Rusija po Putino (II dalis): kokį realų pavojų kelia Rusija?

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Trumpai:

Straipsnių trilogijos apie Rusiją po Vladimiro Putino antroji dalis (pirmąją skaitykite čia). Prieš tai nagrinėjome istorinį kontekstą V. Putino kelyje į valdžią ir naują Rusijos politikos kursą. Šįkart pamėginsime pasigilinti, kokią realią grėsmę gali kelti Rusiją?

Išsamiai:

Skirtumas tarp Vakarų pasaulio (Vakarų Europos, Okeanijos ir Šiaurės Amerikos) ir mažiau išsivysčiusių regionų — Vakaruose dominuoja sistemos, o likusiame pasaulyje — personalijos. T. y. Vakaruose gali keistis prezidentai, ministrai pirmininkai ir kancleriai, tačiau jų vadovaujamos sistemos keisis vangiai, o Rytuose, pasikeitus prezidentui ar premjerui, keičiasi daug kas. Gerai tai ar blogai — tema kitam kartui, tiesiog taip dažnai būna ir į vertinimus nesivelkim. Po ankstyvųjų V. Putino eskapadų (oranžinės revoliucijos sužlugdymo, Europos skaldymo per dujų vamzdį, karo Gruzijoje ir t. t.) JAV suprato, jog tai yra labai rimta, todėl 2009 m. tuometinio Amerikos prezidento Baracko Obamos administracija pamėgino perkrauti JAV ir Rusijos santykius, tačiau nieko nesigavo, — trumpas santykių atšilimas su laikinai Rusijos prezidento kėdę šildžiusiu Dmitrijumi Medvedevu netruko pasibaigti. Tuometinės JAV valstybės sekretorės Hillary Clinton simbolinė dovana Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui buvo mygtukas, ant kurio norėta rusiškai užrašyti „persikrovimas“ (перезагрузка), tačiau kažkas padarė klaidą ir parašė „perkrovimas“ (перегрузка). Tai buvo ironiškas ateinančių atviros konfrontacijos laikų pranašas.

Baigėsi tie laikai, kai Rusijos prezidentas, pamatęs Arnoldą Schwarzeneggerį, entuziastingai suklykdavo „I‘ll be back“ ir puldavo karštai jį glebėsčiuoti kaip hiperaktyvus terjeriukas, pasitinkantis prie durų šeimininką. Atėjo kiti laikai — su žaliųjų žmogeliukų ar vagnerovcų karinėmis intervencijomis, su grėsmingomis kalbomis bei grasinimais. Santykių atšilimas buvo sutryptas ir užkastas po labai storu purvo sluoksniu.

Kariniai Putino gambitai

Mes matėme, kaip V. Putinas triumfavo po Krymo aneksijos, — jis ne tik sėkmingai įgyvendino 2014 m. žiemos olimpiadą Sočyje, per kurią Rusijos sportininkai kaip niekad gerai pasirodė, bet dar ir savo šalies ribas išplėtė — be karų, rimto kraujo praliejimo ir savo šaltų nervų dėka. Tačiau mažai kas matė, kas dėjosi po to, — dėl tarptautinių sankcijų, kurias kai kurie Maskvos funkcionieriai įvardino kaip „juokingas“, Rusijos rublis, ilgą laiką buvęs gana stabilus, iš 25-35 rublių už 1 JAV dolerį, šovė iki 55-65, rusai stovėjo kilometrinėse eilėse prie bankų ir valiutos keityklų, žmonės, bijodami prarasti santaupas, kaip išprotėję metėsi pirkti mobilius telefonus, kompiuterius, automobilius, nekilnojamąjį turtą, meną, juvelyrinius dirbinius — buvo metas, kai paprasti Rusijos piliečiai kalbėjo tik apie rublio ir dolerio kursą, kurį mintinai mokėjo net darželinukai.

