Mes jau rašėme kaip COVID-19 pandemija gali pakeisti pasaulio politiką, ekonomiką, bet visai vertėtų sufokusuoti savo lęšius į vieną valstybę — Rusiją. Panašu, kad ten gali knibždėti koronaviruso židinys, kuriam ši šalis yra visiškai nepasiruošus. Jeigu Rusijoje įvyktų epidemiologinė katastrofa, tai labai smarkiai išklibintų jos prezidento Vladimiro Putino autoriteto pagrindus. Dar per anksti apie tai šnekėti, nes laikas viską parodys, tačiau šioje straipsnių trilogijoje norėtume patyrinėti dabartinį Maskvos režimą įvairiais pjūviais ir pamėginti suprasti, ar jis gali žlugti, dėl ko taip galėtų atsitikti ir kas galėtų pakeisti V. Putiną?
Naujasis Černobylis
Michailas Gorbačiovas yra sykį sakęs, kad Sovietų Sąjungos griūtis prasidėjo nuo Černobylio atominės katastrofos — buvo tiek meluota, tiek nekompetentingų sprendimų padaryta, kad žmonės jau nebepasitikėjo valdžia ir Sovietų imperija pradėjo aižėti. Mes jau rašėme, kad Rusijoje yra pernelyg mažai užfiksuotų koronaviruso atvejų — teksto rašymo metu kiek daugiau nei 2500 — mažytis Liuksemburgas su 602 tūkst. populiacija turi beveik tiek pat sergančiųjų COVID-19 kaip ir Rusija su 144 mln. gyventojų ir beveik nesaugoma siena su Kinija. Galima pagrįstai teigti, jog rusai meluoja, slepia tikruosius problemos mastus, juoba kad mus pasiekia duomenys, jog vietiniai gydytojai yra mobilizuojami kovoti su „plaučių uždegimu“, jiems nėra suteikiamos adekvačios apsaugos priemonės, galimai nenorint kelti panikos, ir yra duomenų, jog federalinė valdžia spaudžia medikus poliruoti statistiką.
Rusija yra labai didelė, retai apgyventa, tačiau populiacijos centrai labai tankūs, beveik visuose milijoniniuose miestuose, kurių yra šešiolika, gyvena kinų diasporos, dažnai pirmyn atgal judančios tarp Rusijos ir savo tėvynės, žmonės mažai saugosi, didesne dalimi nereaguodami į nurodymus laikytis karantino, dėl itin prasto išsilavinimo plinta sąmokslo teorijos, kad visa tai yra blefas, JAV ekonominė diversija, o tos koronos — visiškai nepavojingos sveikatai, žodžiu, — Rusijoje gali kilti tobula epidemiologinė audra, galbūt net rimtesnė nei Italijoje ar Irane.
Problemą aštrina ir tai, kad Rusijos valdžia nelabai turi instrumentų su tuo kovoti — po žiemos olimpiadų ir geopolitinių demaršų šalies iždas gerokai ištuštėjęs, o organizacinės galimybės labai ribotos. Tai nereiškia, jog dabar Rusijoje būtinai kils masiniai neramumai, tačiau tai gali pasėti labai pavojingą sėklą — abejonę, ar V. Putinas tebekontroliuoja situaciją? Lygiai tas pats buvo ir po Černobylio — žmonėms užteko pamatyti pasimetusius ir išsigandusius valdžios atstovus ir net patys lojaliausi homo sovieticus pradėjo įtariau žiūrėti į savo adoruojamą valdžią. Prilaisčius užtektinai benzino, ir kibirkštis gali sudeginti pasaulį, o nereikšmingi poslinkiai visuomenės pasąmonėje ilgainiui gali išsiūbuoti labai rimtus pokyčius politikoje.
