Europos Parlamento Europos liaudies partijų (kitaip krikščionių demokratų) grupėje vakar įvyko tektoninis lūžis: grupę paliko Vengrijos premjero Viktoro Orbáno vedama „Fidesz“. Ką tai reiškia man asmeniškai ir ką tai gali reikšti Europos krikdemams?
Šitą pokalbį, kuris bus ilgesnis, suskaldžiau į dvi dalis. Pradėsiu nuo to, kaip veikia Europos Parlamento politinės grupės, kaip jos formuoja savo narių sąrašus ir ideologiją.
Pasitraukimas buvo labai malonus
Rinkimų į Europos Parlamentą metu ir ypač jau pradėjusi dirbti Briuselyje labai gerai supratau, kaip menkai ne tik Lietuvos rinkėjai, bet net žurnalistai ir politologai, suvokia, kokios yra europinio politinio žaidimo taisyklės.
Šiandien daugiau kalbėsiu apie vidinę politikos virtuvę, apie tai, kaip kuriamos grupės, kaip joje migruoja interesai ir žmonės.
Kitaip sakant, kalbėsiu apie tai, apie ką politikai dažnai nutyli, o žiniasklaida (bent jau Lietuvoje tikrai), nors ir skelbia, yra linkusi tai pateikti kaip nereikšmingus politinius žaidimus, kurie esą tik trukdo siekti gėrio visiems. Kas tas mistinis gėris visiems tokiame kontekste, žinoma, nekalbama.
Kitą ketvirtadienį plačiau ir nuosekliai papasakosiu, kaip stebėtojai vertina Orbáno partijos pasitraukimą iš Europos liaudies partijų grupės, kuris, neslėpsiu, man buvęs labai malonus, ir kaip jis turėtų būti vertintinas iš mano asmeniškos perspektyvos.
Vienintelis neįvykdytas pažadas
Rinkimų į Europos Parlamentą metu kelis kartus minėjau, kad tuo atveju, jeigu būsiu išrinkta, bandysiu dirbti arba su liberalais, arba su žaliaisiais.
Kai kadencijos pradžioje galiausiai atsiradau Europos liaudies partijų šeimos grupėje, tikrai nuvyliau dalį savo rinkėjų. Manau, jog tai yra tas vienintelis pažadas, kurio per savo jau šešerius metus besitęsiančią politinę karjerą neįvykdžiau. Kodėl?
Po to, kai mane išrinko, liberalų grupės neliko, atsirado politiškai ganėtinai amorfiškas naujas darinys „Atnaujinkime Europą“ (Renew Europe), kuriame pirmu smuiku griežė Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono neseniai susiformavusi partija.
Tiek ideologinis grupės neaiškumas, tiek tai, kad tikrai negalėjau įsivaizduoti, kaip galiu dirbti vienoje grupėje su homofobišku seksistu Viktoru Uspaskich, kuris priklausė tai grupei, lėmė sprendimą net nebandyti aplikuoti į minėtą politinį junginį.
Niekada daugiau nepasirodė
Su Žaliųjų frakcija istorija šiek tiek sudėtingesnė. Atkritus liberalams, pabandžiau prisijungti prie Žaliųjų frakcijos/Europos laisvojo aljanso grupės. Gavau kvietimą pasikalbėti, nuskridau į Briuselį, ilgokai kalbėjausi su frakcijos lyderiais, kurie pažadėjo, jog sprendimą sužinosiu greitu metu.
Vos išėjus iš jų kabineto savo padėjėjui nusišypsojusi pasakiau, kad jie tikrai manęs nepriims, nes kai tau pusvalandį sako komplimentus, akivaizdu, kad tai yra atsiprašymas, jog esi nereikalinga, o ne kvietimas jungtis.
Taip ir atsitiko: tie žmonės, žadėję man paskambinti, niekada jokia forma daugiau nepasirodė.
Paprastai tokio elgesio priežastis čia, Europos Parlamente, yra viena: neigiamas sprendimas šalies (mano atveju Lietuvos) atstovų, kurie jau dirba frakcijoje ir turi teisę pasisakyti, ar jie sutinka priimti naują narį.
Žinant, jog kiekvienai frakcijai kiekvienas papildomas narys kuria ir didesnę įtaką, naujų žmonių yra laukiama. Tačiau nenorint įtampos židinių frakcijos nacionalinėse delegacijose, sprendimas paliekamas jau grupėje dirbantiems europarlamentarams. Taigi labiausia tikėtina atmetimo priežastis buvo ta, kad manęs nepalaikė Bronius Ropė. Bet čia jau reikia klausti jo paties.
Neišdegė vaidinti kataliko Romoje
Per daugiau kaip pusantrų darbo metų kai kas pasikeitė. Pirma, paviešinus tik menką V. Uspaskich kalbų Lietuvoje dalį, jis vos ne vieningai buvo iš grupės pašalintas.
Priežastis aiški: visos jo kalbos iš esmės prieštaravo „Atnaujinkime Europą“ grupės, kuri itin griežtai pasisako tiek už LGBT teises, tiek už moterų lygybę visose srityse, nuostatoms.
Melas demagogams, tokiems kaip V. Uspaskich, yra antroji jų prigimtis, bet šį kartą neišdegė Romoje vaidinti kataliko, kai savo kaime skelbiesi musulmonu. Pažymėtina, jog iš karto po V. Uspaskich pašalinimo Europos liberalų ir demokratų aljansą (tai yra junginys, vienijantis liberalias Europos jėgas) paliko ir V. Uspaskich vedama Darbo partija.
Beje, simptomiška, jog šios partijos Lietuvos narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė, aiškindama Darbo partijos sprendimą palikti liberalių partijų aljansą, kalbėjo apie taisyklių, konkrečiai Statuto pasikeitimus, bet nedrįso viešai pasakyti, jog Darbo partija tiesiog yra partija, kurios veikimo metodai, nuolatinis neapykantos kitiems ir ypatingai moterims, skleidimas tiesiog iš esmės prieštarauja minėto aljanso principams.
Skelbia karą už vadinamąją normalią šeimą
Vertinant iš europinės perspektyvos komiška padėtis klostosi ir Žaliųjų frakcijos/Laisvojo aljanso grupėje, kur dirba du su Valstiečių ir žaliųjų vėliava Lietuvoje išrinkti europarlamentarai.
Pažymėtina, kad Žaliųjų frakcija vienija partijas, kurios yra kairesnės už Europos socialdemokratus. Ir kairesnės ne dėl to, kad vienytųsi su šūkiu, kaip išdalyti daugiau pinigų rinkėjams (tokia anekdotiška kairumo logika Lietuvoje remiasi didžioji dalis žiniasklaidos ir net politologai), o visų pirma tai aljansas, kuris išskirtinai stipriai kalba prieš išnaudojimą, už žaliąją ekonomiką, kuri jiems nepalyginamai svarbesnė nei verslo pelnai.
Ypatingai griežtai ši frakcija pasisako ir už moterų teises, LGBT bendruomenės integraciją bei lygybę. Frakcija pabrėžia, kad ji yra už tai, kad „Europa būtų perorientuota nuo pernelyg didelio dėmesio sulaukiančios ekonomikos link socialinių, kultūrinių ir ekologinių vertybių“.
Maža to, tarp išskirtinai jai svarbių principų minimi lyčių socialiniai vaidmenys (gender), pabrėžiant, kad moterys turi būti išvaduotos iš socialinių stereotipų ir galėtų pilnai realizuoti save darbe bei politiniame gyvenime.
Beje, šioje frakcijoje iki tol, kol 2020 metų rugsėjo pabaigoje tapo Belgijos vyriausybės ministro pirmininko pavaduotoja, dirbo ir pirmoji Europoje transgenderė ministrė Petra de Sutter, su kuria keletą kartų asmeniškai teko kalbėtis priėmimuose pas Šri Lankos ambasadorę, nes mes abi buvome parlamentinių ryšių su šia šalimi narėmis.
Taigi, ką turime? Bronis Ropė ir Stasys Jakeliūnas Briuselyje (tikiuosi, kad ir Lietuvoje, nors kiek stebiu, jie Lietuvoje apie tai nekalba) skelbia itin aiškią vienareikšmišką paramą LGBT bendruomenei bei Stambulo konvencijos mintims ir balsuoja už minėtus principus, tačiau jų partijos lyderis Lietuvoje kalba priešingai ir skelbia karą už vadinamąją normalią šeimą.
Pajamų srautas partijos lyderiui
Kas ta normali šeima pagal Ramūną Karbauskį nežino niekas, tačiau kad Lietuvos rinkėjai yra žiauriai apgaudinėjami ir jiems meluojama į akis (meluojama, žinoma, ir Žaliųjų frakcijai) — tai faktas.
Galite manęs paklausti, o kodėl B. Ropė ir S. Jakeliūnas dirba Europos Parlamento frakcijoje, kuri skelbia priešingus, nei juos delegavusi Valstiečių partija, principus. Atsakymas paprastas.
Priklausymas didesnei, tad ir įtakingesnei, daugiau galimybių kuriančiai grupei, turi ne tik simbolinę reikšmę, bet ir suteikia daugiau galimybių siekti kokių nors konkrečių tikslų.
Akivaizdu, jog ne pirmą kadenciją Europos Parlamente dirbantis B. Ropė Žaliųjų frakcijos (o tai gana įtakinga grupė) yra deleguojamas į Kaimo reikalų komitetą ir ten, garsiai atstovaudamas Lietuvos ūkininkams, kuria pajamų srautą savo partijos lyderiui.
Kad nebūčiau apkaltinta, jog kalbu tuščiai, tik paminėsiu, jog visai neseniai Europos Parlamento tyrimų skyrius paskelbė duomenis apie ūkininkus, kurie gavo didžiausią naudą iš Europos Sąjungos fondų.
Matyt, nenustebsite sužinoję, kad tai Ramūnas Karbauskis ir jo tėvas Česlovas Vytautas Karbauskis, per abu 2018 ir 2019 metais iš Europos kišenės susisėmę, be kelių dešimčių, 1,5 mln. eurų (čia tik asmeniškai, neįvertinus srautų, kurie atėjo per jiems priklausančias įmones).
Palankios žaidimo taisyklės
Įvertinus tai, kad pastaruosius ketverius metus nuo 2016 iki 2020 metų rudens R. Karbauskis su dar 21 stambiu ūkininku Lietuvos Seime ir Vyriausybėje kūrė sau palankias žaidimo taisykles, nereikia stebėtis, kad Lietuvoje 5 proc. stambiausių ūkininkų pasiima daugiau nei pusę visų Europos išmokų.
Europarlamentaro įtaka didžia dalimi priklauso nuo grupės, kuriai jis priklauso, įtakos, tad netekusi vietos Žaliųjų frakcijoje, Karbauskio valstiečių partija prarastų ir didelę dalį savo galių pasukti reikalus asmeniškai partijos lyderiui naudinga linkme.
Tai, ką dabar sakiau, tinka taip pat ir V. Uspaskich atveju, nes kai jo neapykantos kalbos pasiekė jo grupės Europos Parlamente ausis, anas, pabijojęs būti išmestas, tuoj pat išsižadėjo visos savo neapykantos kalbos prieš LGBT bendruomenę. Ir taip padarė, akivaizdu, norėdamas ir toliau priklausyti vienai iš trijų didžiųjų Europos Parlamento grupių.
Šešėlis nuslinko
Kai manęs nepakvietė Žalieji, nuėjau pas Gabrielių Landsbergį, kuris jau iki tol mane kvietė jungtis prie Europos krikdemų šeimos, ir paklausiau, ar jų atstovai Europos Parlamente sutiktų mane priimti.
Taip, pritarus ir užtarus Andriui Kubiliui, atsiradau ten, kur ir turėjau būti. Visa tai, ką aš esu žadėjusi savo rinkėjams, ir net daugiau, šioje frakcijoje yra norma. Ir Stambulo konvencija čia daugumos negąsdina, mat žmonės moka skaityti ir mąstyti bei vertinti, ir LGBT bendruomenė vertinama ir gerbiama, ir ekonomikai tenka daug dėmesio.
Galite paklausti, o tai kodėl šios grupės neminėjau per rinkimus? Atsakymas irgi labai aiškus. Kol Europos liaudies partijos grupei priklausė V. Orbáno partija, kabojo nusivylimo ir atmetimo šešėlis. Vakar jis nuslinko.
Ką tai reiškia konkrečiai, — kitą ketvirtadienį.