Dėl Saudo Arabijos ir jos OPEC bendrakartelininkų naftos perprodukcijos, skalūnų revoliucijos, spartaus žaliosios energetikos maršo ir stojančios pasaulio ekonomikos 120 dolerių už barelį naftos laikai baigėsi — galbūt net labai ilgam, o 40-60 dolerių gali būti naujoji norma. Tai svarbu, nes, remiantis įvairiais skaičiavimais, kad Rusijos ekonomika, labai priklausoma nuo angliavandenilio eksporto, galėtų išgyventi, naftos kaina turėtų laikytis ties maždaug 90-110 JAV dolerių už barelį riba. Šiai dienai naftos kaina nesiekia nė 30 dolerių. Nereikia būti raketų mokslininku, kad pamatytum, jog V. Putinui yra gyvybiškai svarbus naftos kainos kilimas.

Rusijos karinė intervencija Sirijoje buvo būtent tam ir skirta — destabilizuoti Viduriniuosius Rytus ir sukelti naftos kainas. Planas gana paprastas — Rusija padeda Sirijai, savo bemaž paskutiniam sąjungininkui pasaulyje, kad ji išliktų pavaldi al-Assadų klanui, o šis savo ruožtu blokuotų daugybinius Kataro siūlymus tiesti dujotiekį į Europą. Vyšnia ant torto — mėžiant „Islamo valstybę“ ir kitokius revoliucinius judėjimus, juos būtų galima nustumti į Saudo Arabiją, antrą pagal naftos išgavimą valstybę pasaulyje, o dar jeigu pavyktų Jungtines Valstijas, pagrindinį šios monarchijos sąjungininką, įvelti į šią suirutę – būtų tobula.

Kaip rodo istorija — Rusija Sirijoje sėdi jau penktus metus, o rezultatas nulinis. Dar iki koronaviruso pandemijos, naftos kainų bendra tendencija — kristi nepakito. Nieko stebėtino — nors Rusija yra labai didelė, pati didžiausia valstybė pasaulyje, tačiau tokia ji esanti tik savo plotu, nes išties Rusija yra labai maža — jos metinis BVP maždaug 1,4 trilijono eurų yra beveik triskart mažesnis nei Vokietijos ( apie 3,4 trln. eurų) ir daugiau nei 13 kartų mažesnis nei JAV ( apie 19 trln. eurų). Kai viena sparnuotoji raketa kainuoja ketvirtį milijono eurų, o net pačios primityviausios bombos kaina skaičiuojama dešimtimis tūkstančių, karas pasidaro labai brangiu užsiėmimu — nebe tie laikai, kai nesibaigiančias valstiečių kolonas gali apginkluoti trilineikomis ir nugalėti enkavedistų naganais iš nugaros stumiamomis savižudiškomis masinėmis atakomis.

Rusijos ginkluotės gamintojai Tuloje sukasi kaip išprotėję – vos spėjama gaminti amunicija Sirijoje dislokuotiems kariams, visos tos fregatos, kreiseriai, lėktuvnešiai, bombonešiai ir naikintuvai labai smarkiai apkrovė ir taip anemišką Rusijos karinio aprūpinimo sistemą — yra pranešimų, jog rusų aviacija skraido tik pusiau pakrauta bombomis bei raketomis, nes arba neužtenka pinigų naujoms užsakyti, arba jų atsiranda, bet reikia palaukti, kol įsisuks gamyba. Ką reiškia vien tas faktas, kad Rusijos laivyno pasididžiavimas ir džiaugsmas — lėktuvnešis „Admiral Kuznecov“, kuris buvo trumpai dislokuotas Sirijoje, buvo toks siaubingai nepatikimas, kad jį visur lydėjo buksyras, ne pagalbinis laivas, o būtent buksyras — savotiškas jūrų traliukas, skirtas vilkti pajudėti negalinčius laivus, — ir jį po metų Sirijos kampanijos teko vežti į dokus rimtiems remontams ir modernizacijai, kur netrukus pats laivas paskendo su plaukiojančiu doku, be aiškaus plano, kaip jį iš ten iškrapštyti? JAV irgi pasiuntė lėktuvnešį — „USS George H.W. Bush“ — didesnį, greitesnį, naujesnį, su gerokai didesne kovine grupe ir nieko — jiems tai eilinis trečiadienis, nes jie tokių lėktuvnešių turi dar devynis, lyginant su Rusijos vienu paskenduoliu „Kuznecovu“.

