų. Ragino sudaryti visiems vienodas galimybes vystytis ir netgi sumažinti skolas (ar Kinija, pavyzdžiui, grąžins Šri Lankai uostą, paimtą už skolas iš jos, jis nesakė).
Pasaulinės galybės statuso reikalavimas
Abu pabrėžė daugiašališkumo svarbą. Čia jų retorika ypač suartėjo. Abiem nepriimtina monopolija, netinka, kad kažkas vienas sprendžia, kokia turi būti tvarka, ir netgi susidoroja su visais, kas tik nepaklūsta. Putinas taip pirmiausia bando atkalbėti nuo jam gresiančių sankcijų ir bendrai nenori, kad kas nors vertintų jo veiksmus. Xi taip pat nori, kad būtų nesikišama į Honkongo, Sindziango ir apskritai žmogaus teisių klausimus.
Bet jis kabina ir plačiau. Vienas iš jo politikos programinių punktų yra išsireikalauti Kinijai pasaulinės galybės, turinčios sprendžiamąjį balsą, statusą.
Diktatūra kaip teisingumas
Gindamiesi nuo priekaištų jiedu abu kalba apie įvairovę. Xi prakalbo poetiškai: kaip nėra dviejų visiškai vienodų medžio lapų, taip nėra dviejų vienodų kultūrų.
Savo diktatūrą, etninį genocidą ar žmogaus laisvės slopinimą jie pateikia kaip tiesiog skirtingumą nuo kitų kultūrų.
Putinas Davoso auditorijai kalbėjo apie tai, kad štai skaitmeninių technologijų gigantai ima varžyti žmonių laisvę spręsti, kaip jiems gyventi, kokias nuomones laisvai reikšti, jie esą jau konkuruoja su valstybe ir ima valdyti visuomenę. Suprantama, jam nėra įprasta, kad jis turi konkurentų savo siekiui kontroliuoti visuomenę.
Ir Xi, ir Putinas akcentavo, jog žmonėms nerūpi kažkokia abstrakti politika (pasak Putino, išgalvotos problemos), jiems rūpi REALIOS problemos, supraskite, ekonominė gerovė.
Nepatinka, kad renkasi kitus
Xi ypač pabrėžė, koks blogis yra prekybos karai, protekcionizmas ir tiekimo grandinių sutraukymas. Jam nepatinka vykstantys procesai, kai šalys randa kitas rinkas, kitus tiekėjus, atsisako Kinijos technologijų įmonių, tokių kaip „Huawei“, produkcijos.
Kinijos pernai paskelbta dvigubos apyvartos ekonominė programa iš esmės pabrėžia savipakankamumą, importinių prekių keitimą vietine produkcija ir siekį labiau remtis vidaus paklausa.
Pandemija iš tikrųjų padėjo Xi atriboti Kiniją nuo viso pasaulio (būtinos izoliacijos dingstimi), tačiau jau galima konstatuoti, kad tiek savipakankamumo, tiek „Vienos juostos, vieno kelio“ projektai patyrė nesėkmes.
Vidinės įtampos
Tuo pačiu reikia suprasti, kad Kinijoje integracija į pasaulines rinkas visada kėlė nemažai vidinių įtampų. Pirmiausia įtampas tarp Partijos noro viską reguliuoti ir rinkos veikimui būtinų laisvių, ir, be abejo, neigiamos vakarietiškos įtakos.
Xi kalbos apie prekybos barjerų blogį ryškiai kertasi su pačios Kinijos veiksmais, kai ji savo ekonominę įtaką naudoja politiniam spaudimui. 2020 metų lapkritį pasirašyta Regioninės išsamios ekonominės partnerystės sutartis (RCEP) niekaip nesutrukdė Kinijai blokuoti vienos iš susitarimo narių — Australijos — produkciją, tokiu žingsniu reaguojant į australų politines pozicijas.
Lieka tikėtis, kad šį epizodą pastebėjo ir padarė išvadas Europos Komisija, kartu su Vokietija stumiančios ES ir Kinijos investicijų sutartį.
Trupantis gelžbetonis
Taigi Putinas ir Xi nori kelių tų pačių dalykų: a) kad niekas netrukdytų jiems įtvirtinti valdžią (abu panaikino kadencijų skaičiaus ribojimus), nesmerktų už represijas; b) kad tarptautinės taisyklės būtų nustatomos atsižvelgiant į jų „specifines“ politines sistemas; c) kad jie galėtų naudotis visais globalios ekonomikos privalumais.
Vienas „svariausių“ argumentų — įvairūs pavojai, kurie laukia žmonijos, jeigu ji neįvykdys šių reikalavimų.
Tai būsianti visų kova prieš visus (Putinas), silpnuosius praris stiprieji, o karas bus žalingas liaudies gerovei (Xi).
Na ir, žinoma, jie nori atrodyti labai rūpestingi ir teisingi lyderiai (geresni už daugelį vakariečių).
Iš išorės jie sukūrė tvarius ir gelžbetoninius režimus. Paradoksalu, tačiau toks gelžbetonis politikoje sutrupa greičiausiai.
Jie tą supranta ir to bijo. Jų kalbos Davose yra geriausias jų fobijų įrodymas.
