Protestai Lenkijoje ir Lietuvos liberalizmo tragedija

Google+ Pinterest LinkedIn Tumblr +
Pasidalinkite

Aistė Pikšrytė

Dėl dvi savaites trukusių masinių protestų visoje šalyje šį antradienį, lapkričio 3 dieną, dešiniųjų populistų valdoma Lenkijos vyriausybė atidėjo Konstitucinio Tribunolo sprendimo, sugriežtinusio abortų įstatymą, paskelbimą ir įgyvendinimą. 

Lenkijos Konstitucinis Tribunolas spalio 22 dieną paskelbė, jog nėštumo nutraukimas net ir tuo atveju, jei vaisius turi stiprių apsigimimų, prieštarauja šalies konstitucijai. 

Negana to, Lenkija ir iki šio sprendimo pasižymėjo vienu griežčiausių Europoje nėštumo nutraukimo reguliavimu, o toks šalies aukščiausios teismo instancijos sprendimas iš esmės reiškė, jog Lenkijoje turėjo būti įvestas visiškas abortų draudimas, numatantis viso labo tris atvejus, kuriais galima legaliai nutraukti nėštumą — išprievartavimą, incestą ir pavojų motinos gyvybei. 

Sprendimo pasekmės  

Statistika rodo, jog maždaug 98 proc. abortų Lenkijoje atliekami dėl įgimtų vaisiaus defektų. Tai reiškia, kad minėtu sprendimu būtų buvusios uždraustos praktiškai visos šalyje vykdomos nėštumo nutraukimo procedūros, o moterys būtų priverstos nešioti vaisių net tuo atveju, jei būtų žinoma, jog kūdikis neišgyvens gimdymo [1.]  

Šis sprendimas būtų ne tik akivaizdžiai suvaržęs ir taip smarkiai apribotas Lenkijos moterų teises, bet ir apskritai pagilinęs žmogaus teisių krizę — dėl nuolatinių žmogaus teisių pažeidinėjimų Lenkija (paprastai kartu su Višegrado regiono partnere Vengrija) yra nuolatos kritikuojama Europos Sąjungos šalyse bei institucijose.  

Be kita ko, toks sprendimas taip pat atspindėjo ir gana ryškų Lenkijos visuomenės susiskaldymą, kurį buvo galima stebėti dar Lenkijos prezidento rinkimų metu šią vasarą, kai labai nedidele persvara (apytiksliai 51 proc. prieš 49 proc. antrame ture) šiuos rinkimus laimėjo konservatyvus, su valdančiąja dešiniųjų populistų Teisės ir Teisingumo partija (Prawo i Sprawiedliwość, PiS) siejamas Andrzejus Duda, antrame rinkimų ture įveikęs savo priešininką, liberalių pažiūrų Varšuvos merą Rafałą Kazimierzą Trzaskowskį. 

Kova už žmogaus teises 

Pastarojo meto įvykiai, ypač Baltarusijoje ir Lenkijoje, demonstruoja pilietinės visuomenės, ir ypač moterų, svarbą kovojant su brutalia jėga ir galios pozicijoje esančių struktūrų veiksmus, šiurkščiai pažeidžiančius žmogaus teises.  

Tiesa, Lenkijos atveju šios kovos paprastai vyksta ne be ES institucijų ir kai kurių Europos lyderių pagalbos — 2015 m. į valdžią atėjus PiS, kuri netrukus ėmėsi priemonių, leidžiančių tiesiogiai kontroliuoti šalies teismus, Lenkijos vyriausybei, spaudžiant ES, teko atidėti ne vieną teismo sprendimą. 

Visgi galima teigti, jog šiuo atveju abortus praktiškai uždraudžiantį sprendimą pavyko atidėti būtent dėl pilietinės visuomenės aktyvumo. 

Tai demonstruoja ir protestų visoje šalyje mastas, kuris juoba stebina dėl koronaviruso pandemijai valdyti skirtų ribojimų, ir ryškiai sumenkęs valdančiosios partijos palaikymas, ir netgi konstitucinės teisės ekspertų, kurie teigia, jog, atidėjus sprendimo paskelbimą būtų pažeista teisinė nuostata, kad konstitucinių teismų nutarimai turi būti skelbiami „nedelsiant“, įspėjimai. [2.].  

Ar Lietuva iš tiesų liberalėja? 