Vundervafliai ir sidabrinės kulkos

Kalbant apie Rusijos ginkluotę ir karinę parengtį po Krymo aneksijos apskritai, tai iš Vladimiro Putino pasigirdo labai daug džingoistinio ir pikto mosavimo kardais: pastaruoju metu labai aktyviai pristatinėjami nauji tankai, karabinai, oro gynybos kompleksai, naujos kartos naikintuvai, viršgarsinės raketos ir kitokia karinė technika. Yra toks terminas — sidabrinė kulka, kuris vartojamas kalbant apie kažką — daiktą ar reiškinį, kuris gali labai paprastai, vieno mygtuko paspaudimu, išspręsti didelę problemą. Daugelis autoritarinių režimų, jau akivaizdžiai imdami byrėti, pradeda ieškoti tos sidabrinės kulkos — bet ko, kas galėtų ištraukti iš staigaus nuopuolio. Antrojo pasaulinio karo, o ypač ginkluotės ekspertai žino dar vieną terminą — Wunderwaffe. Maždaug 1942-1943 m. Vokietijos reikalai kare pradėjo šlyti, atsirado iniciatyva labai smarkiai investuoti į itin pažangią ginkluotę, kad ši atsvertų smarkiai didesnę sąjungininkų ekonominę ir karinę galią. Be to, tai buvo propagandos įrankis — gąsdinti priešus ir raminti savus, kad begalinė vokiečių inžinerinė mintis tuoj sugalvos kažką tokio, kas padės akimirksniu laimėti karą prieš visus.

Wunderwaffe buvo tas žodis, kurį minėjo daugybė karybos ekspertų, kai V. Putinas 2018 m. išdidžiai pristatė, kaip rusams įprasta, — analogų neturinčios naujosios kartos ginkluotę. Rusijos blogeriai nuėjo toliau ir naujuosius grėsmingus ginklus praminė vundervafliais. Iš kur toks skepticizmas? Pradėkime nuo tos siaubingos kokybės kompiuterinės grafikos, vaizdavusios ginkluotę, kurios dalis buvo pavogta iš vakarietiškų filmų bei dokumentikų. Negana to, Rusijos inžineriniai pajėgumai nuo sovietinių laikų yra gerokai sumenkę – finansavimas visada buvo per mažas, didžiulė korupcija, prasta išsilavinimo sistema nebeparuošia reikalingos kompetencijos specialistų, daugybė mokslininkų ir inžinierių, geresnių algų ir darbo sąlygų pavilioti išvyko į JAV, Vokietiją, Prancūziją, Jungtinę Karalystę, Kiniją, Japoniją ar Pietų Korėją — Rusijos prezidento administracija jau susizgribo, bet per vėlai, nes tokios sistemos kuriamos labai ilgus dešimtmečius.

O kaip tuomet NATO atstovų ir generolų kalbos apie siaubingą Rusijos progresą modernioje ginkluotėje? Taip, jos turi pagrindo, V. Putinui paliepus šis rinkos sektorius buvo smarkiai išplėstas, ginkluotė vis labiau modernizuojama, tačiau tai yra plonytis, beveik permatomas lukštas ant postsovietinės, dar Brežnevo laikus menančios Rusijos kariuomenės — pigios senosios Raudonosios armijos parodijos. Be to, visiems reikia finansavimo, ir tai senas kaip pasaulis žaidimas — kai tik kalbos pasisuka karinio finansavimo mažinimo link, tai visų NATO šalių, ypač JAV, generolai pradeda garsiai mušti būgnais, kad, žiūrėkite, čia auga baisi grėsmė, kuriai esame nepasiruošę! Gaila, bet baimė vis dar yra labai efektyvus mechanizmas išlaikyti ir padidinti karinį finansavimą — jei ne Krymo aneksija ir Amerikos prezidento grūmojimai, tai Lietuva vargu ar būtų įgyvendinusi 2 proc. nuo BVP įsipareigojimą.

Taip, Rusija kelia karinę grėsmę, ypač savo kaimynėms, — jos masinio naikinimo ginklų ir kariuomenės skaitlingumo niekas dar neatšaukė, tačiau Kremlius gali tik tuo pagąsdinti pasaulį, o nuolat projektuoti savo karinę galią siekiant savo geopolitinių tikslų, ypač didesniais atstumais, jie visiškai nepajėgūs.

Importozamieščenija (Импортозамещение)

Rusai daug žodžių paleido į pasaulį — visa Rytų Europa keikiasi jų keiksmažodžiais. Be to, dar yra: vodka, glasnot, perestroika, kolchozas, otkatas, petiletka, silovikai ir naujausias, gal kiek primirštas, bet ne mažiau aktualus — importozamieščenija (импортозамещение). Po Krymo aneksijos civilizuotas pasaulis Rusijai paskelbė sankcijas, iš kurių pradžioje buvo juoktasi, tačiau netrukus su siaubu išsiaiškinta, kad daugiau nei 60 proc. rusų BVP laikosi ant importo, ypač iš tų šalių, kurios sankcijas ir paskelbė. Rusijoje gaminama „Lada“, bet jų gamintojas „Avto VAZ“ iš esmės yra administruojamas aljanso „Renault-Nissan“. Net jei automobilis ir yra surenkamas vietoje, technologijos yra užsienietiškos, o daugelis komponentų ir medžiagų — taip pat užsienietiški. Nutarus orientuotis į vidaus gamybą ir traukyti importo saitus su Vakarais, gimė naujas, blizgantis lozungas — importozamieščenija — dar viena sidabrinė kulka. Tik problema, kaip ir gera išsilavinimo sistema, tai yra ilgų dešimtmečių metodiško darbo projektais — su pionieriškais šūkiais petiletkos per trejus metus nepadarysi ir Romos per dieną nepastatysi.

Negana to, amžinai visur tvyranti rusiška korupcija jau įžanginėse stadijose žlugdė bet kokias importo atsisakymo iniciatyvas — kas netingėjo, tas plovė pinigus iš visų tam skirtų programų. Maskva netgi skelbė sankcijas Vakarams, iš esmės Europos Sąjungai ir nebeįsileido tam tikrų prekių, bet po šitais, regis, politiniais sprendimais, slėpėsi pragmatiški rinkos perdalijimo žaidimai — iš Rusijos išėjus daugybei vakarietiškų distributorių, jų vietą kaip mat užėmė su V. Putinu siejami oligarchai, o šiokia – tokia konkurencija, buvo pakeista oligopolijomis ir monopolijomis. Kainos, ypač maisto, staigiai pakilo aukštyn, labai skurdžiuose regionuose nukrito duonos pardavimai, nes jos gamintojai nebekonkuravo vieni su kitais, o su ūkininkais bei jų užaugintomis bulvėmis.

Partnerystės su Kinija iliuzija

Yra dar trečia sidabrinė kulka — partnerystė su Kinijos Liaudies Respublika. V. Putinas deda labai daug vilčių, nes Kinijos ekonomika — didžiulė, jai reikia labai daug energijos ir išteklių. Rusijoje šių dalykų apstu, Europai jų reikia vis mažiau, o Kinijoje — nuolatinis jų badas. Rusijos prezidentas labai akivaizdžiai pataikauja savo kolegai Xi Jinpingui: labai noriai dalinasi turimomis technologijomis, užmerkia akis į tai, kad kinai aktyviai kolonizuoja Rusijos Tolimuosius Rytus, pusvelčiui stato naftotiekius, dujotiekius, ir tiekia elektrą už kainą, kuri yra mažesnė nei ją gauna rusų vartotojai. Netgi 49 metams išnuomojo jiems beveik pusvelčiui Sibire žemių, kurių bendras plotas yra didesnes už visą Krymo pusiasalį.

Tačiau Kinijos vadovui tai įspūdžio nedaro – jis su V. Putinu tarsi palaiko draugiškus santykius, bet ne iki galo, jie tarsi partneriai, bet ponas Xi baisiu entuziazmu nedega, nelygu kažko lauktų. Ir panašu, kad laukia, — Kinijos politinė strategija tūkstantmečiais nesikeitė – nedaryti nieko skuboto ir ramiai išlaukti: žiūrėk ir praplauks priešo lavonas pro šalį. Jei pats Rusijos prezidentas purškia kinus dovanomis nuo galvos iki kojų, bet nieko konkretaus už tai neprašo, tiesiog kažko tikisi, tai čia jo problema – kodėl jam reikėtų kliudyti? Ypač, kai dauguma Rusijos naudingų iškasenų yra jos rytinėje dalyje, — vienas kitas dešimtmetis ir ji bus etniškai kiniška, dar dešimtmetis ir pradėsim separatistinius judėjimus, o tada, žiūrėk, atskils naujas regionas ir taps Kinijos satelitu. Skubėti juk nėra kur, rusai ir taip savo naudingąsias iškasenas mums beveik pusvelčiui parduoda.