Rusijos vidinė logika
Daug kur klaidžioja posakis — protu Rusijos nesuprasti. Šio teksto autorius atsisako tuo tikėti, nes jam tai panašiau į pseudofilosofų dvasingumo konstruktus negu objektyvią realybę. Daugelis tautų taip daro: štai mes neturime geros ekonomikos, gero viešojo sektoriaus ir bendros gerovės, bet užtat esame dvasingi, o mūsų išoriniam pasauliui suprasti neįmanoma, nes mes kitokie — ypatingi, o jie — žemės dulkės ir nedvasingi barbarai. Tas „dvasingumas“ yra labai patogus instrumentas tuščioje vietoje sukurti savivertės jausmą, nes skirtingai nei ekonomikos, žmonių gerovės ar viešojo sektoriaus efektyvumo, dvasingumo nepamatuosi — gali teigti, jog esi dvasingiausias žmogus pasaulyje, ir nebus kaip tavęs objektyviai paneigti. Kad ir keista ta mūsų didžioji, grėsmingoji Rytų kaimynė, ji turi savo funkcionavimo logiką, o mūsų vakarietiška logika ten pražūna kaip organizmas, papuolęs į svetimą ir labai agresyvią terpę.
Daug kas Rusiją įsivaizduoja labai primityviai: štai yra jos prezidentas V. Putinas, jis yra blogietis, tas blogietis savo rankose sutelkęs visą šalies valdžią, o paprasti žmonės kenčia šio tirono jungą. Realybė yra kur kas sudėtingesnė negu ją bando pavaizduoti įvairiausi panika prekiaujantys politikos apžvalgininkai, po kiekviena lova ir už kiekvieno stulpo matantys Kremliaus agentą — didžiulė dauguma rusų tiesiog toleruoja V. Putiną, nes jis juos absoliučiai tenkina. Čia kaip suprasti!? Žmones tenkina kleptokratinis feodalizmas? Kaip tai gali būti!? Įsivaizduokite — gali.
Visos tautos turi savo gilumines traumas, vokiečiams tai yra tarpukario suirutė ir Antrasis pasaulinis karas, Japonijai — Hirošimos ir Nagasakio bombardavimai, Lietuvai — trys padalijimai bei sovietų okupacija, o Rusiją persekioja praeito šimtmečio paskutinio dešimtmečio šmėklos. Tas dešimtmetis daug kam Lietuvoje buvo nelengvas, bet ypatingai stipriai nukentėjo Rusija: anksčiau ji turėjo savo imperiją — atsvarą JAV ekonominei bei karinei galiai, o po to jai teko ranką ištiesus, kepurę sugniaužus prašyti humanitarinės pagalbos iš viso pasaulio. Teko net iš gilaus iššaldymo traukti strateginius karinius rezervus — toks buvo bado pavojus. Kaip kadaise dainavo DDT: „Vakar — tu imperijos šeimininkas, o šiandien — našlaitis.“ (Ты вчеpа был хозяин импеpии, а тепеpь — сиpота.). Lyg dar nebūtų pakakę visuotinės ekonomikos griūties, šalį valdė silpnas, paliegęs, savo alkoholizmo nebekontroliuojantis, galimai nesąžiningus rinkimus laimėjęs prezidentas, kurio kiekvienas oficialus vizitas į užsienį baigdavosi nacionaline gėda. Tas dešimtmetis daugeliui rusų buvo juodo skurdo ir nesibaigiančių pažeminimų dešimtmetis.
Vladimiras Putinas jokios gerovės Rusijoje nesukūrė, netgi atvirkščiai — galima būtų pagrįstai teigti, kad jo valdžios vertikalės režimas reikšmingai riboja šalies išsivystymą, tačiau jis grąžino stabilumą, tvarkos iliuziją, pasidalino šiokiomis tokiomis gėrybėmis su dešimtmetį skurdusia tauta, ir to pakako — elgetos neturi pasirinkimo laisvės ir taikosi su tuo, ką joms duoda. Daugelis rusų labai aiškiai supranta, kad tikra, liberali demokratija jiems suteiktų daug daugiau laisvės ir gerovės, tačiau visa tai teorinis lygmuo — briedis girioje, todėl net suvokdami V. Putino autoritarinio režimo groteskiškumą, jie neskuba dėl to nieko daryti, nes dešimtajame dešimtmetyje buvo kur kas blogiau.
Ką Putinas dirba visą dieną?
Kas tiksliai vyko 1999-ųjų metų vasarą, niekas gerai nežino, — mus yra pasiekę tik gandai, kalbos ir spekuliacijos. Tačiau faktas tas, kad Boriso Jelcino aplinka jam paskyrė įpėdinį — jo antroji kadencija eina į pabaigą, daugiau rinkimuose dalyvauti jis negali, diktatūros jis pats niekada nenorėjo, o ir ypatingai žemas (paskutiniosiomis valdymo dienomis vos 2 proc.) žmonių pasitikėjimas B. Jelcinu nebūtų leidęs to padaryti. To įpėdinio vardas: Vladimiras Putinas — tylus, pareigingas silovikas, uždirbęs B. Jelcinui, ypač jo aplinkai daug pinigų, o svarbiausia — efektyviai ir greitai sprendžiantis visas jų problemas.
Yra prirašyti ištisi tomai knygų, straipsnių, esė, prisukti tūkstančiai kilometrų dokumentinių filmų apie V. Putino kopimą valdžios laiptais, tačiau labai mažas dėmesys buvo skirtas tam, kokią būtent funkciją turėjo atlikti naujasis Rusijos prezidentas? Esminė Vladimiro Putino užduotis buvo tarpininkauti visų pirma tarp įvairių verslo, valdžios ir kriminalinių grupuočių. Šis Rusijos isteblišmentas labai aiškiai suvokė, kad tarpusavyje susitarti nebegali, konfliktų spręsti taip pat, o konfliktai kyla, gilėja, sunkėja — kyla pavojus susiplėšyti į gabalus ir prarasti viską, todėl reikalingas arbitras, kuris turi pasitikėjimą, sueina su visais, yra palankus visiems, tačiau visada nešališkas.
Antra labai svarbi V. Putino užduotis — tarpininkauti tarp isteblišmento ir rusų tautos — pirmesnysis suprato, jog paskesnieji visada gali pakartoti 1917-uosius metus, o jų augantys apetitai vis labiau ir labiau stumia žmones į revoliucinį įniršį. Vadinasi, Rusijos prezidentas privalo ne tik spręsti elito vidinius konfliktus, bet ir užtikrinti pusiausvyrą tarp jo ir žmonių: esant reikalui apraminti isteblišmentą, kad šis per smarkiai nenuskurdintų rusų, o paprastiems žmonėms padėti suprasti, kad kažkokia gerovė ir, svarbiausia, stabilumas bus, jeigu jie sėdės ramiai ir politiką paliks tam, kam reikia.
Ir – o stebukle – viskas suveikė! Neramiai prasidėjęs dvidešimt pirmasis amžius greitai peraugo į beprecedentį Rusijos ekonomikos pakilimą, žmonės nebebadavo, pradėta mokėti viešojo sektoriaus darbuotojų algas, gatvėse pasidarė ramiau, vietoje banalaus išgyvenimo ir dienomis augančių kainų atsirado šiokia tokia perkamoji galia. Be jokios abejonės, reikšmingai prisidėjo ir į kosmosą šovusios naftos bei dujų kainos, augant pyragui, daugėjo nuo stalo krentančių trupinių, tačiau įtakos turėjo ir Vladimiro Putino galios konsolidacija — labiausiai šalies stabilumui trukdę oligarchai ar kiti elito atstovai buvo greitai pašalinti, žiniasklaidai užmaustas apynasris ir skaistybės diržas — dėl viso pikto, o apie kažkokią autonomiją ar suverenumą svajoję Rusijos regionai buvo sutraiškyti kaustyto omonininko bato. Nepaisant beveik dešimtmetį į iždą plaukusių naftos dolerių, Rusija netapo pasiturinčia, civilizuota valstybe — pelnas nusėdo mikroskopinės mažumos ofšorinėse sąskaitose, tačiau paprasti žmonės mainais gavo stabilumą, kokio nematė nuo Brežnevo laikų. V. Putinas savo pažadą ištesėjo, už ką dėkinga tauta jam davė savo nebylų palaikymą ir mandatą elgtis kaip tinkamam.
Visi geri dalykai baigiasi
Visos sistemos, net labai gerai veikiančios, visiškai nesvarbu, ar kalbame apie politiką, verslą, programinį kodą ar inžineriją, turi savybę išsisemti ir degraduoti. Kartais pakanka lengvo perkrovimo, kelių komponentų pakeitimo ir tą sistemą galima paleisti iš naujo, o kartais to neužtenka, viską, kas buvo, tenka išmesti ir pradėti iš naujo. Tvirtame kumštyje sugniaužtas valstybės vairas, pradeda nebesiklausyti V. Putino — jo daromi viražai tapo staigesni, jis juda vis nesaugesniu greičiu, o jo valdoma šalis po truputį išeina į sunkiai valdomą slydimą — išsunkiant iš šios metaforos paskutinius syvus.
Viskas prasidėjo 2007 m. vasario 10 dieną — kasmetinėje Miuncheno saugumo konferencijoje V. Putinas pasakė pusvalandžio trukmės kalbą, ji buvo paskaityta iš popieriuko, o jos pradžioje, pats Rusijos prezidentas labai akivaizdžiai jaudinosi. Buvo dėl ko, nes sulig tos kalbos pabaiga, Maskva pradėjo traukyti ryšius su Vakarų pasauliu — žingsnis, kuris vėliau V. Putinui labai atsirūgs. Kas tokio buvo pasakyta? Iš esmės V. Putinas pasmerkė JAV bei jos artimiausius sąjungininkus už nesąžiningai ir nemokšiškai atliekamą „pasaulio policininko“ vaidmenį ir pareiškė, kad reikia atsvaro — antrojo geopolitinio galios poliaus, kokiu ir yra pasiruošusi būti Rusija ir jos sąjungininkai. Daug kas, iš sėdėjusių salėje, prunkštė ir suko pirštą apie smilkinį — kas jam užėjo, kaip jis, kurio šalies BVP vargiai viršija Ispanijos, pasaulyje tvarką įvedinės? Tačiau buvo ir tų, kurie suprato kas vyksta, — žmogaus, patikėjusio savo paties asmenybės kulto propaganda, desperatiškas gambitas, vienas iš tų, po kurių dega pusė Europos, o jo sumanytojas sėdi užsidaręs bunkeryje ir drebančiomis, prakaituotomis rankomis ant suglamžytų žemėlapių paišo neegzistuojančias fronto linijas.
Netrukus prasidėjo Talino neramumai, kai į rusakalbių protestą prieš paminklo iš Estijos sostinės iškeldinimą Kremlius įpylė raketinio kuro ir iš protesto padarė masines riaušes. Paskui Estiją apgulė nesibaigiančios kiberatakos, praėjus dar daugiau kaip metams — Rusijos ir Gruzijos karas, kartu su antiteroristinėmis operacijomis rimti valymai Rusijos Kaukazo regionuose, Krymo aneksija, karinės intervencijos į Rytų Ukrainą, karas Sirijoje — čia praleista labai daug smulkesnių V. Putino geopolitinių nuotykių, tačiau viena aišku — po Miuncheno kalbos įvedęs tvarką Rusijoje, jos vienvaldis prezidentas nutarė, jog gali sau leisti rimtai kištis į tarptautinę politiką — sutvarkė Rusiją, sutvarkys ir Pasaulį.