Tuo tarpu mūsuose vos išrinkus naują valdžią, liberalių pažiūrų rinkėjai netrukus pradėjo krykštauti iš džiaugsmo esą Lietuva liberalėja, o atstovauti liberalų rinkėjui ateina net trys naujosios kartos politikės moterys. Jaunimas suskubo svaigti, kaip per šimtą dienų bus dekriminalizuotos kanapės ir įteisinta tos pačios lyties partnerystė, o pergalę rinkimuose nušlavusi Laisvės partija netruko pradėti knibinėtis prie pusantro šimto punktų ir punkčiukų, siūlomų būsimai koalicijos sutarčiai.  

Iš tiesų viskas būtų puiku, jei minėtosios naujosios kartos politikės ir jų atstovaujamos partijos, taip tarsi patvirtindamos savo pasiryžimą kovoti už žmogaus (tarp jų ir moterų) teises ir liberalesnę, nei vienos pažeidžiamos grupės neišskiriančią valstybę, būtų pažvelgę kiek toliau savo nosies ir (dar rinkimų laikotarpiu, kas iš esmės pastarosioms būtų buvę netgi naudinga) išreiškę paramą Lenkijos protestuotojoms ir protestuotojams. Juolab kad, tarkime, Laisvės partijos vienas tikslų ateinančioje Seimo kadencijoje yra ratifikuoti moterų teises ginančią Stambulo konvenciją.  

Reikia pažymėti, jog tiek mūsų šalies žiniasklaidoje, tiek partijų, tiek ir jų vadovių komunikacijoje informacija ar juo labiau palaikymas prieš brutalius moterų teisių pažeidimus sukilusiai Lenkijai buvo reiškiamas, švelniai tariant, labai dozuotai. 

Visa tai leidžia kelti pagrįstą klausimą, ar Lietuva iš tiesų liberalėja? O gal tasai vadinamasis liberalumas, apie kurį rinkimų kampanijos metu iš už kiekvieno kampo su savo žanomis d‘ark priešakyje trimitavo vadinamosios liberalios partijos tebuvo tik gudrus piarinis triukas, skirtas susišluoti nuo draudimų ir, ačiū Dievui, benueinančių valdančiųjų savivalės pavargusių rinkėjų balsus?  

„Viską puikiai mes išmanom“ 

Taigi šio teksto autorės kuklia nuomone, Lietuvos liberalizmo fronte iš tiesų — nieko naujo. Populizmas gyvavo visais laikais. Negana to, populizmas, skirtingai nei buvo manoma iki šiol, nėra skirtas vien tik vyresnio amžiaus žemas ar vidutines pajamas gaunančioms masėms. 

Tai akivaizdžiai demonstruoja išimtinai į jaunimą orientuotos vadinamosios dviejų klausimų (kurie, reikia manyti, ir susiveda į gana nuvalkiotą, bet tokį populiarų ir tam tikruose sluoksniuose mėgstamą žodį „laisvė“) partijos sėkmė šių metų Seimo rinkimuose.  

Vis dėlto jeigu žvilgtelėtume į šios liberaliai populistinės partijos programos užsienio politikos skiltį, tai atrastume, švelniai tariant, kontraversiškų teiginių (kurie, beje, europines politines peripetijas išmanančiam žmogui gali sukelti jei ne pasidygėjimą jaunųjų populistų oportunizmu, tai bent jau tam tikrą kognityvinį disonansą). 

Laisvės partija savo rinkimų programoje netgi atvirai deklaruoja, kad su Lenkija „[e]same ir turime likti artimi sąjungininkai formuojant bendras pozicijas bei buriant bendraminčius […]“ (toliau išvardijama pora selektyviai atrinktų klausimų, tokių kaip opozicija ES mobilumo paketui ir parama Rytų partnerystės šalims bei oportunistinis „apgailestavimas“, kad Lenkijoje „LGBTQ+ bendruomenė nesijaučia saugi ir patiria diskriminaciją“). 

Taip pat kad „Lietuvos pareiga, kaip nuoširdžios ir patikimos kaimynės, aiškiai išreikšti paramą dialogui tarp Varšuvos ir [ES] institucijų̨ bei [ES] sutartyse numatytų procedūrų taikymui“ (pastarojo sakinio prasmės ir esmės šio teksto autorei išrišti niekaip nepavyko, bet galbūt toks ir buvo rinkimų programos sudarytojų užmanymas). 

Be kita ko, šis akivaizdus Laisvės partijos rinkimų programoje užfiksuotas nesusipratimas (oportunizmas?) šio teksto autorei priminė vieno tarpukario Lietuvos poeto (tiesa, kiek perfrazuotas) šmaikščias eiles: 

„Viską puikiai mes išmanom, 

Kas Paryžiuj, kas Lozanoj, 

Ką ten veikia diplomatai, 
Iš kokios odos jų batai, 

Kaip šniūreliais juos suvarsto,  

Kokius reikalus jie svarsto… 

Viską mes puikiausiai žinom.“ 

O kas Lenkijoj – nežinom!  

…Jau nekalbant apie dėl nemokšiškai suformuluotų tos pačios partijos programinių nuostatų sukeltą kone diplomatinį skandalą dėl vadinamosios Taivano „nepriklausomybės” — rinkimų programos rašeivos tiesiog nežinojo, jog Taivanas nepriklausomybės oficialiai nesiekia (bet tai — jau visai kita istorija)… 

Ką apie visa tai pasakytų Vasisualijus Lochankinas? 

Šis ironiškas eilėraštukas, ko gero, puikiai atspindi nūdienos situaciją, jog, nepaisant skambių šūkių, lozungų bei pažadų, vadinamosioms liberalioms (taip pat ir kitoms) partijoms galima pritaikyti seną gerą lietuvių liaudies išmintį, jog ne viskas auksas, kas auksu žiba.  

Kam galbūt nėra priimtina lietuvių liaudies išmintis, šioje vietoje taip pat galima pacituoti Vasisualijų Lochankiną iš Ilfo ir Petrovo „Aukso veršio“, kuris nuolatos kalbėjo apie… — taip, mano jaunieji skaitytojai, — apie liberalizmo tragediją. Na, o kam nepriimtinos ir Vasisualijaus Lochanikino sermėginės tiesos, galima pateikti citatą iš visai kitos Ilfo ir Petrovo knygos, jog „skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas“. Šiuo konkrečiu atveju lenkai (bent jau kol kas) išsigelbėjo patys, tačiau kyla pagrįstas klausimas, kas nuo liberalizmo tragedijos išgelbės mus pačius… 

Kad būtų aiškiau, pamėginkime problemą įvardyti tiesiai šviesiai: nei viena iš ypač jaunimo taip adoruojamų į valdžią išrinktų moterų (išskyrus gan skurdų Viktorijos Čmilytės Nielsen įrašą feisbuke, pasirodžiusį praėjus daugiau nei savaitei nuo jau minėto kontraversiško sprendimo dėl abortų, taip pat ir protestų pradžios) nerado laiko solidarizuotis su žmogaus teisių krizės ir klerikalinių konservatorių nebevaldomos savivalės krečiama Lenkija ir tūkstančiais jos moterų, kurioms ateityje (vis dar) gresia patirti asmenines tragedijas, psich(olog)ines traumas ir neregėto masto siaubą. 

Pasidairykime po savo kiemą 

Kita vertus, nereikia žvelgti taip jau toli (į Lenkiją). Užtenka pasidairyti po savo pačių kiemą. Juk nei viena iš minėtųjų vadinamųjų naujosios kartos lyderių moterų — tų liberaliųjų divų — koalicijų formavimo ir postų dalybų įkarštyje nesurado nei laiko, nei noro solidarizuotis su turtingų tėvelių, ko gero, nepataisomai sugadinto pacuko išniekinta nepilnamete mergina, kurią jis, regis, supainiojo su bokso kriauše. Na ir kas, kad jam ir šiandien, kaip atrodo, jūra ligi kelių. Kam nepasitaiko? Tačiau postai ir koalicijos, be jokios, abejonės laukti negali, o visa kita (netgi ilgai negyjančios žaizdos ir suluošinti žmonių likimai) nėra taip svarbu. 

Žinoma, premjero kėdę besimatuojanti Ingrida Šimonytė visada pasižymėjo gerais įgūdžiais vengti kontraversijų, bet štai viena galimų jos koalicijos partnerių Aušrinė Armonaitė, kuri taip solidarizavosi su JAV marginalizuojamais juodaodžiais [3.], niekaip nesugeba solidarizuotis su Lietuvoje gyvenančia žiauriai sumušta ir išžaginti mėginta mergina, kurios užpuolikas atsipirks bauda ir toliau vaikščios laisvėje [4.]. 

Sprendžiant iš to, kad aukščiau minėtos rezonansinės bylos klausimu tiek I. Šimonytė, tiek A. Armonaitė, tiek V. Čmilytė Nielsen vis dar tyli, galima daryti pagrįstą išvadą, jog Lietuvoje net progresyviuose sluoksniuose žmogaus teisės viso labo tėra kažkas apie išėjimą į mitingą, madingas grotažymes ir/ar komjaunuoliškais šūkiais papuoštus feisbuko profilius. 

Pasidalinkite
Dalinkitės.

Palikite Atsiliepimą