Galiausiai labai praktiškas klausimas — kodėl milžinas turėtų palaikyti lygią partnerystę su nykštuku? Kinija yra antra pagal dydį ekonomika pasaulyje, o Rusija – vienuolikta. Tarp Rusijos Federacijos ir Kinijos Liaudies Respublikos ūkių dar telpa maždaug ketvirtadalis pasaulio ekonomikos — jei tarp šių dviejų valstybių ir yra įmanomas koks santykis tai tik suvereno ir vasalo. Kinai tai žino, rusai tai žino, bet V. Putinas stengiasi atitolinti neišvengiamybę ir dosniomis aukomis nusipirkti Rytų Slibino palankumą.

Tikroji Rusijos grėsmė

Kliedi tie, kurie mato Rusiją kaip geopolitinę galią, tačiau dar labiau nusišneka teigiantys, kad ji nekelia Lietuvai jokios grėsmės. Žvelgiant į jos karines operacijas, plika akimi matyti, kad Rusija negalėtų ilgesnį laiką išlaikyti okupuotos teritorijos, ypač ten, kur didžioji dalis populiacijos bus labai priešiškai nusiteikusi jų atžvilgiu — čia ne Krymas ir ne Rytų Ukraina, kur Maskvai simpatizuojančių rusakalbių absoliuti dauguma. Tačiau ypatingai pavojinga Rusijos balkanizacija — skilimas į atskirus regionus ir įvairių frakcijų keliamas vidinis sąmyšis. Baisi yra ne Rusijos kariuomenė, o alkani, ginklų sandėlius išgrobstę marodieriai, kurių gali būti daug. Labai labai daug.

Tačiau neverta atmesti ir karinės galimybės. Taip, toliau nuo buvusio Varšuvos pakto sienų V. Putinas nelabai gali pasišakoti, tačiau jų viduje jis vis dar yra karinė galia. Ypač Karaliaučius, kuris yra militarizuotas iki beprotybės, – ten važinėjantys žmonės dažnai skundžiasi, kad labai mažai kelio ženklų, o nusukus į miškelį nusilengvinti, skubiai prisistato karinis patrulis — tas regionas yra viena didelė karinė bazė, skirta gintis nuo antpuolių iš Vakarų, nuo jų atkirsti Baltijos valstybes ir pridaryti rimtų problemų Lenkijai.

Rusijos kišimasis į JAV rinkimus bei jų įsivaizduojama karinė galia yra blefas, ir, kaip pasakytų anglosaksai, — raudona silkė — dėmesį nuo tikrų problemų nukreipiantis dalykas. Kai buvo gyva Sovietų Sąjunga, Rusijos imperija susidarė iš koncentrinių ratų: išorėje — Varšuvos pakto šalys, artimesnis žiedas — sovietinės respublikos, ir branduolys — pati Motulė Rusija, kuri yra sulipdyta iš įvairių, dar carų laikus menančių sričių. Rusijoje egzistuoja 22 respublikos ir 4 autonominės apygardos — visos jos yra pavaldžios centrinei federalinei valdžiai, ir daugelyje jų vyksta didesni ar mažesni separatizmo judėjimai. Daugelio ekspertų bei šio teksto autoriaus nuomone, pasikartojus dešimtajam dešimtmečiui, nuo Rusijos kaip mat atskiltų arba bent jau rimtus ketinimus atskilti pareikštų Karaliaučius, Čečėnija, Tatarstanas ir paradoksaliausia — Krymas. Ši vidinė suirutė, į kurią didžiuliu greičiu juda Rusija, — būtent ir yra didžiausias pavojus — žali žmogeliukai, o ne iskanderai.

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą