Rusija po Putino (III dalis): Kas vietoje Putino?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +

Trumpai:

Straipsnių trilogijos apie Rusiją po Vladimiro Putino paskutinioji dalis (pirmąsias dvi skaitykite čia ir čia). Pirmoje dalyje mes pamėginome suprasti Vladimirą Putiną, antroje – apžvelgėme grėsmes Rusijai ir Rusijos grėsmes, paskutinėje dalyje pažvelgsime į galimus režimo pokyčius — kaip tai vyktų ir kas galėtų pakeisti V. Putiną?

Išsamiai:

Kad ir kaip to norėtų V. Putino fanų klubas, jis nėra amžinas: jei ne pralaimėti rinkimai ar perversmas, tai jį pasiglemš laikas — visgi žmogui 67 metai. Iki COVID-19 pandemijos dar nebuvo aišku, kaip baigs V. Putinas — valdys iki gyvos galvos ar iš valdžios turės trauktis? Įsismarkavus koronavirusui, antras scenarijus tapo realesnis, nedaug, vos per plaukelį, bet vis dėlto realesnis.

Analizuojant Rusijos politiką, svarbu nepamiršti, kad tai yra dvaro perversmų šalis. Per šalies istoriją, jų buvę visokių: vieni minkštesni — tykūs, ramūs, N. Chruščiovo ir B. Jelcino atstatydinimai su visomis privilegijomis, kiti brutalesni — Petro III numarinimas, Pavelo I uždaužymas legendine tabokine, kruvina Romanovų dinastijos baigtis. Egzistuoja dar trečias kelias — rečiau sutinkamas — Ivano V ir Leonido Brežnevo, kai valdovas yra daugiau dėl ceremonijų, o realią galią išlaiko tylieji regentai.

Mėginant prognozuoti V. Putino valdymo baigtį, vertėtų panagrinėti du klausimus: kas bus tas domino kauliukas, kuris gali išprovokuoti jo pasitraukimą ir kas jį galėtų pakeisti, jei visa tai įvyktų netolimoje ateityje (5-7 metų laikotarpiu)?

Sistemos įkaitas

Daugybės Europos senųjų monarchų dienoraščiuose randamas vienas leitmotyvas — jie skundėsi neturintys jokios laisvės ir jautėsi kaip kaliniai auksiniuose narvuose. Šiandieninis Rusijos prezidentas nėra išimtis. 2017 m. nutiko keistas dalykas — garsus JAV režisierius Oliveris Stone‘as įrašė interviu su V. Putinu. Viename šio pokalbio anonse buvo įdėtas užkadrinis vaizdas, kuriame V. Putinas režisieriui mobiliajame telefone rodo įrašą iš Rusijos sraigtasparnio, vykdančio antiteroristines operacijos Sirijoje. Netrukus nepakartojami interneto gyventojai greitai iškapstė, kad Rusijos prezidento rodomas klipas buvo amerikiečių karinė operacija Afganistane, o garso takelis — Ukrainos karo lakūnų pokalbiai malšinant Kremliaus separatistus Mariupolyje. Tradiciškai Maskva viską bandė neigti, vėliau tylėjo, po to sekė ilgi išsisukinėjimai, atseit čia buvo ne Rusijos prezidento, o jo asistento telefonas, jog tas vaizdo klipas buvo iš karinės žvalgybos ataskaitų ir klaidingai interpretuotas — nė norėdamas nesugalvotum tokio benihiliško šou.

Tai yra labai simptomatiška V. Putino režimui – įsteigęs labai stačią valdžios vertikalę ir išvalęs politinį lauką nuo bet kokių konkurentų, jis sukūrė atmosferą, kurioje pradeda veikti atvirkštinė atranka: išlieka ne stipriausi, o tie, kas kelia mažiausiai grėsmės. Visas pasaulis gūžčiojo pečiais, kodėl Rusijos prezidentas taip padarė, juk šiame interneto amžiuje bet kokios klastotės akimirksniu išrišamos? Tiesa gali būti labai banali – galbūt prezidentas liepė, o tie, kam liepė, vaizdo medžiagos neturėjo, arba turėjo, bet galbūt joje užfiksuoti akivaizdūs karo nusikaltimai, o Imperatoriui pasakyti „ne“ visi bijo, vadinasi reikia suktis iš padėties — labai tikėtina, jog V. Putinas nežinojo visam pasauliui rodantis klastotę. Įvairios žinios mus pasiekia iš Kremliaus — neaišku, ar jos tikros, ar ne, bet, kaip ir kiekviename gande, šitose kalbose gali būti dalelė tiesos. Yra sakoma, jog Rusijos prezidento aplinkoje, kaip įmanydami viską slepia nuo pirmojo asmens — ant jo stalo atnešamose ataskaitose gali būti simuliuojama realybė, kuri nelabai ką bendra turi su objektyviąja. Vienas dalykas yra vogti nacionalinių projektų lėšas, o kitas — vykdyti realią politiką, kai to nesugebi ir bandai tai kaip įmanoma kruopščiau paslėpti. V. Putinas veikiausiai apie tai yra gerai informuotas, tačiau padaryti nieko negali, jei išduos vienintelius savo sąjunginius, kad ir niekam tikusius, jis savo šalyje nebegalės veikti.

Dar viena labai rimta problema ta, kad V. Putinas į savo sukurtą sistemą nenori įleisti kompetencijos, nes ji kels grėsmę jam pačiam — yra viena saulė, vienas mėnulis ir vienas Putinas. Ironiška, V. Putinui saugiausia būtų susirasti paveldėtoją, jį paruošti ir tyliai išeiti į antrą planą — panašiai kaip amžinajam Kazachstano lyderiui N. Nazarbajevui, tačiau Rusijos prezidentas to akivaizdžiai šalinasi. Anksčiau buvo manoma, jog pamaina bus Dmitrijus Medvedevas, tačiau jis pasirodė esąs silpnas ir minkštas. Negana to, visai galimas daiktas, jog V. Putinas niekada ir nesiruošė palikti savo posto, todėl atrinko paklusnų dievo asilėlį, kad šis, atėjus laikui, grąžintų valdžią teisėtam jos šeimininkui.

2019 m. prasidėjo kalbos apie naująją Rusijos konstituciją ir valstybės apsinulinimą, po kurio V. Putinas galės toliau keltis į prezidentus. Tapo aišku, jog išties jis niekur nesiruošia — arba nenori, arba negali. Yra spėjimų, kad V. Putinas laikosi įsikibęs savo posto ne šiaip dėl gobšumo, o dėl to, kad jo ir jo artimųjų egzistencija priklauso nuo to, ar jis išlaikys savo įtaką? Kurdamas valdžios vertikalę, Rusijos prezidentas įskaudino, nubaudė, nuskriaudė ir pažemino daugybę žmonių. Ištisas legionas stovi išsirikiavęs — atsirastų tik galimybė ir durklus į nugarą suvarytų visi. Tačiau siūlomoje naujoje Rusijos konstitucijoje atsiranda prielaidų jam pasitraukti — nebūti valdžioje, bet išlaikyti kontrolę. Panašu, kad V. Putinas yra nusiteikęs valdyti ilgai — iki 2036 m. Tuo tarpu, galimas daiktas, dar vienas konstitucijos keitimas, Rusija tampa parlamentine respublika, rinkimus nuolat laimi Vieningoji Rusija, kuriai pirmininkauja pats Vladimiras Putinas, bet jokių reikšmingų postų neužima – panašiai kaip Jarosławas Kaczyńskis, Ramūnas Karbauskis ar tas pats Nursultanas Nazarbajevas.

Visai įmanoma, jog dabartinio Rusijos prezidento išėjimo strategija yra galios svertus perleisti ne vienam paveldėtojui, o savo klanui: artimųjų, oligarchų, silovikų nusikaltėlių ir Vieningosios Rusijos junginiui. Labai sunku prognozuoti, kas vyksta Rusijos prezidento galvoje — savo kortas jis visada laiko arti krūtinės, labai mėgsta mėtyti pėdas, blefuoti, nukreipinėti dėmesį, ir apie jo ketinimus sužinome tik pačią paskutinę akimirką — seni silovikų įpročiai miršta sunkiai.

Pavojai Putinui

V. Putinas yra kaip biržoje kotiruojama įmonė — jo gerovė priklauso nuo žmonių tikėjimo. Jeigu tik jis sumenko, V. Putino metaforinės akcijos krenta, ir jis gali lengvai prarasti visą savo galią bei įtaką. Pastarieji penki metai buvo didžiulis tikėjimo V. Putinu išbandymas: rublis — laisvame kritime, visuotinė korupcija ir biurokratų savivalė, siaubingas tempais auganti socialinė atskirtis, dėl gausiai kraujuojančio biudžeto nuolat karpomos viešosios paslaugos, itin nepopuliari pensijų reforma, mokesčių augimas ir rinkliavų daugėjimas.

Vienintelis V. Putiną gelbstintis faktorius — didžiulis rusų tautos inertiškumas, todėl 1917 m. masinės revoliucijos scenarijus mažai tikėtinas. Bet per du jo valdymo dešimtmečius, atsirado oligarchija ir šiokia tokia vidurinė klasė. Ubagas skurdo nebijo, tačiau pabandyk turtinguosius ir vidurinę klasę nuleisti socialiniu laipteliu žemyn ir pamatysi įsiutusio, desperatiško žvėries iltis. Didžiųjų miestų novarišai ir buržuazija — štai kur V. Putino galios centras ir tuo pat metu didžiausias pavojaus šaltinis. Kaip dažnai būna istorijoje — perversmui daug žmonių nereikia, pakanka aktyvios, bet pakankamai motyvuotos mažumos, ir gali būti išprovokuoti nebegrįžtami reiškiniai.

Dar vienas rimtas pavojaus šaltinis — V. Putino aplinka. Vienas po kito jie papuola į sankcijas, jų verslus, aktyvus ir ofšorines sąskaitas Vakaruose labai aktyviai konfiskuoja, užsienyje gyvenantys jų vaikai, žmonos meilužės bei verslo partneriai yra mandagiai išprašomi. Šiandien nėra nieko toksiškesnio nei Rusijos sankciinis oligarchas — pamėgink turėti bendrų reikalų ir JAV tu pats greitai tapsi raupsuotuoju. Vienintelė išimtis yra Europos Sąjunga — ji gana noriai apeidinėja sankcijas, tačiau tai gali būti laikinas reiškinys. JAV sankcijų paketai yra labai drakoniški, kada nors rizika nebebus verta pelno.

Ne veltui Rusijos prezidento susitikimai su stambiausiais šalies verslininkais, anksčiau vykę kartą per metus, po tarptautinių sankcijų sugriežtinimo yra organizuojami kur kas dažniau. V. Putinas buvo labai pamėgęs viešas oligarchų bausmes — vien ko vertas puikiai surežisuotas ir išgarsintas aliuminio milijardieriaus O. Deripaskos pažeminimas — anksčiau jis taip retindavo kaimenę ir laikydavo savo aplinką pagarbioje baimėje. Tačiau, įsismarkavus sankcijoms, V. Putino tonas pasikeitė, Kremliui artimiausi oligarchai yra nuo galvos iki kojų laistomi sultingais valstybės užsakymais, buvo net svarstomas vadinamasis Rotenbergo įstatymas pavadintas Arkadijaus Rotenbergo — artimo Rusijos prezidento draugo vardu, pagal kurį oligarchai, „nukentėję“ nuo sankcijų, turėjo gauti kompensacijas iš federalinio biudžeto. V. Putinas gerai nujaučia, kad kažkam iš stambiųjų verslininkų gali neatlaikyti nervai ir kilti kvailų minčių: bendradarbiauti su Vakarų žinybos agentūromis, organizuoti perversmus, ar tiesiog sumokėti Rusijos prezidento lėktuvo mechanikui, kad šis kažko neprisuktų, — žmonės, valdantys milijardus ir neturintys ką prarasti, yra pavojingi net vienvaldžiam Rusijos prezidentui.

Tačiau, ko gero, didžiausia problema — V. Putinas nebesugeba atkurti prieš tai buvusios pusiausvyros tarp tautos ir oligarchų. Su pastaraisiais viskas aišku, tačiau tai, kaip šiomis dienomis Rusijoje bandoma kovoti su COVID-19, net ypatingai fanatiškiems vatnikams pradeda trūkčioti akys. Stebint rusų videoblogerius, pastarosiomis dienomis jiems išsprūsta žinutės, kokių jie nebūtų sau anksčiau leidę: kam reikėjo to karantino, štai švedai jo neturi ir viskas gerai, o kam kariauti Sirijoje — mums tų pinigų labiau reikia, ir pati svarbiausia — velniam reikėjo to Krymo?

Kas vietoje Putino?

Gerai, tarkime, jog tai įvyko ir V. Putino nebėra — jis pats atsitraukė, buvo nuverstas ar paprasčiausiai mirė sava mirtimi — visiškai nesvarbu — ir kas gali jį pakeisti? Kaip minėta, turime omenyje 5-7 metų laikotarpio horizontą. Tai nereiškia, kad šio teksto autorius prognozuoja visus pokyčius būtent per šį laikotarpį, tiesiog yra noras pasižiūrėti kas, šiandien galėtų būti realiausia V. Putino pamaina?

Dramblys kambaryje, tai, ko gero, garsiausias Rusijos opozicionierius Aleksejus Navalnas — daug kas jam pranašauja prezidento postą, bet tai veikiausiai liberalių sėdmaišininkų rožinės svajonės. Ar artimiausiais metais Laisvės partija galėtų Lietuvoje turėti konstitucinę daugumą Seime? Normaliomis aplinkybėmis vargu. Lygiai taip pat A. Navalnas tamsioje, neišsilavinusioje, ypatingai konservatyvioje Rusijoje neturi šansų, nebent tik kaip koalicinis partneris arba kažkokios jėgos iškelta marionetė. Galiausiai yra A. Navalno ištikimybės klausimas — nuo pat savo visuomeninės veiklos pradžios jį kaltina esant Kremliaus finansuojama kišenine opozicija. Nesvarbu, ar tai tiesa, ar ne, tačiau ši abejonė jam visada bus inkaras po kaklu.

Ramzanas Kadyrovas — Čečėnijos respublikos prezidentas taip pat daugelio svarstomas įpėdinis, tačiau mažai tikėtinas. Rusijoje jam simpatizuojama, bet daugiau dėl jo arabų emyratų pleibojaus gyvenimo būdo. Vargu ar jis galėtų pelnyti rusų simpatijas kaip V. Putinas. Rusiją valdė daug kitataučių, tačiau ji tikrai nėra pasirengusi prezidentui musulmonui. Vienintelis R. Kadyrovą į galimus Rusijos vadovus peršantis faktorius — tik jam pavaldi didelė, drausminga ir velniškai kovinga čečėnu kariauna, kuri teoriškai galėtų tapti Rusijos valdančiąja chunta. Tačiau, vertinant realistiškai, smarkiai susilpnėjus V. Putino autoritetui, R. Kadyrovas, ko gero, kilusią suirutę išnaudotų atsiskirdamas nuo Rusijos Federacijos ir į jos vidines politines kovas per daug nesiveltų. Yra ir paties R. Kadyrovo pastovumo klausimas — jo valdžia yra smarkiai paramstyta Putino autoriteto ir naftos doleriais siunčiamais iš Maskvos — klausimas, ar be to jis galėtų savarankiškai valdyti?

Pavelas Grudininas — pagrindinis V. Putino oponentas 2018 m. rinkimuose. Jis buvo iškeltas Rusijos komunistų partijos, ir kaip reliatyviai nežinomas politikoje žmogus parodė fenomenalų rezultatą — 11,77 proc. P. Grudininas yra ne šiaip komunistas, bet ir sėkmingas verslininkas — jis vadovauja Lenino vardo sovchozui — dideliam agrokoncernui, kuriame sukūrė šiokią tokią socialistinę utopiją, — jo darbuotojai gauna didesnes nei įprastas algas, turi daug garantijų, lengvatų ir vidinių socialinių iniciatyvų. Rusai gana pozityviai žiūri į P. Grudininą, nes jis turi politinės patirties, daug nesusitepęs, yra verslus, ūkiškas, idealizuoja sovietinius laikus, tačiau nespjauna į modernybę — yra tarsi tiltas tarp šlovingos imperinės praeities ir galimos didingos ateities. Tikėtina, jog pats V. Putinas mato jame pavojų sau, nes iškart po rinkimų P. Grudininui kilo rimtų problemų su teisėsauga. Tad, galimas daiktas, jis gali prarasti reikšmingą dalį savo verslo. Liaudyje sklando kalbos, kad P. Grudininas iš tikrųjų laimėjo rinkimus — jų rezultatai buvo sufabrikuoti, o kad būtų tikriau, tai norima iš jo atimti viską, kad jis daugiau jokios grėsmės nebekeltų — tai yra ypatingai stiprus memas, kuris ilgainiui gali tapti labai gera politine platforma.

Dmitrijus Potapenka —siauruose sluoksniuose plačiai žinomas rusų verslininkas. Ne oligarchas, bet netoli to — sėkmingai vadovauja stambiai verslo grupei, yra aktyvus visuomenės veikėjas. Labai smarkiai išgarsėjo 2009 m. kai vienas Rusijos sociologas išskaičiavo, kad D. Potapenka laimės 2018 m. prezidento rinkimus, ir kai viename verslo renginyje jis iškritikavo Rusijos valdžią, o vaizdo įrašas pasklido per visą rusakalbį internetą. Libertariškai centristinių pažiūrų, garsėja stipria, bet taiklia kritika Putino valdžios adresu. 2016 m. jis balotiravosi į Dūmą kaip kito stambaus verslininko, Boriso Titovo, vadovaujamos Augimo partijos kandidatas, tačiau nesėkmingai. Nebuvo jam sėkmingi ir 2018 m. vykę šios centro dešiniosios partijos kandidatų į prezidentus pirminiai rinkimai. Pagrindinis D. Potapenkos patrauklumo aspektas — konkretaus, stipraus, kieto diedo įvaizdis, kuris imponuoja daugeliui prie tvirtos rankos pratusių rusų.

Aliaksandras Lukašenka — taip, taip, tas pats Baltarusijos prezidentas, paskutinysis Europos diktatorius, kuris sykį jau net pretendavo į Kremliaus šeimininko postą. Kai Rusiją valdė Borisas Jelcinas — silpnas, ligotas ir tautos negerbiamas lyderis, jo kolega iš Baltarusijos pasiūlė apjungti abi valstybės, mat tikėjosi, kad jis, kaip stipresnį autoritetą turintis lyderis, be problemų nukonkuruos paliegusį Rusijos prezidentą ir taps vienvaldžiu abiejų valstybių vadovu. Buvo imta kurti teisinė tokio abiejų valstybių suvienijimo, pagrįsto gyvatės prarijusios dramblį scenarijumi, bazė, tačiau, įsitvirtinus V. Putinui, jo kolega iš Baltarusijos pamatė, jog bus lengvai nustumtas į šoną, todėl Rusijos ir Baltarusijos susijungimo idėją atmetė. Nors formaliu požiūriu Baltarusija yra Rusijos vasalas, bet A. Lukašenka yra ypatingai talentingas diplomatas — jis puikiai moka šuoliuoti tarp Europos, Rusijos bei Kinijos ir išspausti maksimalią naudą iš visų. Rusijoje A. Lukašenka yra labai gerbiamas — rusus labai žavi visas jo išpuoselėtas griežto, bet teisingo lyderio įvaizdis, kažkuo menantis Stalino tvirtumo ir Brežnevo gerovės hibridą. Susilpnėjus V. Putino autoritetui, A. Lukašenka kaipmat prisimintų savo dviejų tautų federacijos planus. Mažai žinomas faktas – Baltarusijos prezidentas yra dvejais metais jaunesnis už V. Putiną, ir tai jam suteikia papildomų gyvybingumo taškų.

Sergejus Sobianinas — Maskvos meras ir lojalus V. Putino aplinkos žmogus. Tarp maskviečių turi tokią reputaciją, kokią Artūras Zuokas buvo įgijęs savo šlovės pike, — jis laikomas moderniu ir veržliu politiku, dėl savo miesto galinčiu pajudinti kalnus. S. Sobianinas garsus ir už Maskvos ribų — daugelį rusų žavi miesto klestėjimas ir gerovė, tarsi šio stebuklingo mero dėka būtų išdygę visi modernus dangoraižiai ir vulgarių spalvų ferariai bei lamborginiai Rusijos sostinės gatvėse. S. Sobianinas pakeitė ilgametį Maskvos merą Jurijų Lužkovą, kuris buvo tapęs korupcijos ir nepotizmo simboliu. Taigi S. Sobianinas turėtų simbolizuoti jokių nesąmonių, imi ir darai politiką, todėl yra neblogas kandidatas į Rusijos prezidentus, nes dar nesusitepęs, išlaikantis simpatijas ir šiek tiek nešiojantis V. Putino magijos. Pagrindinė problema ta, kad S. Sobianino šlovė blėsta — nepaisant aukšto populiarumo, jo reformos vyko buldozeriniu principu ir supykdė daugybę maskviečių. Ilgainiui nepasitenkinimas juo gali augti, ir Maskvos mero gali laukti to paties A. Zuoko likimas.

Sergejus Šoigu — Rusijos gynybos ministras ir kariuomenės generolas. Kvintesencinis rusas iš senųjų amerikoniškų bojevykų — rūstus, fiziškai nepajėgus šypsotis, vienu piktu žvilgsniu galintis pajudinti tektonines plokštes. S. Šoigu yra labai lojalus V. Putinui, todėl labai lepinamas imperatoriaus dėmesiu. Turi nemažai politinės patirties — buvęs ilgametis nepaprastųjų situacijų ministras, kurį laiką Maskvos srities gubernatorius, Vienybės partijos lyderis, kuri vėliau tapo viena iš pagrindinių V. Putino Vieningosios Rusijos sudedamųjų dalių. Dėl V. Purtino atgaivinto Stalino kulto, S Šoigu tapo beveik idealiu ūsuotojo sovietų diktatoriaus klonu — neišlendantis iš karinės uniformos, tylus, šaltu, sociopatiniu žvilgsniu į pasaulį žiūrintis variagas. Rusijoje yra labai stiprus kieto kumščio instinktas, ir niekas jo geriau neatitinka kaip stalinistinis saldofonas.

Epilogas

Pandemija Rusiją pastatė į labai nepatogią padėtį — po Krymo aneksijos atėjęs sunkmetis privertė federalinę valdžią pjauti sveikatos apsaugą, ypač šalies periferijoje. Šiai akimirkai visą valstybę aptarnauja viena koronavirusą galinti nustatyti laboratorija. Apsaugos priemonių nėra, testų trūksta, o ir šiaip kuklūs ventiliatorių rezervai dar labiau sumažėjo, nes turtingieji juos paprasčiausia vagia, kad įsirengtų privačias palatas savo rūmuose. V. Putinas nenorėjo imtis priemonių prieš pandemiją, jis bijojo net vartoti žodį „karantinas“ ir pasiuntė žmones į „atostogas“ nes žinojo, kad jo sistema su tuo paprasčiausiai nesusitvarkys, kils visuotinė sumaištis ir baisūs masiniai nepasitenkinimai. Taip ir nutiko – karantinas įvestas chaotiškai, užsienyje likusių piliečių repatriacija visiškai neįgyvendinta ir staigiai sustabdyta, pasigirsta žinutės apie banditizmą gatvėse, regionuose karantino išvis nesilaikoma, o saviizoliacija įvesta taip, kad eilinį sykį stambiojo kapitalo rūpesčiu bus valomos rinkos nuo ir taip paliegusio smulkaus bei vidutinio verslo. Rusijos prezidentas turėjo įprotį nebūti viešumoje, visas žarijas žarstyti svetimomis rankomis, o pats pasirodyti tik paskutinę akimirką kaip deus ex machina — gerasis caras, tautą gelbstintis nuo blogųjų biurokratų. Dabar šitas algoritmas neveikia, rusai pusę lūpų burba, kad V. Putinas paliko tautą savo nekompetentingiems biurokratams, o pats nuo koronos slepiasi bunkeryje. Tas ilgus dešimtmečius puoselėtas įvaizdis — piestu stovinčią mešką apžergęs superherojus, su dviem rūkstančiais kalašnikovais abiejose rankose jau pradėjo skilinėti, magija išgaravo.

V. Putinas nėra amžinas ir nemirtingas — tai faktas. Ateities niekas nežino — tai irgi faktas. Kuo baigsis V. Putino režimas nėra iki galo aišku, bet jis baigsis — vienaip ar kitaip. Lygiai taip pat kaip griūvant Sovietų Sąjungai niekas nebūtų nuspėjęs, kad jos likučius valdys ir mėgins atkurti niekam nežinomas, niūrus ir nykus buvęs kagebistas, taip pat niekas negali nuspėti, kas bus naujas Rusijos šeimininkas, ir ar Rusijos Federacija išliks tokia, kokia ji yra dabar? Viena aišku — mūsų Rytų kaimynė yra valstybė, kuri nuolat gyvena viename iš dviejų ciklų: arba anarchija, arba autoritarizmas. Autoritarizmo ciklas jau baigiasi, ir ateina laikas suirutei. Tas nėra gerai, ypač Baltijos valstybėms, nes Rusijoje yra tradicija vidines traumas išveikinėti užsienio karuose. Galbūt pasiseks, ir Rusijos pyktis grius ant Armėnijos ar Moldovos — kad ir kaip tai makabriškai skambėtų — mažesnio pasipriešinimo kelias nei tiesioginė konfrontacija su NATO narėmis. Tai ypatingai aktualu dabar, kai Turkija tiesiog nusivalė kojas į Sirijos ir Rusijos karines pajėgas Idlibo mieste — bus reikalinga greita ir lengva pergalė, kokios gambitai prie Baltijos jūros tikrai neatneš. Tačiau ilguoju laikotarpiu Rusijos suirutė ir dezintegracija yra pavojinga — kaip skęstantis tanklaivis gali po vandeniu įtraukti viską, kas yra aplinkui, taip mūsų pašonėje gali atsirasti geopolitinė juodoji skylė.

Laukia labai sudėtingi laikai — ne tik dėl globalios COVID-19 pandemijos ir po jos einančių ekonominių bei politinių krizių, o dėl Europos link artėjančio karo. Pirma, jis prasidėjo Balkanuose, vėliau persimetė į Ukrainą ir Anatoliją ir kaip rašalo dėmė iš pakraščių plinta į žemyno vidų. Karas, kaip reiškinys, Europoje buvo pamirštas ir netgi priskirtas prie dalykų, kurie paprasčiausiai negali įvykti. Laikai smarkiai pasikeitė, kadaise Europa turėjo vieną diktatorių — A. Lukašenką, tačiau dabar prie jo jungiasi V. Putinas, V. Orbánas, R. T. Erdoğanas ir, sprendžiant iš Lenkijos, Čekijos, Austrijos bei Estijos, — nepanašu, kad šitas autoritarizmo maršas ruošiasi atslūgti. V. Putinas yra kontraversiška asmenybė – jis yra diktatorius, kleptokratas, žmogžudys ir karo nusikaltėlis, o jo vieta — likusias savo dienas praleisti nesibaigiančiuose žmogaus teisių tribunoluose, tačiau reikia pripažinti, kad jo pasitraukimas iš Rusijos valdžios baigsis geopolitinėmis kataklizmomis visai Rytų Europai. Dabar tik belieka laukti, stebėti ir viltis, kad dezintegruojanti Rusija paskui save nenusitemptų visos Europos.

Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą