Turkijos imperijos klausimu. Europos ir Lietuvos kontekstas

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Matas Maldeikis

Europos Sąjungai, o tuo pačiu ir Lietuvai, reikia perkrauti santykius su Turkija. Ankara turi gauti nedviprasmišką ES žinutę, kad bet kokie jos bandymai šantažuoti bei užsižaisti Europoje jai atsieis per brangiai. Tuo pačiu ES turi atrišti Turkijai rankas energingai veikti Centrinėje Azijoje, ypač Rusijoje.

Pastaruoju laikotarpiu jau ne kartą matėme, kaip apsižodžiuoja ir net svaidosi atvirais įžeidimais Prancūzijos ir Turkijos prezidentai. Reikia iš karto suprasti — čia nėra diskutuojama apie islamą. Islamo religija šiuo atveju nerūpi niekam.

Mianmare per rinkimus politikai viešai kalba, jog musulmonų rohinjų mažuma esanti grėsmė budistų kultūrai, todėl juos reikia naikinti. Kinijoje oficiali politika yra islamo sinicizavimas — pagal Kinijos komunistų partijos doktriną yra perrašinėjamas Koranas, uždarinėjamos mečetės, ant jų kabinamos raudonos vėliavėlės ir Xi portretai. O ką jau kalbėti apie milijoną uigūrų konclageriuose ir kultūrinį genocidą, vykdomą prieš juos. Gal kas Ankaroje ar Džakartoje matė protestų prieš tai?

Prancūzija tapo R. T. Erdogano, norinčio iki šiuolaikinės Turkijos įsikūrimo šimtmečio (2023-iųjų metų) „išplėsti“ šiuolaikinę Turkiją, mobingo auka.

E. Macronas tiek Viduržemio jūros regione, tiek Kaukaze siekia stabdyti R. T. Erdogano ambicijas. Ta proga staiga buvo prisiminta, kad kažkam Prancūzijoje šovė į galvą mintis nupaišyti pranašo karikatūrą…

Tai tikras tarptautinis mobingas, vykdomas siekiant vidaus politinių tikslų, ir čia ES turi kalbėti vienu balsu.

Tačiau taip pat turime nedviprasmiškai pasiųsti signalą, jog tokie dalykai nėra priimtini ir mums. Mums — nes yra puolamas ne tik Prancūzijos prezidentas. Yra įžeidinėjama ir puolama Europos Sąjunga.

Nereikia priminti, jog ES turi instrumentų, visų pirma finansinių, leidžiančių skaudžiai bausti už tokį atvirą Europos puolimą. 

Tuo pačiu Turkija buvo ir tebėra musulmoniška šalis, turinti strateginę reikšmę ne tik kaip NATO narė, tačiau ir apskritai kaip veikėja Viduriniuose Rytuose bei Centrinėje Azijoje.

Buvusios Osmanų imperijos paveldėtoja Centrinėje Azijoje turi glaudžių kultūrinių ir istorinių ryšių su šio regiono valstybėmis — Azerbaidžanu, Uzbekistanu, Kazachstanu, Kirgizija, taip pat su tiurkų tautinėmis bendruomenėmis Rusijoje ir Kinijos Sindziango provincijoje.

Turime atrišti rankas R. T. Erdoganui plėsti čia savo įtaką ir siekti nukreipti ją naudinga sau linkme. Kartu su NATO narės Turkijos įtaka čia galėtų atsiverti erdvė JAV, Jungtinės Karalystės ir ES interesams. 

Mūsų atveju šioje dėlionėje svarbiausia yra Rusija. Šioje šalyje yra visa virtinė regionų, vienaip ar kitaip save siejančių su pantiurkišku projektu.

NATO šalies Turkijos vėliavos, plevėsavusios įvairiose Rusijos miestuose švenčiant Azerbaidžano pergalę Kalnų Karabacho konflikte, yra geriausias tokios įtakos pavyzdys. 

Geopolitiškai stiprėjanti Turkija, siekianti savo interesų Rusijos sąskaita, yra nemažas mūsų interesas. 

Vis dėlto kritiška ES pozicija dėl autoritarinių procesų, vykstančių Turkijoje, turi būti aiškiai išsakoma ir girdima. R. T. Erdoganas turi žinoti, kad Europa nebijo.

Tačiau pasauliui dideliais žingsniais einant imperijų amžiaus link, privalome išnaudoti galimybes, kurias mums teikia buvusios Osmanų imperijos atgarsiai.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą