Šiandien absoliučiai daugumai iš mūsų yra labai gera diena. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena. Man, kaip ir jums, kurie skaitote, tai buvo didelė šventė ir viena įsimintiniausių gyvenimo dienų.
Buvau labai palaiminta ir todėl, kad man teko prisidėti prie valstybės atkūrimo ir kaip žmogui, kuris 1988 metų birželio 3 dieną dalyvavo kuriant Sąjūdį bei formuojant Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, ir kaip žmogui, kuris praktiškai nuo pirmų dienų rašė apie tai, kaip kuriama Lietuvos valstybė.
Ne vien privilegija
Vos po geros savaitės pradėjau dirbti „Lietuvos ryto“ apžvalgininke Seime, tad kasdien rašiau apie tai, kaip Lietuvos problemas mato Atkuriamojo Seimo nariai. Remdamasi savo patirtimi ir ypač išsilavinimu analizavau procesus ir rašiau komentarus.
Mano tekstus labai lengva rasti to meto laikraščiuose, sukauptuose bibliotekų saugyklose, tad lengva patikrinti ir tai, kad nuo pirmos dienos bandžiau pateikti gyvą, o tai reiškia prieštaringą, tikrovės pavidalą.
Pastaruoju metu sulaukiu labai daug piktų komentarų. Kodėl? Tik todėl, jog kalbu, kad laisvė, kurią iškovojome prieš 31 metus, yra privilegija ne vien tų, kurie jaučiasi ypatingai dori ir moralūs, bet visų Lietuvos žmonių.
Konfliktai reiškia stipresnę Lietuvą
Tad dabar galiu tik pakartoti — net jeigu manęs nekenčiantys žmonės aiškins, jog kokia nors bendruomenė yra Dievo pasmerkta, tad būdama „gera“ krikščione turėčiau ją pasmerkti, aš kalbėsiu tai, ką rašiau tada ir ką kartoju dabar: laisvė yra mūsų visų. Laisvė priklauso ne tik vadinamiesiems moralės sargams, bet ir mums, tiems, kurie nesideda šventaisiais.
Beje, reikalavimas tylėti, jeigu nesutinkat su kokio nors kunigo ar net visos vyskupų kuopelės bendruomenę skaldančiais teiginiais, yra priešingas Bažnyčios mokymui. Ir tie patys vyskupai puikiai žino, jog būdami ganytojais jie privalo kalbėti ir su tais, kurių žodžiai jiems nepatinka.
Konfliktai, kurie drebina Lietuvą pastarosiomis savaitėms, priešingai, negu bandoma pateikti, reiškia ne silpnesnę, o stipresnę Lietuvą. Jie reiškia, jog Lietuva jau vaduojasi iš minties ir kalbos sąstingio, atėjusio iš autoritarinio sovietinio pasaulio.
Neįkalintos socialinės struktūros
Tikrai stiprūs nepalaužiami medžiai yra tie, kurie lengvai linksta ir vėl atsitiesia. Kartą tai mačiau per siaubingą taifūną Taivane. Gyvybingiausios socialinės struktūros tos, kurios nėra įkalintos ir moka lengvai keistis, kai kinta pasaulis.
Nieko keista, jog dalis Lietuvos žmonių yra įstrigę savo įsivaizduojamo pasaulio erdvėje. Kasdien mąstyti ir naujai pergalvoti supantį pasaulį bei patį save yra vienas sudėtingiausių darbų, reikalaujantis ir labai daug žinių, ir labai išlavinto proto, ir ilgametės savirefleksijos praktikos.
Nieko keista ir tai, jog daugybė ar net absoliuti dauguma žmonių pasirenka gerokai ramesnį konformizmo pasaulį, o atsiveriančią visada labai prieštaringą tikrovę mato kaip priešų puolimą.
Laisvė kuria įtampą
Juk net mano šie ketvirtadienio pokalbiai, niekam neprivalomi žiūrėti ir klausyti, sutraukia tokias marias komentatorių šaukiančių, kad jiems nereikia mano komentarų, tik todėl, kad tuos žmones gąsdina pats mąstymo judesys.
Jie net negeba suvokti, kaip juokingai skamba jų skundas pasauliui, kad kažkokia moteris drįsta kalbėti tai, ko jie nenori girdėti. Juk kiekviename kompiuteryje yra galimybė tą ar kitą asmenį pašalinti iš savo regos lauko.
Vis dėlto įpratę žinoti, mąstyti nemėgsta, tad tiesiog reikalauja nekvestionuojant priimti jų poziciją. Priešingu atveju jiems tektų tikrinti informaciją ir — tikras košmaras! — rinkti argumentus, ir jau tada išlįstų minčių skurdas.
Pati savaime atgauta Nepriklausomybė niekada ir niekam negarantuoja stiprios demokratinės valstybės. Priešingai: laisvė pati savame, filosofai pasakytų, imanentiškai, kasdien kuria įtampą.
Tikroji demokratijos stiprybė
Tai, kas vienam atrodo visai tinkama, kitam gali pasirodyti amoralumo viršūne. Vienas linkęs gerbti visus, tarp jų ir tuos, su kuriais sutikti jam nesiseka, ir ieško kompromiso. Kitas gi imasi teisėjo vaidmens ir, poeto žodžiais sakant, „galanda kirvius, kalavijus aštrius ir juodbėrį žirgą balnoja“.
Ar tai blogai? Ne. Skirtingai suprastos dorybės ir vertybės, galų gale skirtingi interesai nuolat generuoja įtampą, ir demokratinės valstybės nuolat balansuoja tarp skirtingų pasaulio sampratų.
Ir būtent tas nestabilumas, kuris dažnai gali gąsdinti, išties ir yra tikroji demokratijos stiprybė, leidžianti sistemai išvengti pernelyg didelių sukrėtimų ir visokių revoliucijų.
Tiesa, neretai norint išgryninti skirtingas politines nuostatas net viename darinyje, gali tekti ilgai ieškoti argumentų, kurie leistų patraukti oponentą į savo pusę ir taip suformuoti kompromisinį sprendimą.
Ridenti neapykantą iš širdies
Dar daugiau: net pats geranoriškiausias bandymas tiesti tiltus, kurie sujungtų priešingas puses, tikrai nebūtinai baigsis taikiai.
Ypatingai sudėtinga rasti taikius kompromisus dėl vadinamųjų vertybinių sprendinių. Neatsitiktinai senosiose demokratijos valstybėse taip gerbiama tolerancija
Ir gerbiama ne todėl, kad, kaip bando dėstyti kai kurie oponentai, pateisintų kito nuodėmę, o kad primintų, jog visi — ir net vyskupai ne išimtis — savo akyse turime rąstų, tad turime rūpintis ridenti neapykantą visų pirma iš savo širdies.
Pasaulietinė demokratija tokius ir panašius sudėtingus aiškaus atsakymo neturinčius dalykus sprendžia kurdama kiek įmanoma labiau aiškias politinio dialogo ir sprendimų priėmimo taisykles.
Įsiūtis dėl teisės viršenybės
Būtent visų daugmaž vienodai suvokiamos taisyklės ir yra tas dalykas, kuris stabilizuoja sistemą, kai joje susiformuoja iš esmės ją naikinančios ląstelės.
Europos krikščionių demokratų partijas vienijančioje Europos liaudies partijų grupėje ilgus metus tokia priešinga taikdariškai centristinei šios grupės ideologijai buvo Vengrijos premjero Viktoro Orbáno vadovaujama „Fidesz“.
Ilgus metus buvo bandoma ta ar kita forma rasti kompromisą, kuris sutaikytų grupės daugumos ir „Fidesz“ nuostatas, bet nepavyko.
Galiausiai pernai metų pabaigoje Vengrijos delegacijos vadovas atvirai viešai pradėjo menkinti grupės vertybes, teigdamas, kad reikalavimas skirstant europines lėšas laikytis teisės viršenybės principo yra nei daugiau nei mažiau „gestapo ir stalinizmo“ metodas.
Kitaip sakant, Vengrijos „Fidesz“ įsiūtį sukėlė tai, kad buvo įvestas griežtas reikalavimas skirstant lėšas kovoti su korupcija.
Nebepavyks stumti savo ideologijos
Viešas ir plačiai nuskambėjęs (tačiau, deja, eilinis) Vengrijos „Fidesz“ išpuolis praėjusių metų pabaigoje sukėlė aiškią Europos liaudies partijos reakciją. Konservatorių partijos prezidiumas pasiūlė atnaujinti Darbo tvarkos taisykles taip, kad jos aiškiai ir nedviprasmiškai reglamentuotų du dalykus.
Pirma, kad visa Europos Konservatorių politinė veikla vadovaujasi Europos Sąjungos sutartimis, ypač pabrėždami Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją. Kalbama, žinoma, apie žmogaus teises.
Antra, kadangi niekas niekada nesitikėjo, jog kuri nors Europos konservatorių partija staiga absoliučiai nusigręžtų nuo savo idealų ir pradėtų viską daryti priešingai, tai niekada nebuvo jokios procedūros, kurią pasitelkus būtų galima išmesti nacionalinės valstybės lygiu veikiančią partiją iš Europos liaudies partijos.
Ir kai vasario pabaigoje darbo grupė tokias taisykles galų gale parengė, o 84 proc. grupės narių jas palaikė, Orbáno partijos nariai galutinai suprato, kad jiems nebepavyks savo ideologijos stumti kaip visos grupės nuostatų. Jų lyderis V. Orbánas parašė laišką, kad visa jų dvylikos žmonių grupelė palieka Europos krikščionių demokratų frakciją.
Atsikvėpėme lengviau
Prisipažinsiu, daugelis, jų tarpe ir aš, atsikvėpėme lengviau. Ypač palengvėjo ir todėl, kad šis paskutinis pasitraukimo veiksmas galutinai išgrynino tai, kas anksčiau buvo matoma, bet ne taip deklaratyviai ir koncentruotai skelbiama.
Kovo 4 dieną V. Orbánas išplatino laišką „Samizdat Nr. 6“, kur jau nebeieškodamas žodžių rašė: „Dabar — be ELP — mes privalome sukurti Europos demokratinę dešinę, kuri taps namais tiems Europos piliečiams, kurie nenori migrantų, kurie nesutinka su multikultūrizmu, tiems, kurie nepaskendę LGBTQ beprotybėje, tiems, kurie gina Europos krikščioniškas vertybes, kurie gerbia tautų suverenumą, ir tiems, kurie mato savo tautas ne kaip istorijos, bet kaip ateities dalį.“
Kas slypi anapus šių tezių — kitą kartą.
